Senieji pamario žvejai – šiurkšti išvaizda, kilni siela

FONDASLaikas – gilus ir talpus įvykių indas, talpesnis nei žmogaus atmintis. Bet ko neišsaugo mūsų galvos, kažkiek lieka senovės dokumentuose, knygose, laikraščiuose, tereikia anuose pasiknisti. Pamario krašto istorija – iš dalies žvejybos ir žvejų gyvenimas, kuris labai skyrėsi nuo šiandienos. Žūklautojai žodžio kišenėje neieškodavo, bet buvo dievobaimingi bei prietaringi.

Žvejas traukia keselį, dar vadinamą „kiudeliu“.

Žvejas traukia keselį, dar vadinamą „kiudeliu“.

Žvejyba Kuršių mariose susekama nuo XIII amžiaus pradžios. Viename to laiko dokumente pažymėta, kad senųjų prūsų žynys, dar vadinamas sigonotu, stebėdavo vėjo kryptį ir nurodydavo, kur kokią dieną žvejoti. Žvejai jo klausydavo. Pagonys be kalbų pasikliaudavo žyniais-vaidilomis, kursčiusiais šventąją ugnį po dideliu ąžuolu. Pliauskos buvo ąžuolinės. Ugnis turėjo rusenti nuolat. Iš čia kilo Rusnės pavadinimas.
Didžiausia Lietuvos sala Rusnė – senovės slėpinių kampelis. Dalelę jos gali rasti velionės Martos Druskutės šimtametėje sodyboje, šiandien paverstoje etnografiniu muziejumi. Už tai dėkavonė gerbiamiems rusniškiams Baniams ir Klaipėdos konservatorijos docentui Petrui Bielskiui, puselėjančiam tautos teatro meną. Trys trobesiai ant kaupo su erdviu kiemu, sako, kažkuomet suvežto rogutėmis, tebetarnauja žmonėms. Čia paskutines dieneles leido ir Martos bendraamžė draugė Eva Kokštaitė – dvi senučiukės, abi atgulusios amžinojo poilsio.
Vietoje miesto – Kuršių marios
Gilioje senovėje Kuršmarių nebuvę. Toje vietoje stovėjęs turtingas miestas. Jo gyventojai – stabmeldžiai, jų dievas – itin žiaurus, kiekvienų metų gegužės 1-ąją reikalaudavęs kruvinos aukos. Kunigai-kriviai tam reikalui sudegindavę svetimų kraštų mergaitę, pagrobtą karo žygiuose. Vieną sykį kariams nepavyko grįžti su gyvuoju grobiu. Ką daryti? Kriviai, kad nežlugtų apeigos, liepė traukti burtus vietos mergelėms. Burtas krito miesto valdytojo vienturtei dukrai. Žmonės nuleido galvas prieš likimo valią. Tačiau valdytojo dukrai nereikėjo lipti į laužą: išgelbėjo į miestą atklydęs dainius, kuris už rankos vedėsi jaunutę dukrelę. Ją pagavo ir atidavė liepsnoms. Dainius išeidamas prakeikė miestą. „Aš jums nešiau dainą, meilę, taiką, o kuo man atsimokėjot – pražudėt mano paskutinį vaikelį. Būkit prakeikti!” – tarė dainius. Jo žodžiai išsipildė. Miesto vietoje sušiureno marios. Toks yra padavimas apie Kuršmares.
Atėjūną vyskupą užmušė irklu
Įdomių istorinių žinių apie mūsų pajūrį randame šalies žiniasklaidoje, prezidentaujant Antanui Smetonai, kai Lietuvos užsienio politika buvo nepriklausoma. Žurnale „Vairas“ (Nr.6, 1936 m.) publikuotas J. Matuso rašinys „Prūsų, kuršių ir žiemgalių laivynai“ skelbė, kad vietos gyventojai prie Priegliaus upės nužudė Romos popiežiaus dvasininką Adalbertą Vaitiekų, atvykusį 997 metais skelbti krikščionybę. Kiek žinoma, pagonys vyskupą ir vienuolį Brunoną perspėjo iki ryto pasitraukti iš jų krašto. Šie nepaklausė. Adalbertui Vaitiekui mirtinas smūgis buvo suduotas irklu. Prūsai atplaukė mažu laiveliu. Nepasigailėjo ir Brunono. Vėliau nužudytieji paskelbti šventaisiais kankiniais.

Jumpira – piktoji marių būtybė. Taip ją įsivaizduoja piešinio autorė.

Jumpira – pusiau moteris, pusiau žuvis
Žiloje senovėje pamario gyventojai, mitę iš žvejybos, buvo prietaringi. Prietaringumą skatino pagoniškas tikėjimas, turėjęs aibę dievų. Stabmeldžiai tas dangaus, vandens, šviesos bei tamsos būtybes įsivaizdavo keistais pavidalais, išdroždavo jų atvaizdus. Visų didžiausias dievas – Perkūnas. Jo ir dar dviejų dievų stabai stovėję Parusnėje, žaliuojančio ąžuolo uokse. Čia žyniai kūrenę amžinąją ugnį. Perkūnas vaizduotas drąsaus veido vyru garbanota barzda, rankoje laikantis vilyčias (strėles), ant jo galvos tvieskė liepsnos. Antrasis stabas – Patrimpas arba Jorė: pavasario, vaisiaus, brandos, gausos, orų, javų globėjas. Patrimpas – grakštus jaunikaitis su varpų vainiku. Jo garbei žyniai inde, išklotame varpomis, laikė žaltį. Šliužą prižiūrėjo, lakino pienu. Trečioji dievybė – rūstusis Pikulis. Jo viešpatystė – mirtis. Trys kaukolės – žmogaus, jaučio ir arklio, pamautos ant ragotinės, maldė Pikulį, dar vadinamą bildžiuku, kipšu, galūnu, velniu. Blyškaus veido seniui Pikuliui, panašiam į numirėlį, džiaugsmą kėlė žmogelių vargai, nelaimės. Kartais šį stabą pagonys šlakstė gyvulių ar net žmogaus krauju. Ąžuolą ir žinyčią Parusny XII a. pradžioje aptikę vokiečiai kryžiuočiai, atėję į Žemaitiją kardu lietuviškas kiltis krikštyti. Apie tai rašė istorikas Simonas Daukantas.
Žvejų dievukai Bangpūtys, Jumpira taipgi ne pyragus kepė. Pirmojo statulėlę vyrai ant valties stiebo keldavo, kad nuo nelaimių apsaugotų, vandenų nešiauštų, audros per žvejonę neatpūstų, aitvaru virš marių nelaigytų, tinklų nedraskytų, venterių neišvartytų. Bangpūtys buvęs panašus į žmogų, tik su sparnais. Gi Jumpira – iki pusės moteris, žemiau – žuvis, t.y. su žuvies uodega. Su ja nesusitarsi – pikta būtybė. O kur dar klaidlykčiai, pasirodantys miglotomis rudens dienomis. Ugnelės pavidalo žiburėlis sykiais paklaidindavęs žvejus. Pastarieji tikėjo, jog klaidlykčiai – ne savo mirtimi mirusiųjų sielos. Žvejams skalsą žadėjo tik kaukai-kalmokai, pasivertę mažais vaikais su didžiulėmis nosimis. Anie, pamatę žmogų, padrykt, padrykt ir pasislėpdavę po šieno kūgiais. Kaukai valkiodavęsi pakiemiais, palaukėmis. Žmonės atsidėkodami padėdavo jiems košės.
Žūklaujant nesikeikti
Nuo XV a. vidurio įvairiuose dokumentuose minimi Krokų lankos ir Rusnės žuvisaugos inspektoriai. Tai reiškia, kad žvejyba Kuršių mariose buvo gana plati, o sugauta žuvis vartota ne tik vietoje, bet ir išvežama į Prūsijos gilumą. Ne vieno Prūsijos miesto herbą puošė atvaizduotos žuvys: Kovalevo komtūrijos vėliavoje, prarastoje prie Tanenbergo per Žalgirio mūšį 1410 m., nupieštos dvi susiglaudusios karūnuotos žuvys; Lotzin miesto herbe puikavosi trys karšiai. Siekiant įvesti tvarką žvejyboje, 1589-ųjų sausio 30 d. paskelbtos 9 punktų pirmosios marių ir į jas įtekančių upių žūklavimo taisyklės. Taisyklės kategoriškai draudė žvejybos metu keiktis, pyktis, gaudyti ir pardavinėti žuvį per dievui skirtas apeigas. Rusnės ir Labguvos inspektoriai (fišmeisteriai) įpareigoti akylai prižiūrėti nerštavietes upėse. Pamario žvejų kaimai privalėjo prūsų valdžiai Karaliaučiuje (dabartinis Kaliningradas, Rusija) pristatyti nustatytą duoklę vėgėlėmis, lydekomis, karšiais.
1640 m. išėjusios antrosios žvejybos taisyklės mažai tesiskyrė nuo pirmųjų. Naujovė: įvestas mokestis už žvejybą ir nustatytos žuvies kainos. Į žvejų tinklus pakliuvusius eršketus, lašišas turėjo teisę valgyti tik diduomenė bei pareigūnai. Žvejams šias žuvis tekdavo pigiai perleisti inspektoriams.
Senus laivus, tinklus – Joninių laužan
Pamario žvejai lietuviai ilgai laikėsi pagoniškų papročių bei prietarų. Į krikščionių kunigus žiūrėjo šnairomis. Apie tai byloja prietaras, kad pamatyti dvasininką, traukiantį į žūklę, tas pat, kas pamatyti velnią. Negeras ženklas ir susitikti seną moterį, ypač semiančią vandenį. Žvejas žvejui sėkmės nelinkėdavo – manyta, kad tai gali būti nenuoširdu. Kitas dalykas, jei laimės linki žmona. Vyrą lydinti žvejo pati turėjo ryšėti skarele ir prijuoste. Kad žūklėje sektųsi, kartais į tinklą dėdavo klevo ar šermukšnio šaką, pririštą prie akmenų. Žūklaujant nešvilpaudavo. Jei pagauta žuvis plakis – geras ženklas. Pirmąsias žuvis atiduodavo elgetoms. Grįždami iš žūklės dainuodavo. Žvejo laimės paukščiai – gulbės, gervės. Kranksintis varnas – blogas ženklas, vadinasi, gali net tinklas suplyšti. Jei kuris mėgindavo vienas žvejoti, tokio labai neapkęsdavo. O žveją vagišių maudydavo Nemune ir niekas nebepriimdavo į savo grupę.
Žvejukai savotiškai švęsdavo Jonines. Tą vakarą anksti suvarydavo gyvulius į tvartą, kad laumės nespėtų anų užkerėti. Šventės proga iškepdavo daug žuvies ir visus vaišindavo. Uždegdavo didelį laužą, kurio pakuroms tapdavo seni laivai, seni tinklai. Vyrai kibdavo traukti virvę, lenktyniauti laiveliais. Žinoma, įsismaginę uždainuodavo apie tris brolius – Joną, Jurgį ir Endzį – plaukiančius iki Šyšos, gimta upe prie marčios. Žvejai smagiai, sutartinai traukdavo mėgstamą krašto dainužę: „O Endziukas yr žvejys, dainuot moka kaip vyturys, kur jį kaime pasitink, mergelės labai pri jo limp.“ Beje, nuotakos vestuvinė suknelė – marga, su prijuoste, ant pečių – skara. Jaunosios rūbai – austi. Su jais vėliau ją ir palaidodavo. Jaunasis prisisegdavo gėlę. Nuotakos ir jaunikio kampą papuošdavo gėlėmis. Senovės žvejai buvo pečiuiti, barzdoti, ilgaplaukiai vyrai, mėgę dūmyti pypkes, pasėdėti karčemose. Rusnėje kažkada veikė per 10 karčemų. Pasisėdėjimai smuklėse gerokai paplonindavo jų „makšnas“ (pinigines). Bet į savo darbą jie žiūrėjo rimtai.
Paskutiniai prūsai
Dar praėjusiame šimtmetyje Pamario krašto žvejai lietuviai, kai kurie vadinę save paskutiniais prūsais, mirę buvo guldomi į mėlynai dažytus karstus, išmargintus tulpėmis. Vokiečių teisininkas Ernstas Vichertas savo knygoje „Šaktarpis“ aprašė turtingo žvejo Endromaičio laidotuves. Velionio žmonai klebonas prikaišiojo, kodėl nenuleidę mirusiojo į duobę juodame karste, kaip visur krikščionys daro. Kunigo manymu, tai būtų buvęs geras pavyzdys kitiems mesti stabmeldišką paprotį. Našlė atsikirtusi, jog paskutinę valandą taip prisakęs vyras, nes tarp lietuvių iš seno taip daroma čionai ir Nėrungoje. Kita įdomi detalė: lietuviai prie kapo statydavo ne kryžių, bet stulpą su žaliai nudažyta lenta. Pastarosios viduryje nupiešdavo baltą širdį su raudonais apvadais, viršuje užrašydavo mirusiojo vardą ir mirties metus, o po lenta stirksodavo dvi išpjautos arklio galvos su raudonomis rožėmis akių ir šnervių vietoje. Lentos viršuje tupėdavo du mediniai geltoni paukšteliai rusvais sparneliais ir mėlynomis galvelėmis. Paukšteliai tarsi gyvi sukinėdavosi ant vielelės nuo mažiausio vėjelio pūstelėjimo. Bene paskutiniu prūsu Rusnėje yra save pavadinęs Augustas Deivelaitis, sūnus Dovo, gimęs tolimais 1897-aisiais. Gyvi prisiminimai apie praeitį karta po kartos vis labiau dūlėja, gęsta ir miršta. Šiandien žuvininkystės įmonių asociacija „Lampetra“, įsikūrusi Šilutėje, vienija 42 mūsų rajono ir Neringos savivaldybės žvejybos įmones. Pasikeitė žvejybos priemonės, žvejybos būdai, pasikeitė ir žvejai. Laiko pataisos – nenumaldomos.

R. D. Mažutis
Violetos Benetienės piešiniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Skirs lėšų ir Katyčių vandens malūnui tvarkyti 

Kultūros  ministerija praneša, kad šiemet papildomai skirta lėšų 18-ai paveldo objektų tvarkyti. Šiame sąraše yra ir Katyčių vandens malūnas. Tiesa, čia planuojama finansuoti tik avarijos grėsmės pašalinimo darbus. Į šiaurę nuo Katyčių išlikęs vandens malūnas ir lentpjūvė, statyti 1926 metais. Malūnas ir lentpjūvės gateris buvo varomi užtvankos vandeniu ir garu. Po rekonstrukcijos išliko malūnas, varomas elektra. Šiuo metu pastatas yra avarinės būklės, reikalinga renovacija. Šių metų valstybės biudžete paveldui tvarkyti numatyti papildomi 2 mln. eurų. Šios lėšos leis tęsti seniau

Smulkieji verslininkai: apie 40 proc. prekybininkų, kurie šiuo metu negali vykdyti savo veiklos, bankrutuos

Nuo pirmadienio turgaus prekeiviams galint teikti paraiškas dėl turgavietės mokesčio kompensacijos, Smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė sako tokį valdžios žingsnį vertinanti teigiamai, tačiau pažymi, kad ši priemonė dėl ilgo karantino galėtų būti didesnė. Ji taip pat pabrėžė, kad ir toliau ribojant verslų veiklą numatoma, kad 40 proc. šalies smulkiųjų verslininkų laukia bankrotas. „Kadangi karantinas tęsiasi labai ilgai, o išlaidos tikrai yra didžiulės, prašėme didesnės – 500 eurų turgavietės mokesčio kompensacijos. (…) Bet vis dėlto teigiamai vertiname šią

Siūlo atlaisvinti judėjimo kontrolę tarp savivaldybių, tačiau „juodosiose“ savivaldybėse apribojimus ketinama palikti

Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija (VESK) apsisprendė Vyriausybei siūlyti nuo kovo 16 dienos atlaisvinti judėjimą tarp savivaldybių. Visgi vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė informuoja, kad savivaldybėse, kuriose koronaviruso sergamumas išlieka didelis, siūloma taikyti išimtį ir judėjimo kontrolės neatsisakyti. „Nepaisant to, kad mes turėjome atlaisvinimus, matome, kad situacija stabilizavosi ir netgi nežymiai gerėja. Vėl turime neigiamą pandemijos pagreitį, taip pat sumažėjo mirtingumas, ir ligoninėse yra fiksuojami tik pavieniai susirgimų atvejai, ir tai aiškiai indikuoja, kad tikrai skiepijimas veikia“, – pirmadienį surengtoje spaudos

Nenaikinkite kovų lizdų!

Naikinti kovų lizdus per vėlu – triukšmą reikia reguliuoti rudenį Yra tokia Kovarnio diena, ir šiemet paminėta kovo 4 d. Aplinkos ministerija ragina netgi leidimus turinčias savivaldybes nenaikinti perėti grįžtančių šios rūšies paukščių. „Jeigu savivaldybės, gavusios leidimus, planuoja netrukus ardyti kovų lizdus, tai prašome to dabar nedaryti – lizdai turi būti ardomi nebent rudenį“, – sako aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis. Kovarniai, taip liaudiškai vadinami kovai – paukščiai, kurie kovo pradžioje sugrįžta peržiemoję. Anksčiau Lietuvoje jie buvo mėgstami ir mylimi,

Taip pat skaitykite