Rusniškiai su sveteliais atšoko „Šaktarpį“

Šeštadienį Rusnėje vyko „Šaktarpio“ šventė. Miestelis, kurio gatvėse plevėsavo iškeltos net 100 Lietuvos trispalvių vėliavų, priminė, kad šių metų „Šaktarpis“ vyksta Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio metais, o balandžio 25 d. sukako 100 metų ir valstybės simboliui – Lietuvos trispalvei vėliavai.

Šokėjai, muzikantai, aktyvūs rusniškiai būreliais, po vieną ar nešinti ir vedini vaikais, kurių čia krykštavo išties daug, būrys svečių ant kalvelės prie Atmatos upės nuo seniūnijos atėjo šventinėje eisenoje. Salos bendruomenės žmonės bei atvykėliai iš Šilutės, kitų rajono vietų taisėsi ant suoliukų. Besirenkančius į „Šaktarpį“, laukiančius iškilmių, koncerto, besižvalgančius bei šį tą perkančius, aplink kunkuliuojančius puodus besisukiojančius žmones būrė, telkė, ragino, kvietė  vis ką nors įdomaus bepasakojantis šilutiškis Marijus Budraitis.

Prie ilgų stalų atokiai nuo prekiautojų šeimininkavo Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai: vaikai ir paaugliai, smalsūs vyrai ir net moterys bei merginos galėjo paimti į rankas vieną ar kitą ginklą, kurių čia buvo labai įvairių. Galima buvo sužinoti apie išminuotojų rizikingą darbą. Kariai maloniai bendravo su visais, atsakinėjo į klausimus, o vėliau pakvietė į rungčių aikšteles išbandyti miklumą, greitumą granatos mėtymo rungtyje, estafetėje su dujokaukėmis ir kt. Žmonėms, įpratusiems per radiją ir televiziją girdėti apie vis didinamą finansavimą kariuomenei, ko gero, pravartu savo akimis pamatyti, kokių ginklų pripirkta, kiek viso kito reikia kariams, kokia apranga esant cheminiam, bakteriologiniam užterštumui ir t. t.

Sveikinimo žodžiai

„Laba diena, mano miela šeimyna…“ – nuo scenos, kur susirinko būrys svečių, į saviškius kreipėsi Mažosios Lietuvos tautiniu kostiumu pasipuošusi Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė. Pasigedusi garsaus atsakymo, seniūnė dar kartą pasisveikino su saviškiais, kurie šįkart garsiai atsiliepė. Priminusi, kad buvo sunkūs metai, seniūnė paragino per šventę užmiršti potvynį, prisiminti, kas yra pavasaris ir visad širdyje turėti meilės savo salai, vienintelei Rusnės salai.

Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis svarstė, kad tokią dieną derėtų sveikinti su pavasariu, su ledonešiu, atgimimu, bet šiųmetis „Šaktarpis“ šiek tiek vėlesnis. „Sveikinu visą Rusnės salą su potvynio pabaiga, mat sala savo gyvenimą galėtų skaičiuoti nuo potvynio iki potvynio… Manau, kad kitais metais švęsime laiku, važiuosime nauju keliu ir nauja estakada“, – sakė meras, dovanų įteikęs medelį, mat pakelėse į Rusnę jų buvo daug nupjauta, tad šis būsiąs skirtas atsodinti…

Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda, daug metų gyvenęs Rusnėje, jautėsi kaip saviškis, o tuos medžius pavadino tik pradžia artėjančių ir laukiamų permainų. Seimo narys Remigijus Žemaitaitis prisipažino esąs Rusnės salos gyventojas, matąs gerų pokyčių ir tuo džiaugiasi. Svarbiausia, kad salą puoselėja patys jos gyventojai. O išvykę kitur, tampa Rusnės salos ambasadoriais. R. Žemaitaitis pasidžiaugė galįs būti tokiu ambasadoriumi.

Iškilmėse dalyvavo mero pavaduotojas Algis Bekeris, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis.

Sulaukta ir svečio iš Lenkijos, iš Lodzės miesto. Džegoš Kočiovek sakė, jog lietuviai ir lenkai kaip broliai ir seserys šalia vieni kitų gyvena jau 1000 metų, turi panašių džiaugsmų ir rūpesčių, o šiemet švenčia Nepriklausomybės atgavimo 100 metų jubiliejus. Estakada, kurios laukia rusniškiai, svečio nuomone, turėsianti ypatingą reikšmę vietos turizmui plėtoti, tad dovanų seniūnei įteikė žaislinį didelį automobilį, skirtą transportui gabenti, tik vietoj jo ten buvo įdėtas lenkiško gėrimo butelis, kurį svečias linkėjo atkimšti per estakados atidarymo iškilmes. Palinkėta, kad tai būtų paskutinė rusniškiams reikalinga tokia transporto priemonė…

Seniūnė svečiams scenoje įteikė po didelį suvyniotą saldainį, o kas buvo viduje, matyt, težino rusniškiai ir jų gavę svečiai. Šventės vedėjas M. Budraitis juokavo, esą dovanojamų ir tuščiavidurių „saldainių“, štai kam koks teks, tik jie ir tesužinos. O štai svečiams iš Lenkijos teko šakotis, Lodzės valdžiai perduota knygų apie Rusnę ir Šilutės rajoną, dar pažadėta žuvies, kurią vyrai sugausią ir paruošią, kai lenkai ruošis išvažiuoti.

Laikrodžiai – dviem Rusnėms

D. Drobnienė į sceną pasikvietė Rusnės bendruomenės pirmininką Saulių Bukantą, kurį pristatė kaip tikrą žemaitį, suviliojusį Rusnės mergaitę, užauginusį sūnų, pastačiusį namą, prie kurio iškėlęs Žemaitijos vėliavą. „Jis – mūsų rusniškis, tad prie jo namo privalo kabėti Rusnės vėliava“, – sakė seniūnė, S. Bukantui įteikdama gražiąją Rusnės vėliavą.

Vardinis laikrodis įteiktas Rusnei Tverijonaitei.

Net priklaupęs Rusnės bendruomenės pirmininkas Saulius Bukantas vardinį laikrodį įteikia mažajai Rusnei.

Netrukus į sceną pakvietė dvi išskirtines salos mergaites – paauglę Rusnę Tverijonaitę su tėvais ir su mažąja sese. Rusnei įteiktas pirmuoju numeriu paženklintas vardinis rankinis laikrodis. Kita mažoji Rusnė patogiausiai jautėsi ant tėčio Ramūno Lukošaičio pečių – jai tik treji. Ir eidama tarsi skriejo oru, įsikibusi į tėčio ir mamos Linos rankas. Tai naujos tradicijos pradžia – kiekvienai salos mergaitei, kuriai tėvai suteiks Rusnės vardą, bus įteikti vardiniai numeruoti laikrodžiai.  Bus speciali knyga su Rusnės Rusnių sąrašu.

Abiems Rusnėms, lydimoms  D. Drobnienės ir S. Bukano, suteikta garbė iškelti Lietuvos ir „Šaktarpio“ vėliavas, šis momentas paskelbė, kad oficiali šventė jau prasidėjo. Lietuvos trispalvę, kuri netrukus jau plevėsavo vėjyje, Rusnės salos bendruomenė dovanų yra gavusi iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų už sumanumą originaliai švęsti ir tradicijas puoselėti.

Nacionalinėje ekspedicijoje sėkmingai plaukusiu rusniškių pastatytu laivu „Vytautas Didysis“ šįkart laivo kapitonas Simas Knapkis Atmatos upe plukdė šventės dalyvius.

Vaišės, linksmybės ir pramogos

Rusniškis Algimantas Svitkinas, virš žarijų sukiodamas ant kepimo iešmo pamautą avį, parodė kvapnų marinatą – penkias dienas avį jame laikė, vartė ir juo trynė, marinavo, kaip sakoma, iš širdies. Po to teko apvirti. Į nuostabą, kokio katilo tam reikia, nusišypsojo – turįs tokį 200 litrų talpos. Kai tiek padaryta, belieka kokią valandą pakepti. „Neapvirta būtų kieta, o ir šiaip avis geriausia būtų vasarinė, nes po žiemos ir liesesnė būna. Auginame daug avių…“ – pasakojo kaip tikras lauko virtuvės bosas pasipuošęs A. Svitkinas.

Prie kunkuliuojančio katilo šeimininkavo Raimondas Plikšnys su žmona Daiva, o šalia kurstė ugnį po dideliu plovo katilu šilutiškis Jonas Purlys. Aidas Ragelis į didelę keptuvę krėtė bulvinius blynus, prie kurių netrukus nutįso ilga eilutė. Tikėtina, ir čia, ir prie žirnių košės, rūgštynių sriubos ir kitų čia pat ruošiamų vaišių suko tie, kurie „muitinėje“ buvo įsigiję Rusnės pinigų. Tik iš atokių Lietuvos kampelių atvykę sūrių, lašinių, dešrų pardavėjai nepeikė eurų. Jų teko pakloti ir už poroj vietų pardavinėtas rūkytas žuvis – karšius, skumbres, šamus, ešerius. Karštai rūkyta upinė nėgė – po 1 eurą, šamo kilogramas – 10 eurų, ešerio – 8,6 euro, karšio – 5,5 euro.

Lašinių, sūdytų, rūkytų ir kitaip paruoštų, dešrų ir dešrelių į Rusnę atvežė ūkininkai tik iš tolimų Lietuvos vietų.

„Skaniai kvepia, bet brangu…“ – eidama tarsi sau kalbėjo moteris, o kaimynė atitarė, kad dabar viskas brangu. Moterys rikosi papuošalus, jų vyrai traukė pinigines… Pirko žmonės ir tai, kas skanu, ir tai, kas gražu.

Koncertą pradėjo kaimo kapela iš Vilainių, Kėdainių krašto. Šoko garsūs Šilutės krašto suaugusiųjų kolektyvai: „Šalna“ iš Švėkšnos, „Juknaičiai“ ir, žinoma, salą garsinantis „Rusnietis“. Rusniškis Simas Knapkis su nacionalinės ekspedicijos milžinu „Vytautu Didžiuoju“, kurį sumeistravo nagingi salos vyrai, tolo Atmata nuo kranto – paplaukioti išskirtiniu istoriniu laivu norinčių radosi daug. Ir saulė spindulių pažėrė. Ir kelias į Rusnę neapsemtas. Iš „Šaktarpis“, nors pagal kalendorių ir suvėlintas, vėl suošė ir nuvilnijo.

 

Stasė SKUTULIENĖ, autorės nuotr.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šiandien pradėjo kirsti Šilutės medžius

Pirmadienį UAB „Šilutės komunalininkas“ pradėjo kirsti abipus centrinės Lietuvininkų gatvės ekspertų pažymėtus apdžiūvusius, ligotus kirstinus medžius. Pasak komunalininkų bendrovės direktoriaus Audriaus Benkunsko, bus nukirstas 121 medis, kuriuos nurodė ekspertė iš Aleksandro Stulginskio universiteto doc. Dr. Lina Straigytė. „Dirba viena brigada. Darbai nebus forsuojami, kad nesitrikdytų eismas centrine Šilutės gatve. Užtruksime gal mėnesį laiko“,  – „Pamariui“ telefonu sakė UAB „Šilutės komunalininkas“ direktorius Audrius Benkunskas. Medžius bus pradėta atsodinti spalio pabaigoje. Tai darys UAB „Klaipėdos želdiniai“. Nukirstų Šilutės medžių mediena vežama į

Susitikimą su Lietuvos žmonėmis popiežius Pranciškus baigė lietuviškai linkėdamas skanių pietų

Kaunas, rugsėjo 23 d. (ELTA). Susitikimą su Lietuvos gyventojais ir atvykusiais į popiežiaus aukojamas sekmadienines Mišias Šventasis Tėvas baigė lietuviškai: „Skanių pietų!” Sekmadienį Kaunas tapo pasaulio Katalikų bažnyčios centru, nes Kristaus vietininku vadinamas popiežius buvo šiame mieste. Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose Santakoje dalyvavo per 90 000 žmonių, jas aukojo per 800 kunigų, giedojo 260 choristų. Šv. Mišias Kauno Santakoje koncelebravo vietos vyskupas Lionginas Virbalas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, daugiau kaip 30 vyskupų iš Lietuvos ir užsienio ir

Popiežius Pranciškus: ši tauta turi tvirtą sielą

Kreipdamasis į susirinkusius žmones Daukanto aikštėje, Vilniuje, popiežius Pranciškus sakė, kad nepriklausomybės šimtmetis – proga prisiminti išbandymus ir kančias bei rasti sprendimus šiandienos iššūkiams. „Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad semdamiesi stiprybės iš praeities lietuviai iš naujo atranda šaknis, dėl kurių esame