Fotogalerija

Pasaulis – tarp baltos ir juodos spalvos

Šiandien „Pamario“ fotogalerijoje publikuojame pagėgiškio tautodailininko Igno Inciaus fotografijos darbus. Pasak autoriaus, fotografija jam kompensuoja medžio drožybą, kurios turėjo atsisakyti dėl sveikatos problemų. Fotografuoja neseniai – prieš penkerius metus įsigijo veidrodinį fotoaparatą „Canon“. Jau surengė keltą fotografijos parodų. Darbų turėtų dar bent penkioms parodoms. „Dedu pagal temas į stalčiukus… – sakė „Pamariui“ I. Incius. – Naujausia fotografavimo tema – emigracija, tuštėjantys kaimai, virstantys ąžuolai…“  

Laikas būna visoks

Birutė Morkevičienė Praėjusį laiką labai sunku apibūdinti. Visoks jis mums būna: linksmas, laimingas, džiugus, nepamirštamas, skaudus, ilgesingas… Kiekvienam žmogui tenka visokį laiką išgyventi. Vienam tenka daugiau gero, kitam – mažiau. Nežinia, kaip laikas pasirenka žmones, tačiau, kai šeima susėda prie Kūčių stalo, laimė sušvinta visų veiduose. Neužmirškime tų, kuriems reikia mūsų paramos, užuojautos, palaikymo. Nusišypsokime vienas kitam, paduokime ranką – juk čia pat Kalėdos. Tegul visur būna šviesu, tarsi nuo balto sniego. Laikas neklausia Žmogaus, Eiti jam ar sustoti. Suka

„Rūko delnuose bundantis rytas“

Fotogalerijos viešnia – pagėgiškė Asta Girčytė – Andrulienė, gyvenanti Tauragėje, dirbanti Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje Bibliografijos informacijos skyriaus vedėja. Fotografija – tik didelis Astos pomėgis. Fotografuoja gal 20 metų. „Turiu mažą fotoaparatuką. Gal Kalėdų Senelis kada geresnį padovanos?“ Anot fotografijų autorės, „patinka stebėti gamtą, žmones ir visa tai užfiksuoti“. Savo fotografijomis ji mielai dalijasi: „Atiduodu atvira širdimi, be jokio atlygio, neužrakinu šimtais apsauginių užraktų… Tegu mano fotografijos žmonėms teikia džiaugsmo“. Šįkart kviečiame susipažinti su Astos Andrulienės užfiksuotais ūkanotais rudens vaizdais

Dabarties dialogai. Mintys matomos ir girdimos

Būti lengvam savo žinojimu, jog esi vienas iš milijardų tokių pat arba panašių. Suvokti, jog tavo gyvenimas priklauso nuo menkiausio vėjo gūsio ir kartu turėti titanišką tikėjimą, jog gali pakeisti pasaulį.

Šį kartą „Pamario“ fotogalerijos viešnios – Rasita Liulienė iš Piktupėnų (fotografijos) ir tauragiškė Daiva Genienė (žodžiai). Viskas taip efemeriška: tai balta, tai, žiūrėk, jau pavasaris (nors ir lapkritis). Ir kelia naivią galvelę į saulę koks apsisapnavęs gėlės žiedas, ir vaikiškai nustemba, šalnos pakąstas. Viskas taip arti ir kartu taip tolima. Netgi tiesūs geležinkeliai ar netikėti kelio vingiai. Jie kaip žmonės – vieni susitinka, kiti prasilenkia. Laikinai arba amžinai. Išsiilgę vieni kitų arba net nepastebintys. Sujungiantys arba išskiriantys. Kviečiantys arba išlydintys.

Tauragiškio Romualdo Vaitkaus socialinė fotografija

Autorius apie save: – Gimiau 1966 m. balandžio 22 d. Tauragės rajone, Jucaičių kaime. Baigiau Lietuvos žemės ūkio universitetą (vandensauga ir ekologija). Vadovauju Tauragės krašto muziejui. Nuo 1999 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2005 metais suteiktas Meno kūrėjo statusas. 2007 metais už pasiekimus fotografijos srityje apdovanotas Tauragės apskrities Garbės ženklu. Lietuvos spaudos fotografų ir žurnalistų sąjungos klubo narys. „Tauragės kurjerio“ neetatinis fotokorespondentas. Lietuvos spaudos fotografų konkurso Auksinio kadro laimėtojas kategorijoje „Gyvenimas“. 2012 m. už nuopelnus fotografijos menui įteikta Lietuvos

Metų laikai Švėkšnos parke

Danutė Gailiūnienė (Lengvinaitė) Gimusi ir užaugusi Švėkšnoje. Du dešimtmečius dirba kirpėja. Pažįsta kiekvieną švėkšniškį, nebent kokio naujakurio dar nežino. O kaip su fotografija? „Vaikystėje mėgau piešti, bet tam reikia daug laiko. Su fotografija paprasčiau…“ – apie savo pomėgį, kuriam skiria nemažą dalį laiko, pasakoja Danutė. Rimtai fotografija „užsikrėtė“ ne per seniausiai – prieš penkerius metus. Prasidėjo šis kelias su „Kodak“ muiline. Anot fotografės, pasitaupiusi įsigijo veidrodinį fotoaparatą „Kanon“, per laiką „prisijaukino“ jį (kolegos fotografai žino, ką tai reiškia). Įsigijo visą