Rusnės bendruomenė kyla į kovą

Šiemet jau trečią kartą Rusnės miestelio gyventojus nuo pasaulio atskiria potvynio banga. Kaip ir kasmet, salos gyventojai mano, kad valdžia tam tinkamo dėmesio neskiria, jie toliau laukia, kada gi pradės statyti legendinę estakadą. Ko gero, vietinių gyventojų kantrybė išseko jie nutarė patys imtis ryžtingų veiksmų – šį ketvirtadienį žada rengti piketą Vilniuje.

2013 metų potvynis.
Nuotrauka iš „Pamario“ archyvo

Rusniškiai nepasiduos
Rusniškiai ketina važiuoti prie Vyriausybės ir surengti piketą, mat jau daugiau nei dešimtmetį jie valdžios prašo, kad ši pastatytų 400 metrų estakadą, kuri potvynio metu jų neatskirtų nuo pasaulio.
Rusnės bendruomenė nusiteikusi kovingai. „Mes norime, kad mus išgirstų. Tai pirmas mūsų piketas, todėl jei juo nieko nepasieksime, tai darysime tol, kol būsime išgirsti. Jei prireiks, piketuosime ir kas tris mėnesius. Iki šiol valdžia mus tik apipildavo pažadais. Šį kartą mes nenusileisime“, – „Pamariui“ kalbėjo Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.
Apie estakadą jau kalbama ištisus dešimtmečius. Pažadais buvo maitinami dabartinių rusniškių tėvai, seneliai, kurie į Anapilį iškeliavo nesulaukę išsvajotosios estakados… Pažadai vis dar barstomi – iš viso daugiau kaip 30 metų. Kiek tai dar gali tęstis?
Gyventojai žino, kad jau buvo paruošti planai, brėžiniai ir ne kartą skaičiuota, kiek kainuotų estakados statyba. Dabar kalbama, kad suma galėtų siekti net 7 milijonus eurų. „Mums nereikia antro Griniaus tilto. Užtektų 2 m aukščio kelio pakėlimo su pralaidomis“, – jau anskščiau yra sakiusi D. Drobnienė. Rusnės seniūnė patikino, kad jei valdžia duotų kelio ruožą ir leistų pasidaryti taip, kaip vietiniai gyventojai nori, tai su verslininkų pagalba jau seniai estakada stovėtų ir nereikėtų laukti dešimtmečius.
Kada išsipildys rusniškių svajonė, leidžianti jiems potvynio metu keliauti nevaržomai, vis dar lieka neaišku. Miestelio žmonės kovos ir lauks, kada gi prasidės realūs estakados statybos darbai. Jei piketas neduos jokios naudos, o valdžia tylės, vietiniai nusiteikę imtis rimtesnių veiksmų, pavyzdžiui, paduoti šalies vyriausybę į teisimą. „Vietiniai miestelio žmonės nebenusiramins. Rusnės bendruomenė jau tariasi su teisininkais. Jei prireiks, duosime valdžią į teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo“, – kalbėjo Rusnės seniūnė.

Išlaidos nesuskaičiuojamos
Potvynio banga kelią į Rusnę užlieja jau ne tik pavasarį, bet ir žiemą. Per apsemtą kelio ruožą žmones kelia traktoriaus

Bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Raimondas Plikšnys.

velkamu tralu, tai kelia nemažai pavojų. Potvynio srovė tralą gali nunešti nuo kelio. Tačiau tai kelia ne tik pavojų, bet ir kasmet kainuoja Savivaldybei nemenkus pinigus. Kasdien, nuo 6 iki 22 val. pirmyn atgal zuja kelininkų technika. Ja per dieną perkeliama iki 800 mašinų. Tačiau kitos išeities rusniškiai neturi. Norintiems vietiniams patekti į darbus, vaikams į mokyklas – šis kelio ruožas vienintelis. Žinoma, kad kėlimasis tokiu specialiu transportu kainavo per 450 tūkst. eurų. Šie pinigai buvo išleisti vos per 190 dienų, kai kelio ruožas buvo apsemtas. Tokius skaičius LRT radijo laidoje pateikė Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Miškinis.

Bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Raimondas Plikšnys skaičiuoja didelius nuostolius potvynio metu. „Ūkininkai patiria nemenką nuostolį, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis – pienas. Kur jį dėti? Pilti į upę? Žinoma, stambesni ūkininkai gali patys išvykti ir patekti į Rusnės salą ir per potvynį. Tačiau ką daryti smulkesniems?
Šiais laikais ne vienas skubame į darbą, vaikai – į mokyklas, ir jei susergame reikia pasirodyti gydytojui. Potvynio metu esame izoliuojami, nes mažėja gyventojų, kai kurie žmonės emigruoja. Tai yra didžiausias mūsų nuostolis“, – kalbėjo R. Plikšnys. Anot jo, kasmet potvyniai Rusnėje dažnėja ir tęsiasi apie 2-3 mėnesius.
Pamario inf.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Į Graikiją – pasaulio kultūros lopšį

Trijų dienų kelionė į Graikiją nebuvo nuobodi. Ją paįvairino neįprastas mūsų akiai kraštovaizdis: tolumoje ir šalikelėse besidriekiantys kalnai, tuneliai, raudonuojantys aguonų laukai, žydinčios akacijos ir įvairiaspalviai oleandrų krūmai. Graikijos, dar vadinamos Vakarų pasaulio kultūros lopšiu, dievai tikrai nenuskriaudė, padovanodami tokią turtingą istoriją, kuria neįmanoma nesididžiuoti, nuostabią gamtą ir net 13 676 km įspūdingos Viduržemio jūros pakrantės. Tačiau tik apie 4000 km pajūrio tenka Graikijos žemyninei daliai. Dar vienas Graikijos turtas – salos ir priglaudė likusius tūkstančius kilometrų paplūdimių, įlankėlių, lagūnų…

„Visada jauni“ – su Vydūno žodžiu…

„Didžiausias rūpestis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą, tėvynę. Tautos išlaikyti vien kalbomis negalima“, – šie Vydūno žodžiai nuskambėjo Juknaičių šventėje „Visada jauni“. Šiemet minimas Vydūno gimimo 150–metis. Ar filosofo žodžiai prarado prasmę? Parke prie Juknaičių ežerėlio puslankis suolų – su geltonais, žaliais ir raudonais balionais. Atvykusieji į šventę ir prisėdę ant suolelio, netrukus atrišo baliono raištelį ir visi vienu metu paleido į padangę Lietuvos trispalvės spalvų balionų –

Rusnės estakados statyba pradėta laišku ateities kartoms…

Šiandien, 2018 m. birželio 22 d., 11.00 val. kelio Nr. 206 Šilutė–Rusnė 6,56 kilometre buvo iškilmingai įbetonuota simbolinė Rusnės estakados statybos darbų pradžios kapsulė su laišku ateities kartoms. „Pamarys“ skelbia šio laiško turinį ir jį pasirašiusių garbingų asmenų pavardes. (Istorinių iškilmių akimirkas užfiksavo Petras Skutulas.) LAIŠKAS PAMARIO KRAŠTO ATEITIES KARTOMS Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje Nemuno deltoje ir viena seniausių gyvenviečių, garsėjanti gamtos grožiu, paukščių įvairove, medine architektūra, senosiomis žvejų tradicijomis ir potvyniais. Didžiausia Lietuvoje Rusnės sala pelnytai

Nepažinta Italija: per Jonines vyrai valgo sraiges, moterys prausiasi šv. Jono eliksyru

  Poilsiautojų iš Lietuvos pamėgtos Italijos didybė atsiskleidžia gerokai kitaip atokiau nuo lankytinų objektų esančiuose šalies miesteliuose. Juose vyrauja paprastumas, kuklumas, minimalizmas ir verda tikras itališkas gyvenimas. Pavyzdžiui, jei šį savaitgalį lankysitės Italijos paslaptimi pramintame Abrucų regione įsikūrusioje L’Akviloje, didelė tikimybė, kad pakliūsite į Joninių, arba La notte di San Giovanni, sūkurį. Kai kur šią šventę italai vis dar švenčia pagal senąsias tradicijas. Tikisi meilės ir sveikatos Nuo seno Italai tiki, kad trumpiausią vasaros naktį galima apsisaugoti nuo ligų, blogų