Pleneras Bitėnuose – tarsi geros atostogos
Bitėnuose, Martyno Jankaus sodyboje, liepos 27 d. į tarptautinį tapybos plenerą „Mažosios Lietuvos ženklai“ susirinko septynių kūrėjų būrelis. Tradicinis pleneras rugpjūčio 8 d. baigsis ekspozicija Mažosios Lietuvos paveikslų sode.
Įkvėpė Mažoji Lietuva
Į trečius metus iš eilės rengiamą plenerą kviečiama dailininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių. Šiemet Bitėnuose kuria menininkai iš Latvijos, Prancūzijos, Lietuvos.
„Visi šiame tarptautiniame tapybos plenere dalyvaujantys menininkai yra profesionalai, gerai žinomi pasaulyje. Pleneras yra tarptautinis, o tai svarbu, kad visuomenė susipažintų su menininkų darbais ne tik šiame krašte, bet ir užsienyje“, – pasakojo plenero kuratorius Darius Straigius.
Į kasmetinius Bitėnų plenerus kasmet kviečiami vis kiti garsūs kūrėjai. Kai kurie jau ne pirmus metus čia dalyvaujantys autoriai iš šio krašto išvyksta su geriausiomis emocijomis, todėl neretai planuoja sugrįžti ir vėl.
Dviejų savaičių trukmės plenere menininkai ne tik kurs, bet ir turės laiko susipažinti su šiuo kraštu. Mat Mažojoje Lietuvoje kai kurie menininkai lankosi pirmą kartą. Darbų autoriai jau aplankė gražiausias vietas, dvarus, muziejus, kitus vertingus pastatus. Kai kuriems didžiausią įspūdį paliko apgriuvusi Plaškių bažnyčia, legendomis garsėjantis Rambyno kalnas. Įkvėpti šio krašto savitumo, menininkai tai perteikia savo kūryboje.
„Nors dailininkų darbuose turėtų atsispindėti Mažoji Lietuva, jos simboliai, ženklai, tačiau ne visi laikosi šios temos. Jie – menininkai, jų negali spausti, todėl darbuose jie perteikia tai, ką jaučia, kas juos įkvepia tuo metu“, – sakė trečius metus tapybos plenerą koordinuojantis Darius Straigius.
Per daugiau kaip dešimtmetį savo darbų paliko pusšimtis Lietuvos ir užsienio dailininkų. Nors kai kurie darbai spėjo nublukti ir apirti, jie vis dar tebėra Mažosios Lietuvos paveikslų sode. Kaip ir kasmet jame bus eksponuojami ir šiemet dalyvaujančių menininkų darbai. Organizatoriai tikisi, kad paveikslai nepakis bent dešimtmetį. Mat norint užtikrinti paveikslų ilgaamžiškumą, menininkai savo tapybai naudoja fasadinius dažus, kuriems suteikiama net keliasdešimties metų garantija.
Bitėnai priminė Latviją
Pirmą kartą tarptautiniame tapybos plenere dalyvaujanti Daiga Alise Freimane sakė, kad gerą įspūdį jai paliko nuoširdūs ir svetingi šio krašto žmonės. „Man patinka dirbti Martyno Jankaus muziejuje. Ši vieta man primena gimtąją Latviją. Toks jausmas, tarytum grįžau į vaikystę. Jau šešerius metus gyvenu Paryžiuje, kur supratau, kokie man brangūs gimtieji namai. Būdama čia jaučiuosi lyg grįžusi į vaikystę – tai man suteikia kūrybinės energijos“.
Sukurti paveikslą, kuris sietųsi su šiuo kraštu, menininkei visai nebuvo sunku. Tiesa, pirmosiomis dienomis kūrėjų nelepino šiluma. Paryžiuje gyvenanti latvė pasakojo, jog ten dabar vyrauja karščiai, todėl čia atvykus buvę labai šalta. Kad atmosfera pasidarytų kiek šiltesnė, menininkė paveiksle pavaizdavo malkas.
„Vaizduojamos malkos turbūt sušildė ne vieną plenero dalyvį. Nors ne tiesiogiai, tačiau tai bent suteikė kūrybinės šilumos“,– pastebėjo menininkė.
Į Lietuvą pirmą kartą atvyko ir latvis Verners Lazdans, kuris nebuvo labai kalbus. Anot pašnekovo, kur kas geriau už jį patį pasakoja jo nutapyti paveikslai. Latvio darbuose galima pamatyti, tai ko dar niekas nėra matęs – nuo skraidančios karvės iki bitės ir cepelino mišrūno.
Ko gero, originaliausią darbą M. Jankaus paveikslų sode paliks juvelyrė Karolina Maselskytė. Ji su plazminiu pjūklu iš skardos lakšto išpjaustė sodo papuošalą. „Gaminu papuošalus žmonėms. Kodėl gi nepagaminus papuošalo gamtai? Nors su plazminiu pjūklu teko dirbti pirmą kartą, rezultatu esu patenkinta. Mažosios Lietuvos kraštas man patinka, o dalyvavimas plenere man tarytum geros atostogos, kurių metu galima rasti daug įkvėpimo, kurį vėliau gali panaudoti darbuose“, – kalbėjo juvelyrė.
Viktorija ŠIMKUTĖ