Rusnės bendruomenė kyla į kovą

Šiemet jau trečią kartą Rusnės miestelio gyventojus nuo pasaulio atskiria potvynio banga. Kaip ir kasmet, salos gyventojai mano, kad valdžia tam tinkamo dėmesio neskiria, jie toliau laukia, kada gi pradės statyti legendinę estakadą. Ko gero, vietinių gyventojų kantrybė išseko jie nutarė patys imtis ryžtingų veiksmų – šį ketvirtadienį žada rengti piketą Vilniuje.

2013 metų potvynis.
Nuotrauka iš „Pamario“ archyvo

Rusniškiai nepasiduos
Rusniškiai ketina važiuoti prie Vyriausybės ir surengti piketą, mat jau daugiau nei dešimtmetį jie valdžios prašo, kad ši pastatytų 400 metrų estakadą, kuri potvynio metu jų neatskirtų nuo pasaulio.
Rusnės bendruomenė nusiteikusi kovingai. „Mes norime, kad mus išgirstų. Tai pirmas mūsų piketas, todėl jei juo nieko nepasieksime, tai darysime tol, kol būsime išgirsti. Jei prireiks, piketuosime ir kas tris mėnesius. Iki šiol valdžia mus tik apipildavo pažadais. Šį kartą mes nenusileisime“, – „Pamariui“ kalbėjo Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.
Apie estakadą jau kalbama ištisus dešimtmečius. Pažadais buvo maitinami dabartinių rusniškių tėvai, seneliai, kurie į Anapilį iškeliavo nesulaukę išsvajotosios estakados… Pažadai vis dar barstomi – iš viso daugiau kaip 30 metų. Kiek tai dar gali tęstis?
Gyventojai žino, kad jau buvo paruošti planai, brėžiniai ir ne kartą skaičiuota, kiek kainuotų estakados statyba. Dabar kalbama, kad suma galėtų siekti net 7 milijonus eurų. „Mums nereikia antro Griniaus tilto. Užtektų 2 m aukščio kelio pakėlimo su pralaidomis“, – jau anskščiau yra sakiusi D. Drobnienė. Rusnės seniūnė patikino, kad jei valdžia duotų kelio ruožą ir leistų pasidaryti taip, kaip vietiniai gyventojai nori, tai su verslininkų pagalba jau seniai estakada stovėtų ir nereikėtų laukti dešimtmečius.
Kada išsipildys rusniškių svajonė, leidžianti jiems potvynio metu keliauti nevaržomai, vis dar lieka neaišku. Miestelio žmonės kovos ir lauks, kada gi prasidės realūs estakados statybos darbai. Jei piketas neduos jokios naudos, o valdžia tylės, vietiniai nusiteikę imtis rimtesnių veiksmų, pavyzdžiui, paduoti šalies vyriausybę į teisimą. „Vietiniai miestelio žmonės nebenusiramins. Rusnės bendruomenė jau tariasi su teisininkais. Jei prireiks, duosime valdžią į teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo“, – kalbėjo Rusnės seniūnė.

Išlaidos nesuskaičiuojamos
Potvynio banga kelią į Rusnę užlieja jau ne tik pavasarį, bet ir žiemą. Per apsemtą kelio ruožą žmones kelia traktoriaus

Bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Raimondas Plikšnys.

velkamu tralu, tai kelia nemažai pavojų. Potvynio srovė tralą gali nunešti nuo kelio. Tačiau tai kelia ne tik pavojų, bet ir kasmet kainuoja Savivaldybei nemenkus pinigus. Kasdien, nuo 6 iki 22 val. pirmyn atgal zuja kelininkų technika. Ja per dieną perkeliama iki 800 mašinų. Tačiau kitos išeities rusniškiai neturi. Norintiems vietiniams patekti į darbus, vaikams į mokyklas – šis kelio ruožas vienintelis. Žinoma, kad kėlimasis tokiu specialiu transportu kainavo per 450 tūkst. eurų. Šie pinigai buvo išleisti vos per 190 dienų, kai kelio ruožas buvo apsemtas. Tokius skaičius LRT radijo laidoje pateikė Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Miškinis.

Bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Raimondas Plikšnys skaičiuoja didelius nuostolius potvynio metu. „Ūkininkai patiria nemenką nuostolį, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis – pienas. Kur jį dėti? Pilti į upę? Žinoma, stambesni ūkininkai gali patys išvykti ir patekti į Rusnės salą ir per potvynį. Tačiau ką daryti smulkesniems?
Šiais laikais ne vienas skubame į darbą, vaikai – į mokyklas, ir jei susergame reikia pasirodyti gydytojui. Potvynio metu esame izoliuojami, nes mažėja gyventojų, kai kurie žmonės emigruoja. Tai yra didžiausias mūsų nuostolis“, – kalbėjo R. Plikšnys. Anot jo, kasmet potvyniai Rusnėje dažnėja ir tęsiasi apie 2-3 mėnesius.
Pamario inf.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šiandien pradėjo kirsti Šilutės medžius

Pirmadienį UAB „Šilutės komunalininkas“ pradėjo kirsti abipus centrinės Lietuvininkų gatvės ekspertų pažymėtus apdžiūvusius, ligotus kirstinus medžius. Pasak komunalininkų bendrovės direktoriaus Audriaus Benkunsko, bus nukirstas 121 medis, kuriuos nurodė ekspertė iš Aleksandro Stulginskio universiteto doc. Dr. Lina Straigytė. „Dirba viena brigada. Darbai nebus forsuojami, kad nesitrikdytų eismas centrine Šilutės gatve. Užtruksime gal mėnesį laiko“,  – „Pamariui“ telefonu sakė UAB „Šilutės komunalininkas“ direktorius Audrius Benkunskas. Medžius bus pradėta atsodinti spalio pabaigoje. Tai darys UAB „Klaipėdos želdiniai“. Nukirstų Šilutės medžių mediena vežama į

Susitikimą su Lietuvos žmonėmis popiežius Pranciškus baigė lietuviškai linkėdamas skanių pietų

Kaunas, rugsėjo 23 d. (ELTA). Susitikimą su Lietuvos gyventojais ir atvykusiais į popiežiaus aukojamas sekmadienines Mišias Šventasis Tėvas baigė lietuviškai: „Skanių pietų!” Sekmadienį Kaunas tapo pasaulio Katalikų bažnyčios centru, nes Kristaus vietininku vadinamas popiežius buvo šiame mieste. Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose Santakoje dalyvavo per 90 000 žmonių, jas aukojo per 800 kunigų, giedojo 260 choristų. Šv. Mišias Kauno Santakoje koncelebravo vietos vyskupas Lionginas Virbalas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, daugiau kaip 30 vyskupų iš Lietuvos ir užsienio ir

Popiežius Pranciškus: ši tauta turi tvirtą sielą

Kreipdamasis į susirinkusius žmones Daukanto aikštėje, Vilniuje, popiežius Pranciškus sakė, kad nepriklausomybės šimtmetis – proga prisiminti išbandymus ir kančias bei rasti sprendimus šiandienos iššūkiams. „Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad semdamiesi stiprybės iš praeities lietuviai iš naujo atranda šaknis, dėl kurių esame