Rusniškiai ir šiaip nestokojantys svečių dar daugiau jų sulaukė vieną iš karščiausių šios vasaros dienų, šventėje „Pagauk Rusnės vėją“. Šįkart „gaudyti vėjo“ rinkosi ne įprastoje vietoje ant Atmatos kranto, bet parkelyje prie evangelikų liuteronų bažnyčios.

Moterys iš Rusnės pievų žolynų pynė vainikus.

Kur prieš šimtus metų turgaus būta
Dabartiniame Rusnės parkelyje amžių amžiais vykdavo dideli savaitiniai turgūs. Šventės proga ir vėl atsirado simboliniai Rusnės turgaus vartai. Žengti pro juos kvietė šventės vedlys.
Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė patikino, kad jau prieš 419 metų Rusnėje veikė savaitiniai turgūs, o 1792 m. tokia prekyba miesto aikštėje buvo įteisinta oficialiai.
Šįkart parko medžių paunksmėje įsikūrė amatininkai. Jie siūlė dirbinių iš gintaro, molio, nukaltų iš metalo, pagamintų iš kitokių medžiagų. Buvo net rankų darbo ožkų pieno muilo…
Karščiausia buvo prie vilkytiškio Dariaus Viliaus užkurto žaizdro, kur ant priekalo plakama iki raudonumo įkaitinta geležis pavirsdavo metaliniu kalvio kūriniu.
Bažnyčios pašonėje kudakavo vištos, pasigirsdavo gaidžių giedojimas – čia pulką dekoratyvinių vištų ir balandžių išrikiavo Lietuvos dekoratyvinių ir veislinių paukščių augintojų draugijos nariai. Šventės dalyviai ir grožėjosi, ir rinko paukščių karalienę bei karalių.

Pasivaišinusieji rusniškės Rasos keptais pyragais dosniai aukojo Rusnės rožynui plėsti.

Rusnės bažnyčia
Garsūs būdavo ne tik senieji Rusnės turgūs – šlovinga ir Rusnės liuteronų bažnyčios istorija. Tai seniausi evangelikų liuteronų maldos namai Klaipėdos krašte, pirmoji rašytinė žinia apie bažnyčią mus pasiekia iš 1544 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto rašto.
Gaisrų siaubiami maldos namai telkė salos žmones ne tik maldai. Pasak Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorės Birutė Servienės, rusniškiai bažnyčioje prieglobstį rasdavo ir per potvynius.
Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta sandėliu, joje buvo įrengta sporto salė, net katilinė. Tik atgimimo laikais maldos namai grąžinti tikintiesiems.
Šventės atidarymas vyko būtent istoriniuose maldos namuose. Rusniškius ir jų svečius pasveikino atvykęs Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis. Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė džiaugėsi, kad ir po margą svietą išsibarstę rusniškiai vis prisimena savo kraštą ir net pasiūlo savo paramą: „Esame lyg viena šeima. Ir tie, kurie čia gyvename, ir tie, kurie visada prisimena Rusnę. Mūsų neskiria net didžiausi atstumai“.
Jos žodžius tarsi patvirtino gausus Rusnės pagrindinės mokyklos draugų būrys iš Beveršteto (Vokietija). Svečių vardu sveikino ponia Trautė Meuser. Kunigas Valdas Miliauskas pakvietė susitelkti maldai už Rusnę ir rusniškius.

Į šventę kvietė šventės šauklys.

Šventinę nuotaiką kūrė vokiečių kilmės bendrijos „Heide“ choras (vadovas Valteris Matulis).
Šilutės muziejaus bibliotekininkė Roma Šukienė supažindino su muziejaus parengta paroda apie iš Šilutės kilusią, tragiškai žuvusią Vokietijos dainininkę Aleksandrą. „Jos dainos „uždegė“ žmones. Vokietijoje susikūrė Aleksandros fanų klubas. Vienas klubo narys atvykęs į Šilutę padovanojo nemažai Aleksandros nuotraukų“, – pasakojo R. Šukienė. Aleksandros dainų padainavo iš Vokietijos atvykusi Dorotėja Loč ( Dorothee Lotch).
Kauno valstybinio dramos teatro aktorius Egidijus Stancikas po bažnyčios skliautais deklamavo Vytauto Mačernio „Aš pažinau karalių tavyje“. Skambėjo eilės ir dainos apie Meilę, Tėvynę, Lietuvą. Atlikėjams akomponavo Kauno valstybinio choro koncertmeisterė Beata Vingraitė.
Ir mažiems, ir dideliems
Rusnės vėją gaudė ir maži, ir dideli. Prisiminta, kad beveik prieš 160 metų čia pirmąją garinę lentpjūvę atidarė Šlimas, o XIX a. pab. – XX a. pr. Rusnėje veikė 6 vėjo malūnai. Taigi, ir šventėje netrūko mažų vėjo malūnėlių, kuriuos nuspalvinti buvo kviečiami mažieji šventės dalyviai.
Vyresnieji išbandė rankos miklumą obuolio lupimo rungtyje – kas sugebės ilgiausią lupeną suformuoti. Pirmoji obuolį pasišovė lupti šilutiškė Monika. Komisijos pirmininkė Galina Deniušienė tuoj pat pamatavo – obuolio žievė be nutrūkimų siekė 105 cm. Ilgiausią – 165 cm – žievę nulupti pavyko gardamiškei Martai. Vis tiek praėjusios šventės rekordo – 233 cm žievės – niekas nepagerino.
Iš obuolių žievelių virė gardžią arbatą, ja vaišino visus ištroškusius.
Birutė Servienė pamokė, kaip pinti iš vasaros pievų žolynų vainikus. Vakare 26 vainikai su degančiomis žvakutėmis buvo paleisti į tvenkinį prie bažnyčios.
Kokia Rusnės šventė be žuvienės! Jos netrūko net dviejuose katiluose. Kareiviška koše vaišino pasieniečiai, o Rusnės seniūnija siūlė vėsintis šaltibarščiais..
Apie Rusnės žoleles porino Virgilijus Skirkevičius, o paragavusieji Rusnės punšo skubėjo jo įsigyti pas rusniškę Violetą Benetienę ir jos dukrą Eglę. Kintiškiai siūlė lauktuvių namiškiams parnešti visokiausių kepinių.
Netrūko linksmybių
Savaitę Rusnėje stovyklavę „Lūgnės“ sportinių šokių klubo šokėjai surengė siautulingą koncertą. Bemat ištirpo barjeras tarp šokėjų ir žiūrovų, mat jaunimas sportinius šokius demonstravo čia pat trinkelėmis grįstoje parko aikštelėje ant patiestos dangos.
Po jų tautinių šokių pynę pynė „Šėltinis“ (vadovė Nida Sakalauskienė) iš Pasvalio kultūros centro Ustukių kultūros skyriaus. Svečiams nenusileido ir šokių kolektyvas „Rusnietis“ (vadovė Solveiga Mockienė). Armoniką virkdė Mindaugas Nogaitis.
Visą savaitę prieš šventę Rusnėje vyko meniniai vakarai, įdomūs susitikimai. Į koncertus kvietė Šilutės varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“ (vadovas Gražvydas Raila), Rusnės moterų vokalinis ansamblis „Luotužė“ (vadovė Aušra Šlažienė).
Nors šiemet rusniškiai negavo finansavimo įprastai organizuojamam dailininkų plenerui, tačiau pleneras įvyko. Rusniškių tradicijai nutrūkti neleido Šilutės verslininkas Saulius Stankevičius, plenero dalyvius apgyvendinęs savo viešbutyje.

Laima PUTRIUVIENĖ

Varžytuvės – kieno obuolio žievė ilgiausia.

Rusniškė Inesa Bukantienė kuria originalius papuošalus.

Šoka „Lūgnės“ šokėjai.