Nepažinta Italija: per Jonines vyrai valgo sraiges, moterys prausiasi šv. Jono eliksyru

 

Poilsiautojų iš Lietuvos pamėgtos Italijos didybė atsiskleidžia gerokai kitaip atokiau nuo lankytinų objektų esančiuose šalies miesteliuose. Juose vyrauja paprastumas, kuklumas, minimalizmas ir verda tikras itališkas gyvenimas. Pavyzdžiui, jei šį savaitgalį lankysitės Italijos paslaptimi pramintame Abrucų regione įsikūrusioje L’Akviloje, didelė tikimybė, kad pakliūsite į Joninių, arba La notte di San Giovanni, sūkurį. Kai kur šią šventę italai vis dar švenčia pagal senąsias tradicijas.

Tikisi meilės ir sveikatos

Nuo seno Italai tiki, kad trumpiausią vasaros naktį galima apsisaugoti nuo ligų, blogų akių ir nepasisekusios meilės. O viena labiausiai paplitusių tradicijų – stebuklingų galių turinčio Joninių eliksyro gamyba birželio 23-osios naktį.

Anuomet moterys visoje Italijoje, o ypač gyvenančios atokesnėse vietovėse, išeidavo į pievas skinti gėlių ir vaistažolių. Jas naudodavo būsimam grožio gėrimui, kuris vadinamas Šv. Jono vandeniu arba  Šv. Jono eliksyru. Juo vėliau prausdavosi ir tikėdavo, kad užkerta kelią bet kokioms nesėkmėms. Arba stebėdavo vandenį ir stengdavosi įspėti, kaip atrodys jų svajonių jaunikis.

„Svarbiausia šio gėrimo dalis – jonažolės. Magiškajam eliksyrui naudojama ir daugybė kitų žydinčių augalų. Kiekvienas turi savo paskirtį. Pavyzdžiui, tikima, kad rozmarinai padės norinčiosioms paskleisti meilės kerus, o levandos – nenorinčioms sirgti“, – apie itališkas Joninių tradicijas pasakojo keliones po Italiją dievinanti ir neseniai iš L‘Akvilos sugrįžusi „Baltic Tours“ kelionių ekspertė Rasa Levickaitė.

Visas surinktas žoleles būtina sudėti į dubenį su vandeniu ir laikyti iki birželio 24-osios ryto. Tikima, kad naktį vanduo prisipildo ypatingų savybių. Na, ir paskutinis eliksyro ingredientas – ryto rasos lašai. Manoma, kad po Joninių nakties jie taip pat nepaprasti. Padeda puoselėti grožį ir apsaugo nuo ligų.

Tradiciniai užkandžiai L’Akviloje.

Išskirtinis L’Akvilos gastronomijos bruožas-minimalizmas.

Kodėl vyrai kremta sraiges?

Išaušęs Joninių rytas skelbia, kad netrukus šią šventę minintys italai griebsis dar vienos tradicijos – valgys troškintas sraiges! Italijoje išgirsite, kad šis mažas gyvūnas simbolizuoja nesėkmes.

„Senovės romėnų įsitikinimu, suvalgius nesantaiką keliantį gyvį, tarp žmonių įsivyrauja taika. Todėl į Joninių sraigių puotą svarbiausia pakviesti tuos, ant kurių griežiate dantį. Per Jonines valgyti sraiges – tai atkurti harmoniją šeimoje ir tarp draugų“, – atskleidžia R. Levickaitė.

Šmaikštus prietaras paaiškina, kodėl per Jonines sraigių iki soties prisivalgydavo vyrai. Manyta, kad tai apsaugo nuo mylimosios neištikimybės. Būtina, pasak italų, gerai sukramtyti sraigės ragus!

„Melskis ir statyk“ filosofija

Na, o kai Joninių fiesta baigiasi, nurimsta ir vos 100 km nuo Romos nutolusi L‘Akvila. Šis miestas daug metų buvo Abrucų regiono mokslo, meno bei kultūros sostinė. Kraštą garsino poetai, menininkai, dailininkai, rašytojai, čia veikė įžymus universitetas. Išvertus iš italų kalbos L’Akvila reiškia „erelis“. Simboliška, tačiau žvitri akis ir pagaląsta nuojauta šiame mieste išties reikalinga. Maždaug kas kelis šimtus metų didingąją L’Akvilą supurto žemės drebėjimas.

Kelionių ekspertė R. Levickaitė sako, kad šio miesto grožį ir didybę kuria gyventojai. Italija – religinga šalis, tad ir L’Akviloje stipriai justi filosofija „melskis“, o taip pat „atstatyk“. Keliautoja grožėjosi ne tik išlikusiomis meno vertybėmis, viduramžių laikų fontanu su unikalia 99 akmeninių veidų linija, istoriniais monumentais, bažnyčių fasadais, bet ir tuo, kaip vėl kyla laiko ir žemės drebėjimo suniokota architektūra.

Kasdien L’Akvilos mieste pluša darbininkai.

„Galima tik grožėtis, kaip atgimsta kvartalai, ligoninės, mokyklos, gyvenamieji pastatai bei universitetas. Kasdien L’Akvilos mieste darniai pluša apie 5 tūkstančius darbininkų ir tai daro įspūdį, – pasakoja R. Levickaitė ir šypteli. – Kartais nepelnytai pašiepiame italus, sakome, kad jie atsipalaidavę, tačiau tokio puikaus darbų organizavimo galėtume pasimokyti net mes, šiauriečiai.“

Kartą per 300 metų

Pastarąjį kartą žemė L’Akviloje drebėjo prieš devynerius metus. Per 30 sekundžių miesteliui buvo pridaryta milžiniškos žalos. Paklausta, ar verta keliauti ten, kur gali būti nesaugu, Rasa teigia, kad šiuolaikinė seismologinė įranga leidžia pastebėti artėjantį žemės drebėjimą. Be to, tėra tik labai maža tikimybė, kad drebėjimas pasikartos.

„Skaičiuojama, kad jis įvyksta maždaug kas 300 metų. Tad keliaujantieji, pavyzdžiui, į Černobylio vietoves arba šalis, kurios vis kenčia nuo Indijos vandenyno cunamių, gauna kur kas daugiau  adrenalino“, – neabejoja R. Levickaitė.

„Baltic Tours“ kelionių ekspertė pastebi, kad stichinės nelaimės keičia ne tik miestelio veidą, bet ir vietinių žmonių gyvenimus. Italus įsivaizduojame kaip manieringus, karšto temperamento žmones. O štai L’Akviloje justi daugiau nuoširdumo, iš vietos gyventojų sklinda paprastumas ir kuklumas.

„Visa tai žavi, lengva bendrauti. Jei didesniuose Italijos regionuose sutiksite daugiau svetimšalių, tai Abrucų regionas, o ypač L’Akvila, gausiausiai apgyvendinti vietos italų“, – pasakoja kelionių ekspertė.

Gabalėlio sūrio ar trumų?

L’Akvilos gastronomijoje vyrauja minimalizmas. Nenustebkite, jei restorane užsisakę lengvų užkandžių, sulauksite gabalėlio sūrio, lapelio mėsos ir ketvirčio atriektos kriaušės. Tai – ne likučių puota, o L’Akvilos miestelėnų valgymo ypatumai.

Trumais pagardinti makaronai.

Šio miesto apylinkėse taip pat veisiami garsieji trumai. Po žeme augantys grybai yra vienas brangiausių pasaulio delikatesų. Jei viešėsite pas vietinius, paprasti kiaušinių makaronai greičiausiai bus pagardinti būtent šio vertingo skanėsto drožlėmis.

„L’Akviloje, kaip ir visoje Italijoje, nepaprastai skanu. Paprastumas leidžia patirti kur kas daugiau atradimų, o skonio potyriai ragaujant po nedaug – dar stipresni“, – sako R. Levickaitė.

Kukli ir šio miesto architektūra. Ji visiškai kitokia nei, pavyzdžiui, Milane, Romoje ar Florencijoje. Miesto fontanai dekoruojami nuosaikiomis raudonai baltų plytelių mozaikomis, pastatų fasaduose dominuoja vos keli įmantresni elementai, o gyvenamųjų namų koloritas pasižymi prislopintomis akmens spalvomis.

„L’Akviloje greičiausiai nesutiksite gladiatoriumi persirengusio animatoriaus, čia neblaškys prekes svetimšaliams siūlantys pardavėjai. Turistinių ekskursijų gausa L’Akvila taip pat nepasižymi, tam tikslui geriau vykti į Romą. Tačiau L’Akviloje geriau nei bet kur kitur suprasite, kaip atrodo tikras ir nepagražintas italų gyvenimas“, – tikino „Baltic Tours“ ekspertė.

„Baltic Tours Group“ informacija ir nuotraukos

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šeimų diena Švėkšnoje

Šeimų šventė – tai vienas iš šilčiausių ir mieliausių renginių, į kurį drąsiai jungiasi Švėkšnos seniūnijos šeimos. Gegužės 15 dieną  Tradicinių amatų centro kiemelyje suaugusių šokių kolektyvas „Šalna“ su partneriais – Tradicinių amatų centru ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazija surengė šventę, kurioje buvo gausu užsiėmimų vaikams, tėveliams ir seneliams. Šventė tęsėsi​ įvairiose veiklose pagal pasirinkimą: piešimas ant veido, linksmosios estafetės, smiginis, spalvinimas kreidelėmis, 3 metrų paveikslo piešimas, muilo burbulai. Kaip ir kasmet, šventės metu, buvo apdovanoti praėjusiais metais gimę mažieji Švėkšnos

Pagėgių krašto bibliotekininkai – Krokuvoje

Gegužės 18-19 d. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė dalyvavo Lietuvos kultūros darbuotojų profesinės sąjungos dovanotoje pažintinėje–kultūrinėje kelionėje po „Lenkijos deimantu“ bei „Karalių ir bažnyčių miestu“ vadinamą Krokuvą. Profesionalių gidų vedamų ekskursijų metu aplankyti įžymiausi šio šlovingos praeities autentika alsuojančio miesto architektūros, kultūros, istorijos, gamtos objektai. Pabuvota į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame Krokuvos istoriniame centre, kurį sudaro Senamiestis, Vavelio kalva ir Kazimiero kvartalas. Virš Krokuvos senamiesčio iškilusi Vavelio kalva pagėgiškius sužavėjo didingais renesanso stiliaus XVI a. karališkaisiais rūmais bei

90 Genės Ruzvaltienės metų prabėgo Žemaičių Naumiestyje

Gegužės 21-ąją 90-ąjį gimtadienį šventusi Genė Ruzvaltienė gimė, užaugo ir tebegyvena toje pačioje gatvėje, Žemaičių Naumiestyje. Dešimtąją dešimtį metų pradėjusi žilagalvė vis dar mėgsta žiūrėti televizorių, pati išsiverda valgyti. Gyvena kartu su sūnumi Alfonsu. Kieme daug daugiamečių gėlių, kurios reikalauja mažiau priežiūros – sveikata nebe ta, kad galėtų daug lankstytis. Sako, ir perkūnijos tebebijanti, kaip vaikystėje… „Augome penki vaikai: du broliai ir trys seserys. Nors ir daug šeimoje buvo vaikų, mano vaikystė buvo graži. Tėvelis buvo auksinių rankų meistras, buvo

Palaiminimų šeštadienis Šilutėje

Pirmą kartą Šilutėje buvo surengtas Palaiminimų šeštadienis, kurio pirmoji dalis vyko H. Šojaus dvaro konferencijų centre, antroji – Šilutės Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčioje. Gegužės 18–oji įeis į tikinčiųjų bendruomenės istoriją, mat Palaiminimų šeštadienio renginys sutraukė gausybę žmonių: dalyvavo vaikų ir jaunimo, suaugusiųjų bei senjorų. Mokymus vedė katalikų bendruomenės atstovai iš Slovakijos, grupė „Martindom“. Jų giesmės žadino viltį ir kvietė kartu džiaugtis bei šlovinti Viešpatį. Palaiminimų šeštadienio „Taigi jūs siekite aukštesnių malonės dovanų“ pagrindinis organizatorius buvo Šilutės dekanatas, dalyvavo rajono katalikų