Nepriklausomybės kaina – ką tenka išgyventi ukrainiečiams?

„Nepriklausomybė yra mūsų religija.“ Tokiu šūkiu pasitinkamas kiekvienas svečias, apsilankęs Kijeve, garsiojoje Maidano aikštėje. Užrašas dengia renovuojamą profsąjungų pastatą, kuris buvo suniokotas ir sudegintas per 2015 m. sausio mėnesį prasidėjusią revoliuciją, pakeitusią valdžią Ukrainoje.
Ar tikrai ukrainiečiai pasiruošę TIKRAI NEPRIKLAUSOMYBEI?

Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos narė „Utenos diena“ gavo Europos Sąjungos (ES) institucijų kvietimą į Kijeve organizuojamą konferenciją, nudžiugome ir sutikome savo patirtimi pasidalinti su kolegomis ukrainiečiais. Konferencijoje „Spausdintos spaudos reforma: pirmieji rezultatai ir išmoktos pamokos“ skaičiau pranešimą „Laikraščių privatizacija Lietuvoje, patirtis ir patarimai“.

Lietuvoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje ir daugelyje kitų šalių užteko vienos revoliucijos. O Ukraina per 25 metus išgyveno trečiąją. Visiems priminsiu, kad pirmoji, subyrėjus Sovietų Sąjungai, buvo 1992 metais, antroji, arba oranžinė, 2004 metais ir paskutinė (Euromaidanas) – 2015 metais. Taigi, kodėl ukrainiečiams niekaip nepavyksta ir kas dešimt metų vis kyla neramumų?

Gal prie to prisideda ir žiniasklaida? Sužinojęs faktą, kad demokratinėje valstybėje net ir šiuo metu daugiau nei 600 vietinių ir regioninių laikraščių priklauso savivaldybėms ir valdžios institucijoms, labai nustebau. Gyvename nedidelėje Lietuvoje, verdame savo barščiuose, manydami, kad žiniasklaida kontroliuojama tik ne tokiose demokratiškose valstybėse kaip Rusija, Baltarusija, žinoma, Šiaurės Korėja ir dar kitose autoritarinėse valstybėse. Žinome, kad žiniasklaida susiduria su sunkumais Lenkijoje, Vengrijoje, Balkanų šalyse. Tačiau buvo naujiena, kad Ukrainoje daugiau nei 600 laikraščių yra vietinių savivaldybių naujienų „ruporai“.

ES, sutikdama teikti finansinę pagalbą Ukrainai po Euromaidano, kartu ją įpareigojo įgyvendinti tam tikras struktūrines reformas. Viena iš tokių reformų – ir laikraščių privatizavimas.

Į konferenciją, organizuotą Kijevo centre, susirinko per 200 įvairių Ukrainos regionų ir rajonų laikraščių redaktorių, žurnalistų, kitų redakcijų darbuotojų (nuotraukoje). Nuo 2015 metų jau privatizuota per 50 laikraščių, taigi reformos organizatoriai kalbėjo apie pasiektus rezultatus ir tolesnius planus.

Iš vienos pusės, išgirdus situaciją apie daugiau kaip 600 laikraščių, priklausančių valdžios institucijoms, baugu. Iš kitos pusės, juk tas pat buvo pas mus prieš 25 metus, ir prireikė tik ketvirčio amžiaus, kad mes nebesuprastume jų problemų. O problemų išties daug ir viskas prasideda nuo žmonių mentaliteto. Trečia revoliucija. Žmonės nori pasikeitimų, nori reformų. Tačiau pradedama laikraščių privatizavimo reforma, ir suinteresuotos grupės visomis įmanomomis priemonėmis ją sabotuoja. Pokyčiais nepatenkinti ir daugelis redakcijų darbuotojų. Redaktoriai, žurnalistai ankstesnėmis sąlygomis visiškai nesijaudindavo dėl laikraščio kokybės, skaitomumo, finansinių dalykų. Kaip sakė vienas teisininkas, jie gyveno labai šiltomis šiltnamio sąlygomis. Viskuo už juos pasirūpindavo savivaldybės, kitos valdžios institucijos. Atlyginimai, mokesčiai, patalpų nuoma, spaustuvių, pristatymo išlaidos – viską kažkas apmokėdavo. Savivaldybių merams ir kitiems tarnautojams taip pat buvo labai patogu. Niekada nebuvo kritikuojami, viskas tekėjo sena vaga. Žinoma, ir pinigai tekėjo (turbūt ir tebeteka) savais, senais upeliais, nes korupcijos lygis Ukrainoje milžiniškas. O čia kažkas ateina ir sako: „Jums reikia reformuotis“. Nuo šiol jūs būsite nepriklausomi ir dirbsite taip, kaip ir visi kiti laisvosios rinkos sąlygomis. Vos tik patekę į tokią rinką redakcijų vadovai susiduria su realybe, kad reikia mokėti mokesčius.

Ateina mokesčių inspektorius ir fiksuoja pažeidimus, ko vadovo gyvenime niekada nebuvo. Ateina darbo saugos inspektorius ir baudžia už tai, kad netvarkingos sutartys ar nėra darbuotojų darbo grafiko. Mums tai atrodo normalu, nes tiek mes, tiek ir kitos įmonės privalome laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. O jiems persiorientuoti labai sunku. Pervertus keletą šiandieninių Ukrainoje leidžiamų laikraščių susidarė labai niūrus vaizdas, tarsi vartytum laikraščius, kurie ėjo prieš 30 metų. Mažos nuotraukos, kuriose nieko negalima įžiūrėti, laikraščiai ploni ir nespalvoti, nėra nė vieno skelbimo, net nėra laikraščio metrikos. Į klausimą, kodėl nėra nė vieno skelbimo, buvo atsakyta lakoniškai. Jų nereikėjo – juk viską kažkas apmokėdavo, tai kam čia jaudintis ir mąstyti. O dabar reikia sukti galvą, kaip uždirbti pinigų. Žinoma, daugeliui laikraščių yra numatytos subsidijos ir reforma turėtų būti įgyvendinta. Nes kitaip gali būti dar viena revoliucija. O gal visai sistemai žiniasklaida ir tarnauja?..

Žmonėms pučiama migla, kaip politikai veikia ir gerai dirba. Tačiau praėjus dešimčiai metų situacija šalyje nesikeičia. Kaip buvo oligarchai, taip ir tebėra, kaip buvo korupcija – taip ir tebėra, kaip buvo plika akimi matoma nelygybė – taip ir tebėra. Vaikštant Kijevo centre akis nejučia užkliūva, kad visi šaligatviai užstatyti prabangiausiais visureigiais ir limuzinais, o štai vidutinis mėnesio atlyginimas siekia vos 120–150 eurų. Tada žmonės sukyla, išeina į gatves, vėl pakeičiama valdžia. Mano manymu, tokia reforma Ukrainoje būtina. Ukrainiečiai patys pasirinko Vakarų kryptį, jie mato pasikeitimus pas mus per 25 metus ir jie nori to paties.

Į konferenciją buvau pakviestas aš ir kolega iš Lenkijos, ilgametis žurnalistas, laisvos kalbos ekspertas Andrzej Krajewski. Ponas Andrzej pateikė platesnę laisvos žurnalistikos koncepciją ir Lenkijos patirtį, o aš pristačiau Lietuvos laikraščių privatizacijos pagrindinius aspektus bei mūsų patirtį. Po pranešimų sulaukėme daug klausimų, taigi kolegoms iš Ukrainos mūsų perteikta patirtis buvo tikrai naudinga, o ar ją panaudos ir kaip panaudos – čia jau jų reikalas. Pagrindinė mintis, kurią stengėmės su kolega iš Lenkijos pasakyti konferencijos dalyviams, kad nesustotų susidūrę su pirmais nesklandumais. Jie privalo judėti į priekį. O po 20 ar 25 metų patys savo patirtį galės perduodi kolegoms kitose mažiau demokratinėse šalyse.

Deividas RIDIKAS
deividas@utenosdiena.lt

 

Hits: 547

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Dvi Savivaldybės įmonės pernai dirbo nuostolingai, viena – pelningai

Šilutės r. savivaldybės tarybos nariai komitetuose svarsto trijų Savivaldybės uždarųjų akcinių bendrovių praėjusių metų veiklos ataskaitas. Savivaldybei pavaldžios šios įmonės: Šilutės šilumos tinklų, „Šilutės vandenų“ ir Šilutės autobusų parko. UAB „Šilutės vandenys“, direktorius – Alfredas Markvaldas, pernai dirbo pelningai: gauta 79,9 tūkst. Eur pelno. Dėl karantino nuotoliniu būdu dirbo daug švietimo, kultūros, kitų įstaigų, buvo uždarytų viešbučių, kavinių, restoranų ir kt., tad lyg ir normalu būtų manyti, kad vandens reikėjo mažiau. Kita vertus, gyventojai dirbo nuotoliniu būdu iš namų, iš

Geriausia dovana mokyklai – knygos

Šilutės rajone mokyklas baigusieji, pasirinkusieji savo gyvenimo ir jau nemažai juo nuėjusieji, pasiekusieji ne tik mintyse saugo šviesų savosios mokyklos paveikslą. Jie ir jų sutuoktiniai kartais į savo mokyklą sugrįžta su dovanomis. Štai į Vainuto gimnazijos istoriją su dėkingumu įrašyti Nijolė ir Valdas Petrauskai. Nijolė 1961 m. baigė tuometinę Vainuto vidurinę mokyklą, ji dirba redaktore. Jos vyras Valdas – vertėjas, verčia knygas iš anglų, prancūzų, italų, lenkų, ispanų, švedų, portugalų kalbų. V. Petrausko vertimo žanrai: proza, drama, poezija. Vertėjas gimė

Naujausiuose pašto ženkluose – nykstantys pilkasis ruonis ir lūšis

Lietuvos paštas penktadienį Išleidžia Lauros Aleknavičiūtės kurtų pašto ženklų seriją „Europa. Nykstanti nacionalinė laukinė gamta“. Serija sudaryta iš dviejų pašto ženklų. Abiejų ženklų nominalas – po 0,75 Eur, tiražas – po 22 000 vnt. Kartu su pašto ženklais bus išleistas ir pirmos dienos vokas. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyksta Vilniaus pašte, adresu Totorių g. 8. Viename iš pašto ženklų pavaizduotas pilkasis arba kitaip dar žinomas kaip ilgasnukis ruonis. Lotyniškasis ilgasnukio ruonio pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „maža

Šilutės pirmajai gimnazijai sukako 103 metai

Ypatingas balandis Šilutės pirmajai gimnazijai: balandžio 16 d. vadinama šios mokyklos gimtadieniu. Tokia žinia gimnazijos interneto svetainėje pasidalino istorijos mokytoja Laima Toliušienė. 1918 m. balandžio 16 d. Princo Joachimo gatvėje (dabar – Lietuvininkų g. 20) savo veiklą pradėjo Šilokarčemos realinė gimnazija – licėjus. Mokytoja Laima Toliušienė rašo: „Turtingą istoriją turime: susikūrę Vokietijos imperijos laikais, suklestėjome Lietuvos Respublikos laikotarpiu, išgyvenome nacių, sovietų diktatūras, gimnazijos statusą susigrąžinome nepriklausomoje Lietuvoje. Šiandien mokomės gražiame gimnazijos pastate, pastatytame tarpukario Lietuvos Respublikos laikais (1930 m.).“ Jeigu

Taip pat skaitykite