Šilutiškė Jūratė Pancerova šešerius metus vadovauja Šilutės kultūros ir pramogų centrui.
Petro Skutulo nuotr.

Šešerius metus Šilutės kultūros ir pramogų centrui vadovaujanti Jūratė Pancerova spalio 13 d. atšventė jubiliejų. Jaunatviškos išvaizdos, meniškos prigimties moteris pasidžiaugė, kad visi tie 50 metų prabėgo Šilutėje. Po darbo Šilutės muziejuje atėjo į Šilutės kultūros ir pramogų centrą. Per Vėlines Jūratė Pancerova Šilutės kapinėse tvarkys motinos Elenos ir tėvelio Algirdo kapus. Mamytė buvo kilusi iš kaimo netoli Inkaklių (Švėkšnos sen.), tėvelis – nuo Veiviržėnų. Ir jų darbo metai prabėgo Šilutėje. Mama dirbo „Raudonkepuraitės“ vaikų darželyje, tėtis buvo vairuotojas.
Jūratė su vyru Vladimiru užaugino du sūnus. 30 metų Dovydas – 15min.lt tinklalapio tyrimų žurnalistas, jau išgarėjęs Lietuvoje tiriamosios žurnalistikos publikacijomis, lankęsis Ukrainoje, parašęs knygą „Kiborgų žemė“. Dovydas su šilutiške Giedre sukūrė šeimą, augina gegužę vienerių metukų sulaukusį Daumantą. 22 metų sūnus Danielius studijuoja Muzikos akademijoje, groja saksofonu, paniręs į džiazą.
Pokalbį pradėjome klausimu, ar menininkės talento turinčiai moteriai nenuobodus administracinis direktorės darbas. Jūratė PANCEROVA atsakė:
– Nors mano darbai buvo gerai įvertinti, galėjau įstoti į tuometinę Dailės akademiją, tačiau nuvykusi tarsi pabūgau didelio Vilniaus miesto – nestojau, sugrįžau. Talentas? Nežinau… Kai mokiausi tuometinėje Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje, patekau į sustiprinto piešimo klasę. Po pamokų dar lankiau papildomas dailės pamokas. Dailės mokėmės 11 metų, į namus sugrįždavau beveik vakare. Dabar jau esu toli nuo piešimo. Atviruką gražiai užrašau… Domiuosi dizainu, apipavidalinimu, padiskutuoju su šio darbo specialistais.
– Jūsų dienos bėga šalia dainuojančių, šokančių, grojančių. Ar linksmas toks gyvenimas?
– Sakyčiau, kad dabar esu tolokai nuo kūrybos, nes direktorius yra administratorius. Kūrybingumo tam tikra prasme reikia ruošiant projektus: čia ir sumanymo idėja, tikslas, siekis. Išties neįsivaizduoju savęs kitame darbe, nes man artimiausias – kūrybinis, susijęs su kultūra.
– Kiek meno mėgėjų kolektyvų yra Šilutės kultūros ir pramogų centre?
– Yra „Karčemos“ ansamblis, parengęs liaudiškos ir pramoginės muzikos programas, vokaliniai ansambliai „Mingė“ ir „Vaivora“, pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario Brass“ ir folkloro kolektyvas „Verdainė“. Neturime šokių kolektyvo, nors šilutiškiai ir pageidauja. Iš viso centre repetuoja, čia renkasi dar 32 įvairūs kolektyvai: net trys „Žvaigždūnės“ grupės, „Spindulys“, „Dakota“, „Salūnas“ ir kiti. Kiekviena diena išdalinta, visos valandos paskirstytos.
Džiaugiamės, kad turime „Jaunimo erdvę“, kur renkasi jaunimas, kalbasi, diskutuoja, išgeria arbatos, gali ruošti ir pamokas. Jaunimui nereikia burtis kur gatvėje, susitikti parke, kitur. Mums labai svarbu šalia burti jaunimą. Aktyvūs jauni žmonės atsiveda ir draugų, čia gali rinktis po pamokų ir būti iki 21 valandos.
– Pilkas, niūrus tas Šilutės kultūros ir pramogų centro pastatas. Kada sulauksime rekonstrukcijos?
– Kitų metų pavasarį turėtų prasidėti labai laukiami darbai. Meras Vytautas Laurinaitis sakė, kad Lietuvos valstybės 100 metų jubiliejų dar švęsime neatnaujintame centre. Turėtų jis pasikeisti, gal ir išorė, ir vidaus patalpos. Ir architektūrine prasme šioje aplinkoje centro pastatas nelabai tinka. Salė, kur yra 500 sėdimų vietų, nepadidės, vietų gal net sumažės. Bet juk Šilutėje labai sumažėjo ir gyventojų. Nedaug būna renginių, kad beprisirinktų pilnutėlė salė. Nebent, kai scenoje pasirodo labai garsūs, populiarūs atlikėjai. Labai daug žiūrovų susirinko į šilutiškio Marijaus Budraičio kūrybos vakarą, tebėra populiarus Juozas Erlickas, dar keli.
Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją žmonių susirenka mažiau, nes švenčiama ir seniūnijose, gal važiuojama švęsti į gimtines, į didžiuosius Lietuvos miestus… Įprasta, kad susirenka 200-300 žiūrovų. Per metus centre vyksta per 100 įvairių renginių – švenčių, koncertų, spektaklių, konferencijų, iš jų per 30 organizuoja centro darbuotojai.
– Žinau, kad Šilutės kultūros įstaigos sumanė švęsti, likus šimtui dienų iki Lietuvos 100-mečio. Kada tai prasidės ir kaip tai vyks?
– Lapkričio 7 dieną šilutiškiai kviečiami švęsti 100 dienų sukaktį iki Lietuvos 100–mečio. „Šilutė švenčia šimtmečio šimtadienį“ – taip pavadintas šis renginys. Šilutės kamerinis dramos teatras visus pakvies į Hugo Šojaus muziejaus palėpę skaityti Lietuvos poetų eiles. Kas norės, tas ir skaitys savo pasirinktą eilėraštį. Nuo lapkričio 7-os ryto iki pusiaunakčio visi pasiners į poeziją. Kitą dieną 11 val. į kelionę po rajoną išriedės „Šimtmečio autobusas“, kelionėje bus supažindinama su Lietuvos istorija, bus galima spręsti kryžiažodžius. Kai per pietus autobusas iš Macikų sugrįš į Šilutę, visus pakviesime į treniruotę pasimankštinti su „Atėnės“ merginomis skambant lietuvių liaudies muzikai. Vakare – „Šimtmečio grilis“. Lietuvių kultūroje stalas ir maistas labai svarbu. Šilutiškius sukviesime prie bendro stalo, o kolektyvai, šeimos, draugų grupės bus pagaminę griliuose maisto – daržovių, žuvies ar dar ko nors. Tokią šventę kuria muziejus, teatras, Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka ir mūsų centras.
Artėja Kalėdų eglutės įžiebimo šventė. Klaipėdoje tam skiriama 50 tūkstančių eurų, Šilutėje tenka išsiversti su vienu tūkstančiu. Nelengva surasti rėmėjų, nes ir verslui nelengva. Gerai, kad Lietuvos 100–mečiui skirtus renginius finansuoja ir šalies fondai. Jau metas ruoštis Vasario 16-ajai, šiemet ji ypatinga – švęsime Lietuvos 100 metų jubiliejų. Jau tapo tradicija šios šventės metu teikti „Lietuvininkų vilties“ premiją, o „Sidabrinės nendrės“ premija teikiama Kovo 11-ąją. Laikas bėga greitai, apie būsimas šventes turime galvoti iš anksto.
– Kam skirtas jūsų laisvalaikis?
– Knygų skaitymui ir Kraštotyros draugijos veiklai. Darbas Šilutės muziejuje man buvo svarbus, nuo to nenutolau.
– Kas gyvenime labai svarbu?
– Vaikystėje, jaunystėje mes negalėjome turėti savo nuomonės. Tačiau aš buvau linkusi prie dailės, o kūrėjai yra šiek tiek maištautojai… Buvau įsitikinusi, kad mano vaikai bus kitokie. Pirmiausia, jie turi turėti savo nuomonę ir ją be baimės išsakyti. Mes, toji 50-mečių karta, savo nuomonės arba neturėjome, arba ją nutylėdavome. Tiesa, su amžiumi daugėja tolerancijos, diplomatiškumo… Jaučiame, tiesa? Vaikus šeimoje auginome mokydami turėti nuomonę ir nebijoti ją išsakyti. Užauginti sąžiningus, dorus savo vaikus mums šeimoje buvo labai svarbu.
– Žinant, kokius drąsius tiriamosios žurnalistikos straipsnius rašo jūsų sūnus Dovydas, nepabūgęs lankytis karo metu Ukrainoje, akivaizdu, kad sūnų užauginote drąsų, atkaklų ir nebijantį į viešumą traukti korumpuotų veikėjų darbelius.
– Neramu… Esu motina. Dovydo ateitį įsivaizdavau susijusią su istorija. Jis domėjosi, net mažas būdamas piešė „laikraščius“, kartu važiuodavome į kraštotyros ekspedicijas. Jam tai buvo įdomu. Jis buvo tyrėjas.
– Dovydas ir yra tyrėjas, tačiau tiria tai, kas pavojinga: turtingų, įtakingų, pažinčių turinčių asmenų darbelius… Be to, įvairaus sukčiavimo reikalus gali narplioti už sukčiautoją visa tai geriau suprantantis žurnalistas. Reikia žinių, reikia išmanyti įstatymus ir dar daug ką.
– Tėvai užaugina vaikus, kurie eina savo gyvenimo keliu. Nevalia spausti, reikalauti. To ir nedarau. Kaip mama pasakau Dovydui savo nuomonę, tačiau nerinkau jam man patinkančio darbo, specialybės…
– Norėčiau padaryti išvadą…
– Maištinga menininkė tapo tolerantiška piliete…
Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ