Rusnėje numatoma pastatyti skulptūrą Indijos tautinio išsivadavimo dvasiniam lyderiui, nesmurtinio pasipriešinimo taktikos pradininkui Mahatmai Gandžiui (Mahatma Gandhi) ir artimam jo bendražygiui ir bičiuliui, iš Rusnės kilusiam litvakui architektui Hermanui Kalenbachui (Hermann Kallenbach).
Tikimasi, kad šis atminimo ženklas taps simboliu, galinčiu į Rusnę pritraukti daugiau turistų, o šios idėjos autoriai yra įsitikinę, kad įgyvendintas projektas padės sutvirtinti Lietuvos ir Indijos partnerystę, paskatins Lietuvos ir Pietų Afrikos Respublikos ryšius bei Lietuvos visuomenės domėjimąsi, pabrėš iš Lietuvos kilusių žydų pasaulinę įtaką, jų pasiekimus.
Šiai idėjai pritaria Lietuvos ambasada Indijoje ir jos ambasadorius Laimonas Talat-Kelpša. Skulptūrą kuria garsus Lietuvos skulptorius Romualdas Kvintas, kuris, beje, yra ir paminklo Vytautui Kernagiui Nidoje bei kitų žinomų skulptūrų autorius.

Projekto iniciatorė Edita Mildažytė, skulptūros autorius Romualdas Kvintas ir Šilutės rajono vyriausiasis architektas E. Benetis.

Žinia su klaustukais
Vis dėlto žinia apie numatomą statyti Rusnėje skulptūrą salos gyventojams sukėlė daugybę klausimų. Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė, sužinojusi projekto iniciatorių audžiamą mintį skulptūrą statyti ant senojo Peterso tilto atramos liekanų, siūlė ne vieną, anot jos, tinkamesnę vietą. Tačiau jos siūlymai projekto iniciatorių netenkino. Dėl vietos skulptūrai į diskusiją buvo pakviesta Rusnės bendruomenė.
Numatytas susitikimas ir diskusija su projekto iniciatoriais, VšĮ „Kiškių garbė“ atstovais, numatytas trečiadienį, vyko ir trečiadienį, ir ketvirtadienį… Trečiadienį nesulaukę projekto iniciatorių, rusniškiai nesikrimto – diskutavo tarpusavyje. Rado laiko susitikti su projekto iniciatoriais ir ketvirtadienį.
Rusnės seniūnijos bendruomenės pirmininkas Raimondas Plikšnys sakė: „Iš pradžių bendruomenė pasišiaušė, vėliau susidomėjo, dabar, matote, ir pamilo. Ar statysite, ar nestatysite, bet mūsų protai jau užkrėsti šia idėja. Mes prašome įtikinti fundatorių, kad nėra geresnės vietos kaip prie sinagogos, kuri bus sutvarkyta. Mes pajutome, kad ši vieta bus traukos centras, padės mums didžiuotis, kad gyvename Rusnėje“.
Priminė iškilias krašto asmenybes
Sutikdami, kad miestelyje būtų pastatyta skulptūra minėtoms asmenybėms, rusniškiai prisiminė ir kitus iškilius, Rusnei nusipelniusius žmones. Tačiau labiausiai rusniškiams nepatiko projekto iniciatorių siūloma vieta skulptūrai.
Siūlyta skulptūrą pastatyti vienoje iš gražiausių miestelio urbanistinių vietų – ten, kur yra išlikusios senojo Peterso tilto atramos liekanos. „Statyti dar vieną paminklą ant jau esamo nėra gerai“, – pastebėjo Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė.
Tada skulptūrą siūlė statyti kitoje vietoje, nuo tilto liekanų paėjėjus pylimu tolėliau. Bet ir ta vieta esanti istorinė.

Rusniškiai siūlo skulptūrą statyti ant pylimo greta šio pastato.

Sinagoga buvo miestelio ašis
Taip tikino knygų leidėjas, istorikas, kultūros paveldo ekspertas Kęstutis Demereckas, savo įžvalgas grįsdamas senomis nuotraukomis, žemėlapiais, kuriuose namas prie Atmatos upės, pasirodo, yra buvusi sinagoga.
Sinagoga pastatyta 1857 m., anuomet matomiausioje, judriausioje vietoje, greta uosto, kur atplaukdavo krovininiai ir keleiviniai laivai. Vienoje senoje nuotraukoje yra užfiksuotas net jūrinis laivas, į Rusnės uostą atplaukęs iš Klaipėdos.
Sinagoga buvo ne tik žydų maldos namai, bet ir žydų vaikų mokykla, susitikimų ir net prekybos sandorių vieta. „Tikriausia Rusnės birža“, – tikino K. Demereckas. Tikėtina, kad į šiuos maldos namus-mokyklą vaikščiojo ir mažasis Hermanas Kalenbachas, gimęs 1871 m., privataus žydų mokytojo Levino Kalenbacho šeimoje (L. Kalenbachas Rusnėje apsigyveno 1867 m. – autorės past.).
Žydai Rusnėje
K. Demereckas priminė žydų atsiradimo Lietuvoje ištakas. Pirmą kartą žydai Lietuvoje paminėti 1388 m. Prūsijoje jie nebuvo pageidaujami. Pasak K. Demerecko, žydai į Rusnę atplaukė kartu su mediena. Kai XIX a. pabaigoje Rusnė suklestėjo, tapo plukdomos medienos prekybos centru, čia jau gyveno žydai. XIX a. Rusnė buvo gerokai didesnė už Šilutę, ji buvo didžiausias miestas Nemuno deltoje, Klaipėdos priešuostis, o Klaipėda nuo pat 1757 metų buvo didžiausias medienos prekybos uostas Baltijos jūroje.
Pasak K. Demerecko, manyta, kad 1939 metais sinagoga, kaip ir kiti žydų statiniai, buvo sunaikinta: „Sinagogos nesunaikino, ją rekonstravo taip, kad maldos namų nebuvo galima atpažinti, tačiau taip pavyko ją išsaugoti“.
Pokariu 1948-1956 metais sinagogos pastatas buvo paverstas žuvies priėmimo punktu. Nuo sinagogos per pylimą upės link iki šių dienų yra išlikusi gelžbetoninė konstrukcija. K. Demereckas paaiškino, kad ji buvo skirta žvejų laivams su žuvimi priplaukti, dar saugojo nuo potvynių.
Pasak K. Demerecko, buvusi sinagoga yra sakralinė vieta, greta kurios galėtų būti pastatyta skulptūra garsioms asmenybėms. Tai dar labiau įpareigotų ieškoti sprendimų, kaip sutvarkyti šią istorinę krantinę, kur kadaise būta uosto.
Išlikęs žydų maldos pastatas yra privatus, tačiau net du savininkus turintis namas yra labai apleistas. Rusnės seniūnė D. Drobnienė sakė, kad aplinką prie namo būtų galima sutvarkyti: išpjauti senus menkaverčius medžius, išrauti kelmus, gal apsodinti naujais želdiniais, aplinką prie skulptūros atitverti tvorele nuo vandens, pastatyti suolelius. Toks sujudimas įpareigotų apsikuopti ir pastato šeimininkus.

Apie skulptūrą, simbolizuojančią į gimtinę sugrįžtantį sūnų, kalbėjo klaipėdietis architektas Saulius Plungė.

Skirtingos nuomonės
Projekto iniciatoriai tvirtai laikėsi nuomonės, kad skulptūra prie sinagogos atrodys nepatraukliai.
Vargu ar skulptūros kūrimo ir statymo rėmėjas, pamatęs, kur planuojama ją pastatyti, besutiks teikti finansinę paramą. Skulptūros įgyvendinimo projekto Lietuvoje atstovė žurnalistė, labdaros fondo „Kiškių garbė“ įkūrėja Edita Mildažytė sakė, kad finansinį rėmėją dėl to gali net šokas ištikti… Rusnės bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Raimundas Plikšnys patikino, kad ir rusniškiai patiria panašų šoką, kai nepaisoma jų nuomonės…
Pasigirdus siūlymui skulptūrą statyti naujai statomo Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje, pritarimo nesulaukta. NDRP direkcijos vyr. specialistas ekologas Robertas Kubilius atkreipė dėmesį, kad senojo Peterso tilto liekanos yra ypač turistų lankoma vieta, ji pažymėta visuose Europos Sąjungos žemėlapiuose: „Pastatyti skulptūrą tame pačiame taške būtų tarsi vagystė“.
Dėl abejonių, ar kultūros paveldo objekte galima kokia nors veikla, Šilutės r. savivaldybės paveldosaugininkė Reda Švelniūtė paaiškino, kad nors senojo Peterso tilto liekanos yra saugotinas paveldas, pagal dabar galiojančius teisės aktus tai nereiškia, kad ten nieko negalima daryti. Trečiadienį diskusijoje dalyvavęs Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis palaikė VšĮ „Kiškių garbė“ pageidavimą skulptūrą statyti ant senojo tilto liekanų.
Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pasigedo H. Kalenbacho asmenybę, jo gyvenimą tyrinėjusio Vytauto Toleikio bei žydų bendruomenės atstovų.
Rusniškis Simas Knapkis nuogąstavo, kad rusniškiai gali likti be skulptūros, todėl kvietė ieškoti kompromisų.
Išklausiusi rusniškių nuomonių, susipažinusi su pateikta vaizdine medžiaga, projekto atstovė Edita Mildažytė sutiko: „Situacija keičiasi“. Taigi, nuspręsta rusniškių turimą vaizdinę medžiagą kuo skubiau pateikti Lietuvos Indijoje ambasadoriui Laimonui Talat-Kelpšai. Dar rusniškiai išgirdo, kad skulptūrą pastatyti reikėtų suskubti iki rugsėjo pabaigos, mat tuo laiku yra numatytas Indijos užsienio reikalų ministro vizitas į Lietuvą.
Skulptūros autorius Romualdas Kvintas sakė, kad jis sukurs natūralaus žmogaus dydžio skulptūrą: H. Kalenbacho – 187 cm, M. Gandžio – 175 cm aukščio.

Laima PUTRIUVIENĖ