Jurginės – „Čyru vyru pavasaris, Jurai, mesk skrandą į pašalį“

Lietuvos etnografijos muziejus taip pavadino paskelbtą balandžio 23 d. minimoms Jurginėms skirtą publikaciją. O sinoptikai, balandžio 21-22 dienomis dalį Lietuvos nuklojus sniegui, skrandos nusimesti neragina. Šaltoka, ypač naktimis, kai daug kur stiprios šalnos, trūksta šilumos ir dienomis. Bet yra ir gerų žinių: oras pamažu šyla, gal sulauksime ir žadamų 24 laipsnių šilumos? O šįkart – apie Jurgines.

Nemažai turime atmintinų dienų bei metinių švenčių. Bet prisiminti vertėtų dar vieną – balandžio 23 – Šv. Jurgio dieną.  Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio (jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti) garbinimo šventė. Šios šventės, atėjus  Krikščionybei, Lietuvoje sutapatintos su Jurginėmis – Šv. Jurgio vardo diena.

Vyresnieji atsimena, o jaunesnieji gal knygose skaitė, kad Jurginės Lietuvoje buvo laikomos pavasario sutikimo švente, kurių metu vykdavo įvairios apeigos. Jurginių ir pavasario pradžios sąsajas liudija ir vyturio giesmės pamėgdžiojimas: ,,Čyru vyru pavasaris, Jurai, mesk skrandą į pašalį“. Šv. Jurgis buvo prašomas sušildyti žemę – tuomet atbunda gamta, suželia ganyklos. Tačiau nuo seniausių laikų ji buvo nevienodai svarbi visuose Lietuvos regionuose.  Iškilmingiausiai švenčiama buvo rytinėje ir pietryčių  Lietuvoje – čia gyvulių išginimo ritualas per Jurgines laikytas būtinybe, o Mažojoje Lietuvoje ir Žemaitijoje šv. Jurgis per savo vardines dar tik ,,atjodavo ant širmo žirgo“, t.y., laukuose dar būdavo sniego.

Yra duomenų, kad gilioje senovėje mūsų protėviai net Naujųjų metų laiką pradėdavę skaičiuoti nuo Jurginių, o ne nuo sausio mėnesio. Tikėtina, kad iš tų laikų yra išlikęs palinkėjimas ,,Sveiki, sulaukę pavasario“. Anot senolių, nubėgs pavasariniai vandenys ir atjos ant balto žirgo šventas Jurgis – visų gyvulėlių globėjas. Ir žemė atsibus. Buvo  sakoma: ,,Prieš šventą Jurgį žolės su replėmis iš žemės neištrauksi, o po Šv. Jurgio – ir su plaktuku neprimuši“. Tą dieną sodiečiai, pirmą kartą po žiemos išginę į lauką gyvulius, aprūkydavę juos šventomis žolelėmis, palaimindavę šventinta verba. Sakydavo: per Jurgines nors ir labai būtų šalta, reikia nors trumpam išleisti gyvulius į lauką, kad jie pajaustų pavasario orą, kad būtų sveiki.

Etnologas  kraštotyrininkas Vacys Milius apie Jurgines rašė: ,,Dzūkijoje vaikinai Jurginių išvakarėse eidami per kiemus barškindavo į pirkios langus ir sakydavo ,,raciją“, prasidedančią žodžiais: ,,Atjoja Jurgis ant balto žirgo…“, palinkėdami, kad sektųsi auginti gyvulius, kad jie sveiki būtų. Už tai šeimininkai vaikinams  duodavę kiaušinių, lašinių gabalėlį, pinigų puslitriui. Jurgio dieną kur nors suėję jie kepdavę kiaušinienę, gerdavę degtinės  (Alytaus raj. Venciūnų k.) <…> Jurginės buvo kiaušinių ,,kermošium“. Tą rytą kiekvienas vaikas iš tėvų gaudavęs po porą ar daugiau kiaušinių. Merginos ir vaikinai nešdavęsi jų į Jurginių atlaidus ir mušdavę (Liškiava). <…> Įdomios apeigos pravarynėse, t.y. pirmąją gyvulių išginimo į lauką dieną, būdavo atliekamos Liškiavos apylinkėje. Čia po slenksčiu būdavo padedamas kiaušinis, uždegama žvakė ir su ja tris sykius apeinami gyvuliai. Žvakė po ritualo užpučiama. Kiaušiniai būdavo paženklinami ir vėliau atiduodami pavargėliams, kad šie pasimelstų už šventą Jurgį. Būdavo tikima, kad su tokiomis apeigomis į ganyklą išleistų gyvulių nejudins laukinis, t.y. vilkas, nes, jam artėjant prie gyvulio, akyse pasirodys žvakė, o šios jis labai bijo“.

Buvo rūpinamasi ir naminiais paukščiais, ypač vištomis. Šios buvęs šeimininkės pajamų šaltinis, tai „vištapinigiai“, kuriuos ji galėjusi išleisti savo nuožiūra, neatsiklausdama vyro. ,,Mažus viščiukus išneša ant lauko vakare, kai paukščiai miega, mėto akmenėlius į užpakalį ir sako: tau, varna, akmenukas, o man viščiukas“ (Žiežmariai).  Buvo tikima, kad viščiukai bus apsaugoti nuo žūties varnų ar katinų naguose. Šeimininkės žinojusios, kad ir viščiukai  sėkmingiau iš kiaušinių išsiris, jei perėti vištą patupdysi Jurginių rytą.

Iš visų gyvulių lietuviai labiausiai brangino arklį. Todėl per Jurgines daug dėmesio buvo skiriama arkliams – tikriesiems kaimo žmogaus pagalbininkams. Buvo griežtai draudžiama tą dieną arkliais dirbti bet kokius darbus – arti, akėti. ,,Dirbant tą dieną su arkliais, gali gyvuliai kristi, žvėrys juos išpjauti, arkliui nesisekti, ledai javus išmušti“ (Naujamiestis). Dzūkai ir aukštaičiai Jurginių rytą arklius iššukuodavo, išmaudydavo, išprausdavo bėgančiame vandenyje, kad jie per metus būtų gražūs, kad būtų ėdrūs, neužsikrėstų niežais. Tą dieną arklius stengdavosi pašerti geriau nei visada. Žmonės sakydavo: karvė maitintoja, bet tinginė, tik ėda ir pieną duoda, o arklys ir aria, ir akėja – visas gaspadorius. Taip pamylėti, išmaudyti, švarūs, pažvalėję arkliai pradėdavę pavasario darbus.

Per Jurgines vyrai išjodavę arklius naktigonėn. Kad jų nepavogtų, darydavo taip: įkerta kirvį slenkstin iš tvarto pusės, iš lauko pusės prie slenksčio dantimis į viršų paguldo pielą (pjūklą). Tada per taip grėsmingai apginkluotą slenkstį išvesdavę arklius laukan. Jeigu vagis bandydavęs pagrobti arklį, kas nors sutrukdydavę. Arkliaganiai rengdavo dideles šventes savo užtarėjui ir gyvulių globėjui šv. Jurgiui pagerbti. Jie iš savo šeimininkių gaudavę kiaušinių, pyragų ar kito kokio maisto ir patogioje vietoje rengdavę kiaušinienės balių. Atsigėrimui pasirūpindavę alaus ar giros, pasikviesdavę muzikantų ir visi linksmindavęsi.

Jurginėmis prasidėdavę ir pasėlių lankymo apeigos, susijusios su apeiginės duonos kepimu, jos aukojimu ir ritualiniu valgymu. Jurginių rytą šeimininkė iškepdavusi du kepaliukus duonos su viduje įkeptais dviem ar daugiau kiaušinių. Vieną kepaliuką įkasdavusios į žemę, o antrą padalindavusios visai šeimai po gabaliuką. Pirmasis kepaliukas, įkastas rugių lauke, – tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus, apsaugoti gyvulius nuo ligų ir vilkų, o antrasis – tikintis suteikti šeimai skalsos ir santarvės. Šeimininkas su šeimininke, pasiėmę tą kepaliuką, eidavę parugėn ir apeidavę visą rugių lauką. Sugrįžę namo šeimininkai sakydavę: ,,Vaikeliai, padabokit, ką davė rugeliai“. Duoną ir nuluptą kiaušinį  susmulkinę padalindavę šeimos nariams ir prie bažnyčios sėdintiems elgetoms. Buvo tikima, kad jeigu tą dieną elgetoms duonos neduosi – gyvuliai sirgs ir skurs.

Pirmojo išginimo rytą šv. Jurgiui būdavo skiriamos maldos ir giesmės. Etnografų užfiksuota, kad Jurginių vakarą sodžiaus merginos lipdavusios ant paaukštinimų ir, kad greičiau oras atšiltų, dainuodavusios: ,,Jurgi, geras vakaras! / Jurgi, paimk raktus, / Jurgi, atrakink žemę, / Jurgi, išleisk žolelę, / Žolelę šilkinę / Raselę meduotą. / Žolelė bus dėl arklelio, / Raselė dėl veršelių.“

Merginos per Jurgines jau sėdavusios rūtas. Sėdamos dainuodavo rūtų darželių prižiūrėtojui šv. Jurgiui skirtą dainą ir laukdavo atjosiančio savojo jaunikio, dėl kurio ir prižiūrimas rūtų darželis. Jeigu rūtos gerai sudygdavę, tai buvęs ženklas, kad kaime bus vestuvių. O šeimininkių pasodinti jurginai gražiai žydės ir nenuvys.

Jaunimas Jurginių dieną, kaip ir per Velykas, margindavę ir ridendavę kiaušinius, supdavęsi sūpynėse. Šventės proga linksmai pabendraudavę ir kaimynai susiėję ant abiejų sklypų ribos. Susitikus prasidėdavęs jurginėjimas – kiaušinių kepimas, dainavimas, būrimai, žaidimai. Jurgio vardą turintys asmenys buvo išskirtiniai – jų kepurės būdavę papuoštos tuščiomis varpomis. Visi Jurginių ritualai  vykdavę tikintis, kad prasidedantis kaimo žmonių darbymetis bus sėkmingas, kad ant stalo niekada nepritrūks duonos.

Parengė vyresn. muziejininkė Danutė Blaževičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Kultūros darbuotojai mokėsi idėjas paversti realybe

Kultūros bendruomenė nuolatos susiduria su naujų idėjų paieškos iššūkiais (ypač projektų rašymo laikotarpiu), nes kartais atrodo, kad viskas jau buvo sugalvota ir sukurta. Tačiau kas iš tiesų yra gera idėja, ko reikia, kad ją pavyktų paversti sėkminga realybe? Šito Šilutės rajono kultūros darbuotojai kartu su Klaipėdos r. savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos bibliotekininkais gegužės 8–9 d. mokėsi vykusiuose mokymuose „Kūrybinis procesas: nuo idėjos iki paraiškos“. Dviejų dienų mokymus vedė kompetentingų ir profesionalių kūrybinės asociacijos „Žuvies akis“ lektorių Godos Giedraitytės ir

Įvyko tradicinės sportinių šokių varžybos „Pamario pora 2024“

Jau 27-eri metai Šilutės sportinių šokių klubas „Lūgnė“, kartu su Lietuvos sportinių šokių federacija (LSŠF) Šilutėje organizuoja Lietuvos sportinių šokių reitingo varžybas „Pamario pora“. Į Pamario kraštą atvyksta varžytis sportinių šokių šokėjai iš įvairių Lietuvos miestų bei užsienio. Šiais metais šokėjus vertino Lietuvos bei tarptautinės kategorijos sportinių šokių vertintojai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Varžybose dalyvavo daug talentingų šokėjų iš įvairių Lietuvos miestų ir Liepojos (Latvija). Ne vienoje rungtyje sėkmė lydėjo šilutiškius. Šios varžybos yra net ik gera proga

Projekto „Metai su knyga 2‘‘ ambasadorius Juozas Ališauskas – Vydūno viešojoje bibliotekoje

Pagėgių sav. Vydūno viešojoje bibliotekoje lankėsi jau antrus metus besitęsiančio respublikinio projekto „Metai su knyga 2“ paauglių skaitymo ambasadorius, aktorius, pedagogas, slemeris Juozas Ališauskas. Džiugu, jog šio skaitymo skatinimui skirto projekto ambasadoriai kasmet susitinka su įvairaus amžiaus Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos lankytojais ir supažindina su savo kūryba. Projekto organizatoriai: Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apskričių viešosios bibliotekos, Ąžuolyno biblioteka ir Lietuvos audiosensorinė biblioteka drauge su Lietuvos savivaldybių viešosiomis bibliotekomis. Kūrybiniame improvizacijų kupiname susitikime su kūrėju Juozu Ališausku dalyvavo Pagėgių Algimanto

Europos tamsiąją medunešę bitę siūloma įrašyti į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą

Lietuvos raudonosios knygos komisija siūlo įrašyti Europos tamsiąją medunešę bitę (Apis mellifera mellifera) į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, vadinamą Lietuvos raudonąja knyga. Į šį sąrašą siūloma įrašyti tik gamtoje (uoksuose ar drevėse) gyvenančias šios bičių rūšies šeimas. Laikomų ir veisiamų nelaisvėje (aviliuose) Europos tamsiųjų medunešių bičių populiacijų dalis į jį nebūtų įtraukta. Netaikant šiam vietinės bitės porūšiui teisinių apsaugos priemonių, nustatytų Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatyme, negalima užtikrinti, kad šio porūšio laukinės populiacijos nebus prarastos.

Taip pat skaitykite