Rusnės bendruomenė kyla į kovą

Šiemet jau trečią kartą Rusnės miestelio gyventojus nuo pasaulio atskiria potvynio banga. Kaip ir kasmet, salos gyventojai mano, kad valdžia tam tinkamo dėmesio neskiria, jie toliau laukia, kada gi pradės statyti legendinę estakadą. Ko gero, vietinių gyventojų kantrybė išseko jie nutarė patys imtis ryžtingų veiksmų – šį ketvirtadienį žada rengti piketą Vilniuje.

2013 metų potvynis.
Nuotrauka iš „Pamario“ archyvo

Rusniškiai nepasiduos
Rusniškiai ketina važiuoti prie Vyriausybės ir surengti piketą, mat jau daugiau nei dešimtmetį jie valdžios prašo, kad ši pastatytų 400 metrų estakadą, kuri potvynio metu jų neatskirtų nuo pasaulio.
Rusnės bendruomenė nusiteikusi kovingai. „Mes norime, kad mus išgirstų. Tai pirmas mūsų piketas, todėl jei juo nieko nepasieksime, tai darysime tol, kol būsime išgirsti. Jei prireiks, piketuosime ir kas tris mėnesius. Iki šiol valdžia mus tik apipildavo pažadais. Šį kartą mes nenusileisime“, – „Pamariui“ kalbėjo Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.
Apie estakadą jau kalbama ištisus dešimtmečius. Pažadais buvo maitinami dabartinių rusniškių tėvai, seneliai, kurie į Anapilį iškeliavo nesulaukę išsvajotosios estakados… Pažadai vis dar barstomi – iš viso daugiau kaip 30 metų. Kiek tai dar gali tęstis?
Gyventojai žino, kad jau buvo paruošti planai, brėžiniai ir ne kartą skaičiuota, kiek kainuotų estakados statyba. Dabar kalbama, kad suma galėtų siekti net 7 milijonus eurų. „Mums nereikia antro Griniaus tilto. Užtektų 2 m aukščio kelio pakėlimo su pralaidomis“, – jau anskščiau yra sakiusi D. Drobnienė. Rusnės seniūnė patikino, kad jei valdžia duotų kelio ruožą ir leistų pasidaryti taip, kaip vietiniai gyventojai nori, tai su verslininkų pagalba jau seniai estakada stovėtų ir nereikėtų laukti dešimtmečius.
Kada išsipildys rusniškių svajonė, leidžianti jiems potvynio metu keliauti nevaržomai, vis dar lieka neaišku. Miestelio žmonės kovos ir lauks, kada gi prasidės realūs estakados statybos darbai. Jei piketas neduos jokios naudos, o valdžia tylės, vietiniai nusiteikę imtis rimtesnių veiksmų, pavyzdžiui, paduoti šalies vyriausybę į teisimą. „Vietiniai miestelio žmonės nebenusiramins. Rusnės bendruomenė jau tariasi su teisininkais. Jei prireiks, duosime valdžią į teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo“, – kalbėjo Rusnės seniūnė.

Išlaidos nesuskaičiuojamos
Potvynio banga kelią į Rusnę užlieja jau ne tik pavasarį, bet ir žiemą. Per apsemtą kelio ruožą žmones kelia traktoriaus

Bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Raimondas Plikšnys.

velkamu tralu, tai kelia nemažai pavojų. Potvynio srovė tralą gali nunešti nuo kelio. Tačiau tai kelia ne tik pavojų, bet ir kasmet kainuoja Savivaldybei nemenkus pinigus. Kasdien, nuo 6 iki 22 val. pirmyn atgal zuja kelininkų technika. Ja per dieną perkeliama iki 800 mašinų. Tačiau kitos išeities rusniškiai neturi. Norintiems vietiniams patekti į darbus, vaikams į mokyklas – šis kelio ruožas vienintelis. Žinoma, kad kėlimasis tokiu specialiu transportu kainavo per 450 tūkst. eurų. Šie pinigai buvo išleisti vos per 190 dienų, kai kelio ruožas buvo apsemtas. Tokius skaičius LRT radijo laidoje pateikė Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Miškinis.

Bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Raimondas Plikšnys skaičiuoja didelius nuostolius potvynio metu. „Ūkininkai patiria nemenką nuostolį, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis – pienas. Kur jį dėti? Pilti į upę? Žinoma, stambesni ūkininkai gali patys išvykti ir patekti į Rusnės salą ir per potvynį. Tačiau ką daryti smulkesniems?
Šiais laikais ne vienas skubame į darbą, vaikai – į mokyklas, ir jei susergame reikia pasirodyti gydytojui. Potvynio metu esame izoliuojami, nes mažėja gyventojų, kai kurie žmonės emigruoja. Tai yra didžiausias mūsų nuostolis“, – kalbėjo R. Plikšnys. Anot jo, kasmet potvyniai Rusnėje dažnėja ir tęsiasi apie 2-3 mėnesius.
Pamario inf.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Festivalio atidarymas – ant Kuršmarių kranto, saulei leidžiantis

Šeštasis tarptautinis Kintų muzikos festivalis atidarytas vokiečių kompozitoriaus Peter Michael Hamel koncertu Kuršių marių pakrantėje. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad kūrėjas turėjo galimybę vieną koncertą surengti ir Lietuvoje. Minimalizmo pradininko 70-ąjį jubiliejų šiemet Europoje švenčia svarbiausios pasaulio koncertų salės bei festivaliai. Kompozitorius yra dirbęs kartu su įžymiausiais muzikos kūrėjais: John Cage, Terry Riley, La Monte Young ir Carl Orff, o koncertų geografija nusidriekia per visą pasaulį – nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Tokijo, Niujorko ir Mumbajaus. Specialiu kompozitoriaus pageidavimu,

Kokie Natkiškiai be Oninių…

Ar dar yra tokių, kurie negirdėjo apie Natkiškiuose kas vasarą rengiamą šventę „Šventa Ona – duonos ponia“? Abejoju, mat šventė šiemet vyko jau 20 kartą. Kas bežino, kodėl būtent Oninės buvo pasirinktos pagrindine visos seniūnijos vasaros švente… Gal kad Onų, Onučių ir Onyčių nemažai apylinkėse gyvena? Pagal Natkiškių seniūnės Vilytos Sirtautienės sudarytą sąrašą jų priskaičiuojama penkiolika. Tiesa, ne visos į šventę atvyko, tačiau varduvių proga be dėmesio neliko. Antradienį seniūnė su socialine darbuotoja Rita Joneliene aplankė visas, kurias namuose rado ir

Juodi nesantaikos debesys virš baltųjų gandrų lizdo

Garbaus amžiaus Regina ir Pranas Kasparai iš Grabupių kaimo, savo sodyboje tinkamai pasirūpinę gandrais, sulaukė kaimynų reikalavimo: „Kad gandralizdžio neliktų…“ Laiškas iš užsienio „Pamario“ redakcija elektroniniu paštu gavo Kamilijos Kasparaitės laišką iš užsienio. Ji – Tujų gatvėje 4, Grabupiuose (Šilutės sen.) gyvenančių Reginos ir Prano Kasparų anūkė, parašiusi redakcijai vaikų, anūkų ir net proanūkės vardu. „Senelio sodyboje jau 5 metus gyvena gandrai, kurie pirmaisiais metais jiems atnešė proanūkę. Gandrai susilaukdavo jauniklių, visi kaimynai džiaugėsi mūsų gandriukais. Dabar jie atskrenda kasmet.

„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą. – Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose? – Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“. – Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia