„Negalėjimas nerašyti užkoduotas Dalios Žibaitienės genuose“

Ši frazė nuskambėjo neseniai įvykusiame D. Žibaitienės kūrybos vakare „Vandenų ir potvynių žemei“. Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos skaitykla buvo pilnutėlė.

Nenumalšinamas noras kurti

Vakaro vedėja Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Daiva Trijonienė pakvietė renginį pradėti solistą Domą Saulevičių, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos absolventą. Jam akomponavo Šilutės muzikos mokyklos direktorė, pirmoji Domo dainavimo mokytoja Daiva Pielikienė.

Daiva Trijonienė turėjo ką pasakyti apie mokytojos poetės Dalios Žibaitienės kūrybą.

„Prieš penkias dienas įvyko poezijos ir muzikos vakaras Jurbarke pavadinimu „Paukštis giesmę kartos“, o šilutiškiams skirtą vakarą pavadinau „Vandenų ir potvynių žemei“. Nenoriu kartotis. Nenoriu ir kopti į poezijos kalną, nes reikės jį įveikti, o atėjau čia džiugiai nusiteikusi, kaip patarė ir dukra Daina. Atėjau kartu su jumis ramunių skinti“, – poetiškai kalbėjo Dalia Žibaitienė.

Vėliau perskaitė keletą eilėraščių, prieš tai papasakojusi kiekvieno jų atsiradimo istoriją. Eilėraščiai „Lietus“, „Laiškas Kristui“ ir „Mamytei“ palietė klausytojų širdis, aidėjo plojimai.

 

 

 

Mokytoją ir poetę Dalią Žibaitienę pažįsta dažnas šilutiškis – ji išleido ne vieną mokinių kartą, o jos kūrybos kraitis – dešimt knygų: eilėraščių rinkiniai „Paukštis giesmę kartos“ (1997), „Apmąstymų mūša“ (2000), „Balta tyla“ (2003), eilėraščiai vaikams „Ne vienas“ (2003), eilėraščių rinktinė „Žodžiai į šviesą“ (2006), miniatiūrų knyga šeimai „Mergytė atranda pasaulį“ (2008), eilėraščių ir miniatiūrų rinktinė „Vakaro knyga“ (2009), memuarinė apysaka „Dainininko likimas. Tonius“ (2012 ), memuarų knyga „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“ (2013), eilėraščių ir tikrų istorijų knyga „Tarp dienos ir nakties“ (2015). D. Žibaitienė yra keletos knygų bendraautorė. Bibliotekoje eksponuojama poetės knygų ir atsiliepimų apie kūrybą paroda.

Eilėraščiai – meditacija

D. Trijonienė aptardama D. Žibaitienės kūrybą kalbėjo, kad jos kūrybos būdas labai primena meditaciją – skaitydami stebime, kaip susidėlioja autorės mintys, kaip apmąstomas praėjęs laikas, kokie žmonės supa. „Perskaitai eilėraštį, randi sau kažką artimo, ir vėl nori prie jo sugrįžti. Mokytojos eilėraščių žodis – paprastas, tikras, pasvertas“, – kalbėjo D. Trijonienė, pacitavusi Vilniaus Universiteto profesorės Viktorijos Daujotytės atsiliepimą apie vakaro viešnios kūrybą: „Perskaičiau eilėraščius, miniatiūras, istorijas, kurių dalis – tikros. Aš gerai jus jaučiu, galiu pasakyti, kad pagal savo įgimtus ir specialybės išlavintus gabumus Jūs pasiekėte savo srities aukštumų…“

„Tu – visas iš ugnies, o aš – iš vandenyno“

Keletą žodžių tarė Anatolijus Žibaitis.

„Gerbiami Žibaičiai atskirai niekur nevaikšto. Žmonės visada pagarbiai žiūri į juos gatvėje. Jie visada ypatingai pasitempę. Mokytoja visada pasidabinusi šalikėliu. Žiūri į juos ir atrodo, kad laikas jų neliečia. Anatolijus – griežčiausias Dalios kūrybos vertintojas. Šiandien taip pat išgirsime keletą minčių, kurias mokytojas mums išsakys“, – kalbėjo D. Trijonienė, kviesdama pasisakyti A. Žibaitį.

„Kodėl žmonėms patinka Dalios eilėraščiai? Manau, kad pirmiausia dėl jų įvairovės – kiekvienas gali išsirinkti sau patinkantį eilėraštį. Antra, Dalia rašydama „eina senųjų poetų keliu“. Taip pat svarbu, kad remiasi kasdienine tikrove, kad jos kūryboje ryškus laiko tekėjimas“, – kalbėjo A. Žibaitis, perskaitęs eilėraščius „Laikas“, „Dvi gėlės“ ir „Oazė“.

Eilėraščiai vaikams

„Kurie skaito Dalios Žibaitienės kūrybą, žino, kad nemažai jos eilėraščių skirta vaikams ir mokiniams, nes juk daugiausiai laiko buvo praleista mokykloje. Nutolti nuo to neįmanoma. Mokytoja rašo apie vaiką, apie santykius su vaiku. Šiandien, kai atsirado aštresnių socialinių problemų, jos iškeliamos ir eilėraščiuose“, – apibendrino D. Trijonienė, pakvietusi Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos mokines paskaityti eilėraščių apie Šyšą,  Atmatą. D. Žibaitienė apgailestavo, kad nelabai laimingi tie mūsų vaikai, primiršti tėvų per darbus ir ne tik, sukišę galvas į kompiuterius… Ji sakė sukūrusi septynis laiškus, kuriuos tarsi vaikai parašė suaugusiesiems. Perskaitė trijų vaikų – jauniausiojo, paauglio ir paauglės, kuriuose išsakė šiandien taip aktualias tėvų ir vaikų santykių problemas – nesusikalbėjimo, nesupratimo, dėmesio ir meilės stokos.

Daug gražių žodžių

Dalios Žibaitienės pasveikinti atėjo kunigas Jonas Bučinskas.

Vakaro pradžioje D. Žibaitienė priėjo prie kiekvieno pasisveikinti, paspausti rankos ir tarsi perduoti dalelę savo šilumos. Vakaro pabaigoje prašė pasakyti po keletą žodžių, norėdama ir kritikos išgirsti… Su didžiule puokšte rožių į poetę kreipėsi kanauninkas Jonas Bučinskas. Kristina Šveikauskienė pastebėjo, kad D. Žibaitienės kūryboje nerasi jokios buities, į viską žvelgiama su viltimi.

„Sveikatos ir neblėstančios kūrybos“, – linkėjo knygos autorei šilutiškiai. Svečių buvo atvykę iš Priekulės, Šiaulių. Gydytojas iš Priekulės tikino, kad skaitydami D. Žibaitienės kūrybą mes tampame geresni…

Skambėjo dainos, gėlių autorei dovanojo kaimynai ir pažįstami, buvę kolegos ir mokiniai. Mokytoja rašė autografus ant gerbėjų atsineštų knygų. Kiti apžiūrinėjo bibliotekos parengtą D. Žibaitienės išleistų knygų parodėlę.

Biruta Jakštytė

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutiškių duoną mėgsta ir užsienio lietuviai

Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms – ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai. Deja, gardžios duonelės kepaliuką ne visi gali parsinešti į namus… Recepto istorija Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama

„Vaivoros“ jubiliejuje buvo daug dainų ir gėlių

Į Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvo – moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ – 35-erių metų jubiliejų susirinko gausus būrys šilutiškių, atvyko vokaliniai ansambliai iš Juknaičių, Rusnės ir Saugų. Sveikino kolektyvas „Mingė“ ir  varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“, artimieji ir kolektyvo gerbėjai. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sveikino „Vaivorą“, įteikė padėkos raštus ir gėlių vadovei bei visoms ansamblio dainininkėms. Ilgas kelias Jeigu jau Šilutė turi tokį puikų pučiamųjų instrumentų kolektyvą, tai dera

Mintys Vasario 16-osios išvakarėse

Toks sutapimas, kad ši šventė beveik sutampa su kovo 3 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais. Tos savivaldos, kuri, mano supratimu, yra pamatas, esmė ir prasmė. Ir mūsų Konstitucijoje savivalda įrašyta kaip esminis valdžios pamatas. Tačiau kiek mes turime, kiek realizuojame tos realios savivaldos? Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, aš neprisimenu Savivaldybės tarybos sprendimu Vyriausybei, Seimui pateiktų siūlymų, kurie atsirastų įstatymuose. Tačiau neužmiršau, kaip reikėdavo net prašyti Savivaldybės pateikti prašymą, kad būtų galima pritraukti lėšų vienam ar kitam darbui. Taip sakau apie

Švėkšnos žydų istorija – Lietuvos istorija

Vasario 6 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta nauja knyga „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“, kurios autorė Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė. Muziejuje susirinko šilutiškiai, besidomintys savo krašto istorija, atvyko svečių iš Kauno: profesionalus gidas Chaimas Bargmanas ir entuziastas Vilius Valiūnas. Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sveikino kolegę Moniką Žąsytienę pirmosios knygos parašymo proga, pasidžiaugė nuveiktu didžiuliu darbu. <Knygos atsiradimo istorija Monika Žąsytienė padėkojo susirinkusiems, pasidžiaugė prieš knygos pristatymą parodytu vaizdo įrašu apie Švėkšnos žydų bendruomenės likimą, perteiktą per sinagogos vizualizaciją.