Fotografas Kęstutis Zdanevičius.

Šiemet Šilutei – 510! Rudenį minėsime dar vieną gražų jubiliejų – miesto teisių suteikimo 80 metų sukaktį.

Tradiciškai gegužės paskutinį savaitgalį rengiama miesto šventė, trunkanti ne vieną dieną, dėl karantino apribojimų neįvyko, tačiau simboliškai švęsta Šilutės diena. Džiaugtis, šypsotis, spinduliuoti teigiamas emocijas renginių metu gali visi gyventojai ir svečiai, bet ar daug kas pasidomi, kaip kito Šilutės miesto veidas, ką jis slepia, kuo šis Pamario miestas ir jo apylinkės išskirtinės?

Šilutiškis Kęstutis Zdanevičius – Mažosios Lietuvos ir Pamario krašto tyrinėtojas, puoselėtojas, fotoaparatu fiksuojantis išlikusį šio regiono istorinį, kultūrinį paveldą ir jo pokyčius, altruistiniu entuziazmu užkrečiantis ir kitus prisidėti darbais puoselėjant ir aktualizuojant istorinę praeitį.

Jūs kilęs iš Pagėgių krašto, bet gyvenate Šilutėje. Kuo Jums svarbi ir įdomi Šilutė? 

Gimiau Stoniškiuose, augau Pagėgiuose, vėliau persikėliau į Kauną. O dabar, manau, visam laikui apsistojau čia. Šilutė – mano namai. Atvykęs į šį miestą, pradėjau fotografuoti pastatų detales, pačius pastatus. Ilgą laiką vaikščiojau po Šilutę užvertęs galvą ir dabar taip dažnai vaikštau, nes pamatyti tikrai yra ką. Pradėjau domėtis miesto istorija ir senąja spauda bei atvirukais, o jų, vaizduojančių istorinę Šilutę, būta nemažai. Aš pats mėginu savo kai kurias fotografijas padaryti kuo panašesnes į senuosius atvirukus, bet kol kas nepavyko to padaryti. Esu išleidęs apie 20 atvirukų, skirtų ne tik Šilutei.

Kodėl stengiatės atkartoti senuosius atvirukus? 

Man patinka Šilutės istorija, senieji atvirukai. Jie buvo labai gražūs, gyvi. Šie laikai skaitmeniniai, todėl  tos gyvybės paprastai nufotografavus įplieksti atvirukams negali. Bandau visaip atrasti, kaip būtų galima juos retušuoti, jog būtų panašesni į senuosius. Fotografuoju, sendinu, šis darbas prie vienos nuotraukos užtrunka kartais net iki 2 valandų.

Kaip tai darau? Fotografuoju senu juostiniu fotoaparatu, naudoju senas fotografijos medžiagas, tada skenuoju ir vėl redaguoju, pridėdamas užrašus. Kreipiausi ir į dailininką. Pirmiausia įamžinau pastatus norimais rakursais, o tada paaiškinau jam, ko noriu, tada nupiešė, bet rezultatas išėjo ne toks, kokio tikėjausi.

Pagrindinė mano idėja kuriant atvirukus – paskatinti žmones atsitraukti nuo sintetinės aplinkos – elektroninių laiškų, sveikiniminų. Juk taip smagu gauti popierinį, ranka rašytą atviruką su sveikinimu. Paimkime į rankas šiuolaikinį ir seną atviruką. Senas tiesiog limpa prie rankos, net šilumą gali pajusti (gal dėl to, kad prie atviruko gamybos buvo daug rankų darbo), o šiuolaikiniai gražūs, bet be gyvybės.

Jūs – savamokslis fotografas, esate išleidęs ne vieną fotografijos albumą. Šilutei dedikuotas atskiras leidinys, kuriame galima pamatyti vos ne visus šio miesto istorinius pastatus, tačiau nuotraukos nespalvotos. Kodėl? Ar ir šiandien mieliau renkatės nespalvotą fotografiją? 

Taip, aš savamokslis. Fotografuoti pradėjau juostiniu fotoaparatu, o vėliau – skaitmeniniu. Ilgai tobulinausi, keičiau techniką, kol įsigijau savo svajonių aparatūrą. Esu išleidęs keletą albumų. Kai „susirgau“ Šilutės architektūros fotografavimu, pradėjau galvoti ir apie leidinį. Išleistas albumas buvo tarsi testas ir pamąstymas, kaip tai turėtų atrodyti. Albumui pasirinkau nespalvotą fotografiją, tiksliau,  sepijos atspalvį, kuris įtaigiau perteikia užfiksuotas architektūros detales, nes akys nelaksto, kur nereikia. Manau, kad nespalvota fotografija stipresnė už spalvotą, ypač fiksuojant architektūrą, bet ne visais atvejais ji tinka.

Kaip manote, ar Šilutės kultūros paveldas pakankamai reprezentuojamas miesto svečiams, turistams? Jūsų nuomone, netrūksta Šilutės miesto istoriją, architektūrą populiarinančių leidinių?

Manau, kad nepakankamai Šilutes paveldas yra vertinamas,  juolab reprezentuojamas… Kiek žinau, yra keletas leidinių, bet to maža. Greitai miesto svečiai matys sudarkytą istorinę miesto dalį, o senoji, gražioji Šilutė išliks tik senose fotografijose. Mano akimis žiūrint, miesto grožis yra naikinamas ir sąmoningai… Suprantama, laikas bėga, dabar kita tvarka, mados, bet nereikėtų pamiršti, kur mes gyvenam, ką mums paliko prieš tai čia gyvenę žmonės. Derėtų išsaugoti palikimą ateities kartoms. Aš nekalbu apie turistus vokiečius, kurie čia grįžta pasižiūrėti protėvių gimtinės, kurią mes stipriai pakeitėme. Man nesuprantama, kaip galima istorinėje miesto dalyje daryti šitokius barbariškus pakeitimus. Liūdna…

Ar esate linkęs grįžti į tas pačias vietas ir fiksuoti jau fotografuotus objektus? Kodėl?

Taip, man tai labai svarbu. Aš dažnai grįžtu į aplankytas, įamžintas vietas. Kas kartą matau, kaip nyksta paveldas. Fotografuoju ir lyginu anksčiau darytas nuotraukas. Visi pokyčiai akivaizdžiai matomi. Be to, aš prie visų vietų, kur esu fotografavęs, savotiškai prisirišu ir jaučiu trauką ten vėl kai kada sugrįžti.

Jūs ne tik fotografuojate, bet ir įkūrėte socialinio tinklo grupę „Mažosios Lietuvos kapai”, organizuojate senųjų kapinaičių tvarkymo talkas. Kuo ši veikla Jums svarbi? 

Aš renku duomenis apie Mažąją Lietuvą, fotografuoju statinius, jų detales ir daug kitų dalykų. Galų gale nuėjau į kapines įamžinti mažąją architektūrą. Negaliu sakyti, kad nežinojau, kaip atrodo liuteronų kapukai, bet kai jų aplankiau per 400, tai vaizdas, kurį pamačiau, švelniai tariant, sukrėtė. Tada aš nusprendžiau, kad aš ne tik fotografuosiu. Pradėjau klijuoti stiklo lentas, nuvalydavau kokį antkapį. Patalpindavau nuotraukas į savo fotografijos puslapį.

Ir žinote, kas nutiko?

Man žmonės pradėjo rašyti, kad tai gražus poelgis ir reikalinga. Pasisiūlė prisijungti prie mano veiklos. Tada kilo mintis „Facebooke“ sukurti būtent tam skirtą grupę – „Mažosios Lietuvos kapai”. Ten pateikiamos nuotraukos ir informacija, susijusi su Mažosios Lietuvos kapukais. Be to, man pasidarė nesmagu, kai lenkų entuziastai atvažiavo į Gaicių kapines, jas sutvarkė ir savo darbus nufilmavę įkėlė į „YouTube“. Pagalvojau, kokia gėda, kad kitų šalių žmonės atvažiuoja į mūsų kraštą net su savo įrankiais ir tvarko mums kapines. Pradėjau organizuoti talkas, ir žmonės su malonumu prisijungia. Juk smagu susitikti, gyvai pabendrauti ir tuo pačiu gerą darbą padaryti. Senieji kapukai yra svarbūs, nes ten palaidoti žmonės mums sukūrė, ką mes turime šiandien ir tai, kas liks, bet jau priklauso nuo mūsų visų atsakomybės, sąmoningumo ir supratingumo.

Daug keliaujate po Šilutės ir Klaipėdos kraštą, pamatote jau apleistų objektų. Kokių minčių Jums tai kelia?

Taip, keliauju iš tiesų daug ir aplankau nemažai griūvančių statinių. Kai juos pamatau, mintys aplanko įvairios. Gal tiesiog žmonėms nebereikia, o gal žmonių nebėra… Liūdina, kad senuosius statinius paleidžia plytomis… Ką noriu pasakyti? Kad žmonės geriau parduos plytas nei atstatys statinį. Kartais nugriauna ir geros būklės statinius, kad galėtų parduoti plytas, kurias žmonės dėl itin geros kokybės labai vertina. Dar liūdina, kaip statinius „aprengia” polistirolu arba išpjauna vitrininius langus, suniokoja visą grožį. Ką tai rodo? Kad dabar vertinam stiklą ir betoną…

Fotografija, istorija ir architektūra. Kuriai sričiai teikiate prioritetą?

Kadangi esu fotografas, žinoma, jog prioritetą teikiu fotografijai, bet kai pradėjau fotografuoti, susidomėjau įamžintais objektais, jų istorija ir architektūra. Fotografuoju ir domiuosi, studijuoju istoriją. Taigi visos sritys tarpusavyje susijusios. 

Kokią vietą Jūsų daugiasluoksnėje veikloje užima literatūra ir šaltiniai? Kuo pasikliaujate?

Tyrinėju kraštą sistemiškai. Aš žinau, kur važiuoju, ir jau būnu pasidomėjęs apie tą vietą iš anksto, išstudijavęs žemėlapius, kad nereikėtų klaidžioti. Informacijos ieškau knygose, socialinio tinklo „Facebook“ tikslinėse grupėse, inernete, pasikliauju vokiškais žemėlapiais ir genealogų duomenų baze „GenWiki“, į kurią patenka ir mano sukaupta vaizdinė medžiaga. Naudoju specialias programas, kurios padeda atlikti tikslius matavimus.

Šiemet Šilutė švenčia solidų gimtadienį. Ko palinkėtumėte Šilutei, jos gyventojams ir svečiams?

Kartais, kai įkeliu Šilutės nuotraukas, šilutiškiai manęs klausia, kur ta vieta ar pastatas yra. Tai rodo, kad nelabai pažįsta savo miestą. Manau, kad reikia bent kartą pasidomėti istorija, apžiūrėti visą miestą. Vienas iš būdų – tiesiog vaikščioti, žvalgytis ir pakelti akis į viršų. To ir palinkėsiu: pakelkite galvas aukštyn. Linkiu branginti tai, ką turime, nes jeigu ir toliau tokiais tempais keisis miestas, Šilutė praras tikrąjį savo veidą ir grožį.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Inga Tarozienė, F. Bajoraičio VB Bibliotekininkystės ir kraštotyros skyriaus

vyresnioji bibliotekininkė

P. S. Daugiau Kęstučio Zdanevičiaus nuotraukų galite pamatyti socialiniame tinkle „Facebook“, paskyroje: KestucioZ.Fotografija