Antanas Krušnauskas šilutiškis, buvęs Šilutės miesto meras:

– Lietuvai teko nueiti sunkų kelią, kad ji išsikovotų tai, ką dabar turime. Žmonės aukojo savo gyvybes, patyrė daug sunkumų. Tačiau apsižvalgykime – mes žengiame pirmyn. Prisiminus ir palyginus su tuo, kas buvo Lietuvoje ir ką išgyveno žmonės per visus šiuos ilgus metus, viskas sėkmingai eina į gerą.

Aš labai didžiuojuosi būdamas lietuviu. Sunku atsakyti keliais žodžiais… Tai reiškia gilų jausmą savo kraštui, Tėvynei ir jos žmonėms. Man sunku ir įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Toks gyvūnėlis, kaip bitė myli savo namus, šeimą ir yra pasiryžusi dėl to aukoti savo gyvybę. Žmogus juk sąmoningas, tai kaip jis gali nemylėti savo krašto ar netrokšti jam gėrio! Manyje daug šito jausmo.

 Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vyr. bibliotekininkė Dalia Vasiliauskytė:

– Aš gimiau ir užaugau Lietuvoje. Man labai svarbūs žmonės, draugai ir bendraminčiai gyvena Lietuvoje, Šilutėje. Aš džiaugiuosi, kad galiu kalbėti ir rašyti lietuviškai, išėjusi į gatvę su bet kuriuo praeiviu galiu kalbėtis savo kalba. Man tai labai svarbu, nes ne kartą svečiavausi užsienyje. Ten pasijunti svetimas, o tai slegia…

Man garbė būti lietuve, nes galiu laisvai reikšti savo nuomonę ir dirbti. Lietuvoje yra visos galimybės tobulėti. Turiu darbą, šeimą, todėl šio krašto neketinu palikti. Aš siekiau, kad galėčiau gyventi ir kurtis čia. Lietuvoje baigiau mokslus ir darbo ieškojau būtent čia, o ne kur nors svetur. Nors ir buvo galimybių išvykti, aš nusprendžiau savo ateitį kurti šioje valstybėje –savo krašte, kuriame miela, malonu gyventi ir gera.

Šilutės ligoninės vyr. gydytojas Darius Steponkus:

– Man Lietuva kaip žmogui davė daug. Pirmiausia, galiu kalbėti lietuviškai, galiu gimtąja kalba bendrauti su savo šeima. Gyvenu šalyje, kurioje nėra nei stichinių nelaimių, nei kokių didelių neramumų. Taip pat džiaugiuosi, kad Lietuva man suteikė galimybę būti gydytoju ir savo Tėvynėje dirbti mėgstamą darbą.

Gydytojas dermatologas Leonas Balčėnas:

– Kaip ir daugelis lietuvių, aš didžiuojuosi savo tauta ir valstybe. Aš didžiuojuosi būdamas lietuvis, nors gyventi gimtojoje šalyje galėtų būti ir geriau… Ankščiau, mano studijų metais, jaunimui po mokslų sąlygos kurtis buvo geresnės, dabar sunkiau. Suprantama, ir sunkiai besiverčiantys mano kartos žmonės niekur nebenubėgs. Tiesa, aš ir nebėgčiau…

žiaugiuosi, jog esu Lietuvos žemaitis.

Šilutės ligoninės kolektyvas ir Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnybos komanda (Laura Kuliešienė – pirma iš kairės) kūrybingai ir su šypsenomis laukia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Skyriuose pražydo trispalvės, o širdyse – džiaugiasi būdami lietuviais.

Kineziterapeutė Laura Kuliešienė:

– Myliu Lietuvą, nes čia gimiau, gyvenu ir turiu nuostabią šeimą. Lietuvoje gyvena mane mylintys žmonės, kuriuos aš taip pat labai myliu. Aš turiu širdžiai mielą darbą ir nuostabius kolegas. Lietuvoje, kaip niekur kitur, puiki gamta – jūra, marios, ežerai, miškai… Didžiuojuosi, jog kalbu lietuviškai. Mūsų kalba – viena seniausių pasaulyje, todėl turime ją gerbti ir ja didžiuotis.

Tekstų tvarkybos operatorė Asta Chockevičiūtė:

– Šiandien būti lietuviu reiškia gebėjimą, savo širdyje jausti bei puoselėti lietuviškumą. Jį galime suprasti kaip iš kartos į kartą perduodamą bruožą, kurį puoselėdami visada jausime pagarbą ir meilę tėvynei. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė.

Kalbino Viktorija Skutulienė