Ne taip dažnai sutiksi savamokslį žmogų, vakarais pasilenkusį prie balto popieriaus lapo ar drobės su teptuku rankoje. Gimstantys paveikslai – tai širdies kalba, dirbant ir vakarojant Vokietijoje. Piešimas užpildo tuštumą, kurią moteris jaučia būdama toli nuo namų.

Irena Mažutienė mėgsta buvoti prie jūros, tad ir ne vienas jos piešinių su Baltijos motyvais.

Linksma ir besišypsanti
Su Irena Mažutiene susitarėme susitikti kavinėje prie kavos puodelio. Žodžių ieškoti ilgai nereikėjo. Gyvenime nutinka visko – jis suteikia saulėtų dienų, tačiau prideda ir išbandymų, ir rūpesčių. Viską tenka pakelti moteriškiems pečiams…
Irena kilusi iš Telšių rajono. Tryškių miestelyje baigė vidurinę mokyklą, vėliau Klaipėdoje baigė buhalterijos mokslus.
Saugose per 20 metų dirbo buhaltere. Augino tris vaikus, likimas nelepino. Kol buvo maži vaikai, pabaigusi ūkio darbus, Irena mėgo skaityti, megzti. Ir vaikus aprengdavo, ir laikas greičiau prabėgdavo. Kad galėtų užtikrinti savo vaikams ateitį, prieš trylika metų pirmą kartą išvažiavo dirbti į Vokietiją. Darbas sekėsi. Nors visai nemokėjo vokiečių kalbos, nepabijojo atsidurti svetimoje šalyje. Pamažu mokėsi kalbą, kad galėtų susikalbėti su šeimininkais ir parduotuvėje paprašyti reikalingų prekių. Šiandien Irena sako, jau galinti ir skaityti, ir rašyti vokiškai. Ta patirtis ne kartą yra pravertusi.
,,Kai lankiausi Švedijoje pas dukterį, pravertė vokiečių kalbos žinios, nes su daugeliu sutiktų žmonių galėjau susikalbėti vokiškai, – pasakojo Irena. – Iš pradžių Vokietijoje viskas atrodė gražu: dirbau, vakarais megzdavau, skaitydavau. Po kelerių metų pertraukos atvykus į Vokietiją didelį įspūdį paliko didinga Dunojaus upė, kalnai. Toje šeimoje buvo gera dirbti. Tačiau kai esi atvažiavęs ne keliauti ir poilsiauti, o dirbti, pradedi jausti, kad vargina uždara erdvė. Prailgsta vakarai. Po ilgų darbo metų svetur, supratau, kad savo vakarus turiu užimti kažkokia prasminga veikla. O gal jau galutinai norėjau išsilaisvinti nuo skaičių.
Kartą (Vokietijoje) išėjusi į miestą, supratau, kad mano aplinkoje, mano kasdienybėje trūksta spalvų. Užėjusi į parduotuvę nusipirkau spalvotų pieštukų rinkinį. Dar gerai nežinojau, ką aš su jais darysiu. Suėmusi kelis į saują, su visais iš karto pabandžiau piešti. Taip radosi mano pirmasis piešinys. Šiandien jų jau yra per penkiasdešimt. Pieštų akvarele ir aliejiniais dažais, tapytų akrilu. Dažniausiai piešiu gamtos vaizdus. Bet turiu ir natiurmortų, ir gėlių puokščių. Piešti niekur nebuvo tekę mokytis, tad po kurio laiko ėmiau tuo domėtis internete, įsigijau įvairesnių dažų ir vis bandžiau. Piešiu ir grįžusi į Saugas. Nebijau, kad mano darbus pamatys kaimynės, ir „Facebook“ svetainėje jais dalinuosi. Smagu, kai pagiria. Piešiu įdėdama į darbelius visą širdį…“
Tarp Vokietijos ir namų
Kelionės Irenai tapo įprastos. Ne tik į savo darbo vietą, bet ir pas vaikus ir anūkus, kurių turi šešis (visi užsienyje). ,,Kompiuterį visada vežuosi su savimi – jis mano ryšys su vaikais. Labai džiaugiuosi, kai išgirstu, kad vaikai ir anūkai sveiki, o dar didesnį džiaugsmą teikia tos minutės, kai galiu juos apkabinti ir priglausti prie savęs. Laikas nuo laiko grįždama į namus Saugose, bandau atsigriebti už viską, ką būnu praradusi. Su Švėkšnos neįgaliųjų ir Šilutės „Viva femina“ draugijos nariais važiuoju į jų organizuojamas ekskursijas, kartu su jais lankau spektaklius, susitinku su pažįstamais mielais žmonėmis. Mėgstu nuvažiuoti prie jūros pasivaikščioti. Pasisemiu idėjų kūrybai.
Pirmosios mano darbelius išvydo mielosios Šilutės „Viva femina“ draugijos moterys.
Pernai Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Saugų filiale buvo mano piešinių paroda. Man smagu, kad žmonėms patinka mano piešiniai, jais domisi, bet parduoti jų dar negaliu – jie tarsi mano dalis ir aš negaliu su jais skirtis. Kartą Vokietijoje viena šeima išsirinko vieną mano darbą, labai prašė jį parduoti. Pardaviau, o paskui bandžiau jį perpiešti. Nebepavyko…“, – pasakojo Irena.
Kalbinta Saugų filialo bibliotekininkė Regina Juškienė pasidžiaugė, kad ponia Irena sugrįžusi į Saugas visada apsilanko bibliotekoje. Apgailestavo, kad nebuvo tokio šilto ir mielo žmogaus parodos pristatymo, dalyvaujant autorei, ir pažadėjo, kad kai bus rengiama nauja paroda, būtinai suderins laiką.
Bibliotekininkė pasakojo, kad visiems bibliotekos lankytojams patiko Irenos paveikslai, stebėjosi, kaip žmogus, visiškai nesimokęs piešti, geba tai daryti.

Palinkėjau poniai Irenai nutapyti dar daug gražių paveikslų ir surengti parodą ne tik savo bendruomenės nariams, bet ir Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje ar muziejuje. Atsisveikindama mano pašnekovė sakė: „Kiekvienas žmogus savo gyvenimą susikuria pats. Kai ko nors siekia, pasiekia, kai ką nors daro – padaro. O kurti grožį taip malonu. O kad dar daugiau mano paveikslų išvystų dienos šviesą, jiems reikia rėmelių, kurie, nors ir ne patys didžiausi, yra brangūs“, – apgailestavo Irena.
Birutė Morkevičienė

Hits: 699