Lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną, prasidėjo adventas – rimties, dvasinio apsivalymo, susikaupimo ir laukimo metas. Nuo seno žmonės per adventą buvo kviečiami pabaigti ūkinius darbus, išvalyti savo namus, apsivalyti vidinį, dvasinį pasaulį.

Adventiniam vainikui pirmiausia iš vytelių susukamas ratas.

Su advento vainiku
Šilutės muziejininkai pakvietė į tradicinius advento vakarus, kurių metu prisimintos tradicijos ir mokyta, kaip iš eglės šakelių surišti adventinį vainiką, nulieti žvakę, pasidaryti Kqalėdų eglutei žaislų ar žibintų.
Advento laikotarpiu lietuviai laikydavosi ir tebesilaiko pasninko – nevalgo mėsos, riebių pieno produktų. Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė patikslino, kad lietuvininkams adventas buvęs rimties, susikaupimo ir maldos metas, tačiau, skirtingai nei gyvenantys Didžiojoje Lietuvoje, jie nepasninkaudavo.
Salos etnokultūros ir informacijos centro vadovė Birutė Servienė priminė, kad Mažojoje Lietuvoje advento pradžia vadinta Endriejinėmis. Jaunimui visada rūpėjo pažvelgti į savo ateitį, o didžiosios šventės tam būdavusi puiki proga.
Pirmąjį advento vakarą netekėjusi mergina ar poros neturintis vaikinas eidavo į sodą ir nusilauždavo vyšnios šakelę. Ją merkdavo ir laukdavo šv. Kalėdų. Kalėdų rytą sužaliavusi vyšnios šakelė pranašaudavo vestuves.
B. Servienė papasakojo ir kokių draudimų, pamokymų buvo laikomasi per adventą, priminė svarbiausių advento akcentų – susikaupimo, maldos ir tylos – prasmę.
Ką simbolizuoja adventinis vainikas?
Advento vainikas pirmą kartą buvo uždegtas 1833 m. Hamburge (Vokietija). Tuo metu mieste netrūko elgetaujančių našlaičių vaikų, paauglių, kurie gyvenimo nepriteklių būdavo pastūmėti nusikaltimams ir patekdavo į kalėjimą. Jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas, įsigijęs didelį namą, jį perstatė ir kvietė gatvės vaikus čia apsigyventi. Jiems suteikė pastogę ir maisto, rūpinosi, kad vaikai įgytų profesiją, išmoktų užsidirbti pragyvenimui.
Kasmet per adventą jaunasis Wichernas organizuodavo maldos grupelę. Norėdamas vaikams praskaidrinti adventą, pastorius sugalvojo, kad berniukai kasdien nuo gruodžio 1 d. maldos grupelėje uždegtų po spalvotą žvakę ir sudėtų ratu. Kitąmet prieglaudos vaikai per adventą ant rato sudėjo eglės šakų ir uždegė 24 žvakeles. Žvakelių vainiko idėja išplito, tik vėliau dėl patogumo buvo degamos 4 žvakelės, atitinkančios keturias advento savaites. Pirmoji – Pranašo, antroji – Beatliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų.
Mintimis – į vaikystę
„Prisimenu, klasėje ant mokytojos stalo būdavo užtiesta ilga, iki pat žemės lino staltiesė. Ant jos padėtas iškirptas iš popieriaus ratas, o mes, vaikai, visi po šakelę dėliodavome advento vainiką ant to rato…“ – mokyklos laikų prisiminimais dalijosi B. Servienė. Ji visus adventinio vakaro dalyvius pakvietė trumpam mintimis sugrįžti į savo vaikystę, prisiminti savo tėvus ir su geriausiomis mintimis iš eglės šakelių sudėti adventinį vainiką, simbolizuojantį atsiprašymą, susitaikymą, viltį ir tikėjimą.
Pirmąją šakelę padėjo Birutė, netrukus greta buvo suguldytos vakaro dalyvių eglių šakelės adventinio vainiko ratu.
Saulės grįžtuvių laukimas
„Adventas – saulės grįžtuvių laukimo metas. Advento vainikas iš eglių šakelių pinamas ne atsitiktinai. Visus metus žaliuojanti eglė simbolizuoja gyvybę, amžinąjį gyvenimą, žemės ryšį su Visata“, – aiškino B. Servienė.
Vakaro dalyvius ji pamokė, kaip surišti iš eglės šakelių adventinį vainiką. Mažojoje Lietuvoje adventinio vainiko pagrindui ratą darė iš karklo vytelių. Vyteles palanksčius rankomis jos suminkštėja ir lengvai sujungiamos į ratą. B. Servienė pastebėjo, kad šiemetinės karklų vytelės greitai lūžta, matyt, dėl sausros. Ant vytelių rato siūlais rišamos eglių šakelės. Lietuvininkai adventinio vainiko nesistengė puošti, jį dėdavo ant stalo, o kalėdinę eglę puošdavo Kūčių vakarą. Klaipėdiškiai vainiką kabindavo į langus arba ant durų.
Susipažinti su Mažosios Lietuvos advento tradicijomis susirinko būrelis jaunų ir pagyvenusių šilutiškių.

Laima PUTRIUVIENĖ