Nepakartojami įspūdžiai iš saulėtosios Italijos
Susiruošti į tolimą svečią šalį nėra labai lengva. Reikia sulaukti atostogų, kartais jas pasiimti neįprastu laiku, tačiau noras keliauti viską nugali…
Tartasi nuo sausio mėnesio, o šiandien Italijoje jau žydi aguonos, liepos svaigina savo kvapu, klombose netelpa žydinčių rožių žiedai. Rajono bibliotekininkų, kurie keliauja kiekvienais metais, grupę šiemet papildė ir keletas keliautojų iš Vilniaus ir Kauno. Vyko ir trys įvairaus amžiaus vaikai. Kelionė truko aštuonias dienas.
Ankstų rytą išvykome iš Lietuvos. Keliavome per Lenkiją, Čekiją, kur sustojome nakvoti netoli Austrijos sienos, Brno. Kitą dieną kelionė tęsėsi per Austriją, kur stabtelėjome Grace, mieste abipus Muro upės – Štirijos sostinėje. Čia aplankėme gotikinę miesto katedrą, buvusią miesto tvirtovę, kur dabar posėdžiauja Štirijos žemės vyriausybė. Aplankėme Pilies kalną, buvusią imperatoriaus rezidenciją, grožėjomės varpinės ir laikrodžio bokštais. Vėliau kelionė tęsėsi per Austriją ir Italiją, pro autobuso langus grožintis vaizdingais Alpių šlaitais, vynuogynais ir tarsi suvenyriniais kaimeliais kalnų prieigose.
Šiaurės Italijos kurortas Lido di Jesolo pasitiko švelniu jūriniu klimatu ir karšta saule. Knygų ir kryžiažodžių žurnaliukų taip ir neišsitraukėme – viliojo vaizdai pro langą.
Po pusryčių išvykome į Veneciją. Ir kelionė autobusu, ir plaukimas lagūna truko apie pusvalandį. Venecija – unikalus savo padėtimi miestas pasaulyje, vienas pasaulinės kultūros stebuklų, išsidėsčiusių ant kadaise pelkėtų lagūnos salų ir salelių. Čia gatves atstoja kanalai, automobilius – gondolos ir motorinės valtys, net turistus vežantys autobusai – irgi motorlaiviai.
Įspūdingo grožio ir garbaus amžiaus italė gidė, supažindindama su Venecija, apžvalginę ekskursiją pradėjo Šv. Morkaus aikštėje, kurioje stovi bažnytinės ir politinės valdžios simbolis – puošnioji bizantinė evangelisto Šv. Morkaus bazilika su garsiuoju Aukso altoriumi, varpinė, iš kurios, pasikėlę liftu, grožėjomės miestu ir jo apylinkėmis.
Dožų rūmai – buvusios valstybės valdovų iškilioji rezidencija – ir ne pirmą kartą besilankančius Venecijoje negali nežavėti savo didybe. Nuostabūs Didžiojo kanalo vaizdai, Venecijos gatvelių ir kanalų labirintai, tiltai, iš rankų lesantys balandžiai leidžia pajusti jaudinančią didingo ir spindinčio viduramžių miesto atmosferą. Įdienojus Šv. Morkaus aikštė buvo pilna turistų, iš kurių didžiąją dalį sudarė vaikų ekskursijos.
Stiklo suvenyrai iš Murano salos
Murano sala vadinama stiklo lopšiu. Mūsų gidas Ignas pasakojo, kad dar ir šiandien stiklo dirbtuvės tebėra salos ekonomikos variklis. Murano saloje kasdien pagaminama tūkstančiai „murrinų“ – amžinai žydinčių stiklinių gėlyčių.
Murano gatvėse ant dažno namo sienų galima pamatyti ištapytas stiklapūčių darbo akimirkas, mažos parduotuvėlės ir prabangios galerijos siūlo vietinių meistrų kūrinių. Vietinis stiklo putėjas pademonstravo, kaip gimsta gaminiai po to, kai 1500 laipsnių temperatūroje įkaitinamas stiklas.
Spalvingasis Buranas
Burano sala – bene spalvingiausia lagūnos sala. Viena iš Burano specifinių savybių –itin ryškūs skirtingų spalvų gyvenamieji namai. Ši sala nė vieno turisto nepalieka abejingo: čia pasijunti kaip rojaus kampelyje, kur ant suoliukų susėdusios senutės siuvinėja, neria vąšeliu ir stebi nutrūktgalvius anūkus. Į akis krinta spalvingų namukų palanges puošiantys ne mažiau spalvingi gėlių žiedai. Kanaluose tingiai supasi laiveliai, o jų šeimininkai ilsisi po sėkmingos žvejybos. Čia laikas tarsi sustoja – niekas niekur neskuba.
Grįždami į žemyną grožėjomės pro šalį slenkančiais vaizdais, prasilenkiančiais laiveliais, besileidžiančia saule. Vakare vaikščiojome Adrijos jūros pakrante. Švietė Lido di Jesolo kurorto, gyvuojančio apie 40 metų ir besitęsiančio aštuonis kilometrus Adrijos jūros pakrante, žiburiai.
Birutė Morkevičienė