Kadaise, kai kas paklausdavo, kuo ypatingas kraštas, kuriame gyvenu, sakydavau, kad neturime kelių kryžkelės. Tik dvi šakos: viena į šiaurę, kita į rytus. Iš kairės – Kaliningrado sritis, į vakarus – marių vandenys. Kai pusę gyvenimo praplaukiojau tais vandenimis skersai ir išilgai, to nebesakau, tik atsidūstu: ilgiuosi marių, už jų esančių kopų ir tolimesnių kraštų, nes jau žinau, kas už jų. Kažin, kiek yra pamariškių, kurie nesiilgėtų marių, kurie, kiekvienąkart prie jų atsidūrę, nesidžiaugtų nauju reginiu, spalvomis, vėjo dvelksmu (ar gūsiais) ir nepakartojamu vandens kvepėjimu.

Savaime aišku, ir TAU literatai, susiruošę perplaukti Kuršių marias ir aplankyti Juodkrantę. Penktadienio rytą marios buvo lygios kaip stiklas. Jų paviršius atspindi sidabrinį nuo lengvos ūkanos dangų, pakrančių nendrės slopina ramų Drevernos uosto šurmulį. Svetingai rikteli vienas kitas kiras. Plaukiam! Ak, to plaukimo tik 12 minučių, o juk galėtume ir valandėlę, antrą. Nė skonio nepajusim. Betgi svetingai laukia Juodas krantas. Žinom apie jį tiek, kiek būtina: pastatų architektūroje įžvelgsime XIX amžiaus statybų bruožų, perėję miestelį Nidos link, pasiektume sengirę su garnių ir (oi!) kormoranų kolonijomis, rasime čia ir miniatiūrų muziejų, ir akmens skulpūrų „Žemė ir vanduo“ parką marių krantinėje, prisiminsime vėtrunges, unikalų žvejų laivų ženklą, kurios neturi analogų nei Šiaurės, nei kitose artimosiose jūrose. Gal paieškosime ir Griekinės – nuodėmių liepaitės, augančios senosios liepos vietoje. Ne, jos neieškosime, kam tokią dieną kelti iš atminties kokią nuodėmėlę…

Šilutės TAU literatai Raganų kalne, Juodkrantėje. Birutės Morkevičienės nuotr.

Juk ne to čia atsibeldėme – per marias atplaukėme… O atviliojo mus čia noras pajusti šios vietos dvasią – tai, kas ne visada matoma akimi, primygtinai rodoma pirštu. Arčiausiai uosto – smėlio skulptūros. Malonu pasidairyti ir nusistebėti – ir kaip to smėlio nenuplovė paskutinės liūtys. Toliau Gintaro įlanka. 1860–1890 metais čia intensyviai buvo kasamas gintaras. Daugiau nei 75 tūkstančiai kg iškasto gintaro davė duonos darbininkams, o pelno to meto verslininkams. Nedaug to gintaro beliko mums marių dugne.

Tegu dar jis ten pabūna nepaliestas. Gintaro įlankoje – nendrių skulptūros. „Tarpuvartėje“ į marių platumą įstabiausia yra šilutiškio Andriaus Sirtauto skulptūra „Delčia“. Iš jos tikrai sklinda Žemę ir Kosmosą jungianti dvasia – neįmanoma jos nejausti, nes ir dangus, ir marių paviršius, ir pritilusios nendrės užlieti pasteline sidabro spalva. Tylu. Visa aplinka pilna esamumo pojūčio. Ne jo dalimi, o visuma jaučiamės esą ir mes. Mintis, kad skulptūros suliepsnos rudens lygiadienį, kad švystels į Visatą tegu ir mažu atšvaitu, skatina vertinti ne blizgesį, o žmogaus skleidžiamą šviesą. Toliau mūsų būrelis skyla į dvi dalis: greitieji, stiprieji pasileidžia ieškoti tako į švyturį, o lėtieji grįžta pasėdinėti ant pakrantės suoliukų ir pasiklausyti marių šnekos. Ieškantieji tako į švyturį netruko patekti į raganų pinkles: visai netikėtoje vietoje, lyg iš žemės išdygusi pasirodo nuoroda į Raganų kalną. Kuriuo taku toliau eiti? – svarsto miške įstrigę keliauninkai, o čia tik plūstels nuo jūros pusės tamsiausias rūko debesis ir pasipila lietus. Laimė, visi turi skėčius: pirmyn! Antrąjį būrelį lietus užklumpa visai prie pat L. Rėzos kultūros centro. Juos čia svetingai (ir sausai) priima. Vienoje salėje – koncertas. Repetuoja jaunas pianistas. Fortepijono muzika, lietui teškenant į palanges, ypatingas derinys. Sėdėtum ir nesikeltum, bet, ištrūkę iš raganų kerų, draugai kviečia pietauti. Keista – Juodkrantės lietus taip pat turi sielą – jis neerzina,
neįkyri, tiesiog retai besilankantiems svečiams parodo kurorto spalvas, o jos mainosi kas pusvalandį. Jaukios, pilkšvos, su margiausių gėlių intarpais. Kurgi, sakykit, per tokį trumpą laiką rasi tiek gamtos pasikeitimų, nes jau debesys skysta ir belieka parodyti raganoms ir jų sėbrams velniams, ką gali senjorai literatai. Džiugus kalno šturmas, ir raganos nutilo. Kalnas 42 m aukščio, kadaise Vadintas Jono vardu, čia švęstos Joninės. Jų atgarsis jaučiamas medžių kamienuose, takų posūkiuose, skardžių šešėliuose.

Paslaptis labai gyva ir nenutolusi, nes kita būtybė, kurios vardu seniau vadinta ši vieta – Ieva. Ne dėl nuodėmės, o dėl jos atėjimo iš pirmapradžio pasaulio, verta suklusti. Raganų kalne labai stipriai jaučiama praeitis, senovė, prisimename tą metą, kai greta žmogaus gyveno dievai ir mitologinės būtybės. Ne visas jas 1979 -1981 metais čia atkūrė ir medyje apgyvendino lietuvių tautodailininkai skulptoriai ir drožėjai. Kai kurios figūros jau gerokai senstelėjo, pavargo, todėl jauti pareigą priminti bendražygiams kokią sakmę ar legendą. Stabteli būrelis, pasikalba, prisimena, pajuokauja ir nuošia per pušis ir egles šnaresys – o taip, mes dar gyvename. Gyvenkit, senosios dvasiomis virtusios senolės raganėlės, laumės ir žiniuonės, o mus jau kviečia saule nutvieksta marių pakrantė, kvepianti gaivia drėgme, iš akmens gavusi gyvybę skulptūra, mintijanti gyvenimo mįslę – po išoriniu reginiu visada glūdi daikto dvasia – kalno, namo, skulptūros, tako, marių ir jūros.

Žmogaus pasaulio prasmių rinktinė. Aure, jau mūsų laivas laukia. Iki, Juodasis krante, išskirtinis kampeli.

P. S. Literatai nuoširdžiai dėkingi kelionės organizatorei Birutei Morkevičienei.

Irena Arlauskienė