Daugelis jau girdėjo Ignės Zarambaitės pavardę. Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje dirbanti jauna mergina jau yra išleidusi dvi knygas vaikams, į duris beldžiasi trečioji…

Petro Skutulo nuotr.

Antrojo nacionalinio vaikų literatūrinio konkurso, kurį organizuoja Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2014 m. debiuto laureato vardą Ignei pelnė knyga „Emilio laiškas“. Knyga buvo išleista net 30 tūkst. egzempliorių tiražu, ji pateko į daugybę bibliotekų, pabuvojo Vilniaus knygų mugėje.

Toks pat kelias laukia ir antrosios I. Zarambaitės knygos ,,Skudurinukė“, kuri buvo išleista pernai. Nors ši knyga nebuvo nominuota jokiam apdovanojimui, tačiau ji labai gražiai iliustruota, puikus tekstas vaikams turėtų sudominti jaunuosius skaitytojus. Knyga išleista 13 tūkst. egzempliorių tiražu. Ji dovanojama vaikams, bibliotekoms ir mokykloms.

Su Igne kalbėjomės knygų šventovėje, bibliotekoje, kur ją galima sutikti ir savaitgaliais. Tad pirmas klausimas ir buvo:
– Ar turi savo mėgstamiausią knygą? Ar ji pasikeitė bėgant metams?
– Turiu labai daug mėgstamų knygų. Kai kurios iš jų – nepavaldžios laikui. Pavyzdžiui, nuo pat vaikystės iki šiol patinka „Alma littera“ leidžiamos serijos „10+“ knygos: „Paslaptingas sodas“, „Poliana“, „Tomo vidurnakčio parkas“, „Siuntėjas“, „Anė iš Žaliastogių“ ir kitos. Jos orientuotos į vaikus nuo 10 metų, tačiau tai – literatūros klasika, tinkanti bet kokio amžiaus skaitytojui.
Jei reikėtų pasirinkti vieną vienintelę knygą, manau, tai būtų Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, kurią perskaičiau jau suaugusi. Šiame daugiasluoksniame kūrinyje žavi viskas: veikėjai, jų dialogai, dėstymas, temos, siužeto pynės…
– Koks jausmas apima, kai paimi į rankas savo parašytą, dar dažais kvepiančią knygą?
– Sunku apibūdinti tą jausmą… Ilgą laiką sėdi vienumoje, dėlioji mintis galvoje, vėliau – ant lapo, pamažu atgimsta veikėjai, veriasi pasaulis, apie kurį ir pats iki tol nieko nenutuokei… Ir štai išaušta diena, kai turi visa tai paleisti, nes kai pasirodo knyga, tekstas nebėra vien tavo, jis tampa visų. Tai lyg pasidalinti paslaptimi – ir įdomu, ir truputį baisoka, nes mąstai, ar patiks skaitytojams, ar juos įtikins.
– Kuri knyga mielesnė: ar pirmoji – nugalėtoja, ar antroji – spalvingesnė „Skudurinukė“?
– Reikėtų klausti vaikų. Man mielos abi knygos, sunku jas dėti ant svarstyklių. Galiu pasakyti tik tiek, kad ypatingai laukiu trečiosios, kuri pasirodys jau šį pavasarį.
– Kada supratai, kad nebegali nerašyti?
– Rašymą pamėgau mokykloje, tačiau po to buvo ilgoka pauzė, universitete rašiau tik referatus, kursinius darbus. O kartą geras draugas paklausė, kodėl nustojau kurti tekstus. Susimąsčiau ir supratau, kad norėčiau vėl pabandyti. Taip atsirado vienas rankraštis, kuris nevirto knyga, iki šiol guli mano stalčiuje, bet po jo nebegalėjau sustoti, ėmė rastis vis naujų idėjų, naujų kūrinių.
– Gal rašei dienoraštį?
– Rašiau, bet veikiau ne dienoraštį, o metraštį…
Užpildžiusi keletą puslapių, būdavo, sąsiuvinį atidėdavau keliems mėnesiams ar net metams. Tada staiga atsimindavau, vėl aprašydavau užplūdusius jausmus ar įvykius ir vėl pamiršdavau… Bet vis tiek būdavo naudinga ir įdomu, nes per tą laiką jau spėdavau truputį pasikeisti, ūgtelėti. Skaitydama užrašus galėjau sekti tuos pokyčius.
– Kurioj lentynos kertelėje yra Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“? Gal turi svarbiausią citatą?
– Šią knygą, žinoma, turiu. Ją galima skaityti ir atrasti galybę kartų, kaskart į atmintį įstringa vis kitas epizodas, citata. Pavyzdžiui, šią citatą žino kone kiekvienas:
„Žmonės pamiršo šią tiesą, – tarė lapė. – Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai.
Tu atsakingas už savo rožę…“
Atsakomybę aš tapatinu su atsidavimu. O rože, manau, gali būti bet kas: žmogus, gyvūnas, veikla, kurios imiesi.
– Kas tau gyvenime yra balta, o kas juoda?
– Abi spalvos man – ribos, kraštutinumai. Gyvenimas įprastai tarpsta per vidurį, kur visas spektras įvairiausių spalvų. Stengiuosi pamatyti jų kuo daugiau.
– Kokie tavo ateities planai?
– Gyventi, mylėti ir kurti. Nors iš esmės tai vienas ir tas pat…
– Ką tau reiškia susitikimai su vaikais knygų pristatymuose?“
– Reiškia daug. Kai buvau maža, lankydavausi nedidukėje palėpėje įsikūrusioje bibliotekoje. Ten dirbo bibliotekininkė, kuri kaskart pasiūlydavo man knygų. Visos jos buvo įdomios, norėjosi dar ir dar, man atrodė, kad tokios geros, įtraukiančios yra visos pasaulio knygos. Tačiau tik paaugusi supratau, kad taip nėra, jog turiu būti dėkinga bibliotekininkei, sudominusiai skaitymu, pasiūliusiai man vertingos literatūros. O dabar, dirbdama bibliotekoje bei rašydama, pristatydama savo knygas labai noriu ir tikiuosi būti toks tarpininkas ar kelrodė kažkam kitam – suaugusiajam ar vaikui. Juk nėra nieko nuostabiau už šiltus, smalsius žiburiukus vaiko akyse… Mokausi juos užkurti. Gal pavyks?
Per knygos „Skudurinukė“ pristatymą Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, visko buvo daug – veiklų, pasakojimų, knygų, lėlių ir šypsenų, taip pat vaikų, kurie surašė man gausybę nuostabių linkėjimų. Ir su kuriais netilpome į vieną nuotrauką, tai fotografavomės paeiliui tris sykius.
– Ar tavo siūtos lėlės turės daugiau draugių, ar planuoji kokią nors kitokią veiklą?
– Jau turiu sukaupusi atsargų: modelino, stiklinių akių, įvairių pluoštų plaukams, medžiagų rūbams. Taigi lėlių tikrai bus daugiau. Ir kitokių veiklų bus, nes vis knieti išbandyti ką nors nauja. Tačiau šiek tiek stinga laiko visiems sumanymams realizuoti, tad turiu dėliotis prioritetus, o pirmenybė dabar – rašymui. Kaip tik pradėjau kurti naują istoriją.
– Kokios muzikos mėgsti klausyti?
– Man patinka įvairūs muzikos žanrai. Skirtingos melodijos skamba, kai tvarkausi namus, bėgioju, leidžiu laiką su draugais ar svajoju. Tačiau netgi pačios gražiausios gaidos man neatstos tylos – jos klausausi dažniausiai.
– Kaip rašai: lauki įkvėpimo, daug parašai iš karto, tušinuku, pieštuku ar kompiuteriu iš karto?..
– Būna, kad porą valandų sėdžiu prie tuščio lapo ir tik tada pradedu pamažu dėlioti sakinius. Arba nepradedu. O kartais dialogai, monologai, prologai ir epilogai liejasi pabudus paryčiais, ruošiantis į darbą ar stovint prie kasos parduotuvėje. Visko pasitaiko. Tačiau jei kiekvieną kartą laukčiau įkvėpimo ir tik tada sėsčiau rašyti, dar nebūčiau užbaigusi nė vieno rankraščio. Kiekvienai veiklai reikia noro, ryžto ir disciplinos. Vien svajonės neužtenka, tai tik pirmas žingsnis, bet ne kelias. Yra sakoma, – kai pas tave ateina mūza, ji nori rasti tave dirbantį. Tai dažniausiai tiesiog palinkstu prie popieriaus lapo arba prie nešiojamojo kompiuterio (pagal norą) ir panyru į tą kitą – fantazijos pasaulį.
– Kam pirmiausia patiki savo parašytus tekstus?
– Užbaigusi rankraštį pirmiausia duodu jį perskaityti vienam ar dviem artimiems žmonėms. Sulaukiu nuomonės. Jei nusprendžiu ką nors pataisyti, pataisau, tada siunčiu profesionaliems vertintojams – konkursų komisijai ar leidyklos atstovui.
– Ar nesiilgi didelio miesto: troleibusų gausmo, rūkstančių kaminų, didžiulių parduotuvių?
– Sostinėje išties gera pabūti, linksmai praleisti laiką, susitikti su seniai matytais žmonėmis. Vis dėlto gyventi ten nebenorėčiau. Nors niekada nesakau niekada. Kas ten žino, kaip viskas ateity susiklostys. Tačiau jau treji metai, kai grįžau į Šilutę, ir nė akimirkos dėl to nesigailėjau. Kai buvau moksleivė, maniau, kad didesnis miestas suteiks man daugiau laisvės, bet anaiptol, – ilgainiui ten pasidarė ankšta. Stigo neaprėpiamų pievų, miškų, upių, marių ir visų kitų vietų, kurios supo mane augant. Čia, rodos, net vėjas kitoks – gaivesnis, kvapnesnis, labiau padūkęs.
– Kur išbėgi pabūti viena su savimi?
– Į gamtą. Prie marių, prie upės ar į mišką. Kartais išsikraustau į balkoną ir kartu su katinu stebime praeivius. Retai kas pakelia galvą, visi dažniausiai žiūri sau po kojomis, todėl esame beveik nematomi.
– Koks mėgstamiausias tavo metų laikas?
– Visais metų laikais yra kuo grožėtis ir ką veikti. Mėgstu ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį, ir žiemą. Nors dabar riba tarp sezonų beveik išnykusi.
– Koks mėgstamiausias tavo medis?
– Gluosnis. Gal todėl, kad vaikystėje augo kieme po langais, o gal kad atrodo toks mąslus, išmintingas, besistiebiantis į dangų, bet šakomis glostantis žemę, liūliuojantis vėjyje.
– Negaliu nepaklausti: ką tau reiškia jūra?
– Jūra man be galo patinka, tiesiog negali jos negerbti, nemylėti, ja nesidžiaugti. Tačiau pamąstyti ar tiesiog ramiai pabūti aš važiuoju prie marių. Ne taip lengva paaiškinti kodėl, ne vien kad gražu, jos tarsi pačios mane kviečia. Ir aš vykstu jų aplankyti. Patylim kartu, pasiklausom kažkur toli krykštaujančių paukščių, o tada grįžtu namo gerokai prašviesėjusia galva.
– Turi daug draugų. O su kokiu žmogum negalėtum draugauti?
– Pažįstamų turiu nemažai, tačiau draugų – vos keletą. Manau, kaip ir daugelis. Yra žmonių, labai artimų sielai, yra ir tolimų ar visiškai svetimų – ir su vienais, ir su kitais įdomu pabendrauti, tačiau ne su visais gera draugauti. Kartais prie vieno traukia, prie kito ne, ir net negali paaiškinti, kodėl. Ir nereikia. Kam lipdyti dvi magneto puses, kurios vieną kitą stumia?
– Ką dar pridėtum nuo savęs?.. Ar tiki horoskopais, ką reiškia skaičius 13?
– Aš stengiuosi nieko neneigti, netvirtinti ir neįrodinėti, o analizuoti, abejoti ir svarstyti, nes žmogus nieko iki galo nežino. Horoskopų neskaitau, nes manau, jog jei žvaigždžių, planetų išsidėstymas, mėnulio fazės ir turi įtakos asmeniui, jis pats save ir savo aplinką įtakoja daug stipriau. Žmonės turėtų daugiau dėmesio skirti ne išorei, o vidui. Savo vidinį pasaulį mes galime keisti, išorinį – tik iš dalies. Tačiau pažinę ir įsigilinę į save, paskatinę vidinį virsmą, pakeitę mintis ir nusistatymus, mes neišvengiamai pakeisime ir tai, kas mus supa. Kaip sakoma, esame savo likimo kalviai, tačiau galbūt daugeliui priklausyti yra lengviau nei būti nepriklausomu…

Ilgą laiką aš pati siekiau dalykų, kurių, pasirodo, man visai nereikėjo. Kirbėjo mintis, kad kažkas ne taip, kažko per daug, kažko trūksta, tačiau tai užgoždavau, dėl blogos savijautos kaltinau viską, tik ne save. O kai įsiklausiau į vidinį balsą, nusirito pokyčių ir atradimų banga, kuri tęsiasi iki šiol. Sugrįžau aš – tikroji aš, grįžo kūryba.
–Ačiū, Igne.
Kalbėjosi Birutė Morkevičienė