Kad krašto senbuvių kapinaitės netaptų gyvulių ganyklomis…

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen ir Pagėgių savivaldybės administracija organizavo forumą ir kapinių tvarkymo stovyklą, kurios tema: „Evangelikų liuteronų kapinės Mažojoje Lietuvoje – istorinis, kultūrinis paveldas, kurį reikia išsaugoti“

Astos Andrulienės nuotr.

Reformacijos 500-osioms metinėms skirtas renginys vyko Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Teorinėje forumo dalyje, diskusijoje apie kapinių saugojimą, teisinį reglamentavimą ir su tuo susijusias problemas kalbėjo forumo iniciatorė PLB Kultūros komisijos pirmininkė J. Caspersen, Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, administracijos direktorė Dainora Butvydienė, Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, seniūnai ir kiti forumo dalyviai.
Apie Mažosios Lietuvos kaimų kapinių architektūros ypatumus kalbėjo svečiai iš Kauno, Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojai doc. dr. Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė. Apie kaimo kapines, kurios įtrauktos į kultūros registrą ir apie jų priežiūrą, kalbėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė. Svečiai pasidalijo specialiais leidiniais, kuriuose pateikiamos rekomendacijos, kaip prižiūrėti neveikiančias kapines.
Po diskusijų forumo dalyviai vyko apžiūrėti Pagėgių savivaldybės teritorijoje esančių sutvarkytų neveikiančių kapinių.
Šeštadienį forumo dalyviai ir kiti savanoriai (iš viso 26 žmonės) rinkosi tvarkyti kapinių. Tvarkytos Būbliškių, Mikytų ir Grigolaičių kapinės. Kapinių vietose trumpai kiekvienas kapinaites per istorijos prizmę apžvelgė doc. dr. Martynas Purvinas.
Anot jo, Nuo Reformacijos ir Martyno Mažvydo laikų plitęs lietuviškas raštas paliko tūkstančius lietuviškų įrašų antkapiniuose paminkluose, senųjų šnektų ir tarmių, anų laikų rašybos pėdsakų. Ir vokiškai rašytuose tokiuose įrašuose dažnai aptinkama baltiškų vietovardžių ir asmenvardžių (už kitataučio ištekėjusios moters antkapiniame paminkle dažnai būdavo įrašoma ir jos mergautinė lietuviška pavardė).
Internetiniame leidinyje „Mažoji Lietuva“ dr. M. Purvias parašė: „Šiandien mažai kam žinoma Būbliškė ne vieną šimtmetį buvo svarbiausias apylinkių administracinis centras, ten ilgai buvo reikšmingosios Tilžės apskrities vadovų rezidencija. Pro didžiąją dvaro sodybą praeityje ėjo pagrindinis krašto vieškelis, vedęs iš Tilžės į Klaipėdą. Toje sodyboje seniau stovėjo didieji ūkiniai trobesiai, ten veikė vandens ir vėjo malūnai. Plačiose valdose darbuodavosi šimtai lietuvininkų, dirbusių žemę ir auginusių gyvulius. Turtingi dvarininkai saviškių amžinojo poilsio vietai pasirinko vaizdingą plotelį aukštumoje, iš kur atsiverdavo įspūdingas reginys į apačioje plytintį Nemuno slėnį. Tvarkingose kapinaitėse statyti puošnūs antkapiniai paminklai, gaminti Tilžėje ar atsigabenti iš Vakarų. Deja, po 1944 m. praeities paveldu mažiausiai rūpintasi – griauti didieji sodybos trobesiai, niokotas erdvusis Būbliškės parkas. Gal 1986 m. nugriauti net dvaro rūmai, kuriuose 1807 m. sudarant garsiąją Tilžęs taiką buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I. Naujieji pokario atvykėliai ėmėsi ir Būbliškės dvaro kapinaičių – iš ten pagrobti visi metaliniai dirbiniai, išplėštos brangaus akmens lentos su įrašais ir kitkas. Tarp palaikų ieškant ko vertingesnio, raustos didžiulės duobės. Į vieną tokią duobę galop nuverstos ir įspūdingo memorialinio statinio likusios dalys. Šią vasarą talkininkams atidengus to memorialo fragmentus, neatsisakoma minties ateityje atstatyti išvaizdų statinį, galintį tapti įspūdingu turistiniu objektu. Prakirtus nuo 1944 m. sužėlusius krūmynus, nuo senųjų kapinaičių vėl atsivertų įspūdingi reginiai į Tilžę ir Nemuno slėnio platybes, į tolumoje dunksantį Rambyno kalnyną“.
Tąkart darbuotasi ir Mikytų kapinaitėse, prie didelių kelių sankryžos. XIX a. šią vietovę garsino vietos dvarininkas Florijanas Šlenteris, studijavęs senovės graikų raštus ir juose ieškojęs užuominų apie Baltijos kraštus, senovės prūsus, gintarą ir kitką. Dr. M. Purvinas pastebi: „Šiandien tegalima stebėtis, kad nuošaliuose Mikytuose praeityje rašytos knygos apie antikos laikus, kad ten svarstyta, ką galėtų reikšti viena ar kita prieš dvidešimt penkis šimtmečius užrašyta senųjų graikų šviesuolio frazė.

Daug dešimtmečių Mikytai buvo tilžiškių poilsiavietė, į kurią bėgiais atriedėdavo dailūs Tilžės tramvajaus vagonėliai. Didmiesčio gyventojai rengdavo pobūvius rūpestingai prižiūrėtame miško parke, apsistodavo ten stovėjusiuose vasarnamiuose, puotaudavo Mikytų karčemose. Dvarelio žmonės ir kiti vietos gyventojai laidoti tvarkingose vietos kapinaitėse – joms buvo išlygintas nemažas pamiškės sklypas, apsodintas eglių juosta, papuoštas retesniais dekoratyviniais želdiniais ir tuomet populiariomis vijoklinėmis gebenėmis.
Deja, po 1944 m. nebeliko nei miesto tramvajaus, nei tvarkingame miške poilsiavusių Tilžės didmiesčio gyventojų. Mikytai liko skurdi senosios gyvenvietės liekana, dvarelio sodyboje įkurdinti senelių ir invalidų globos namai, kurių mirę globotiniai laidoti vis tose pačiose senosiose kapinaitėse. Iš šių buvo pagrobti beveik visi vertingesni dirbiniai, sunaikinti buvę įrašai apie ten palaidotus lietuvininkus ir kitus šio krašto žmones.“
Dar lankytasi Grigalaičių dvarelio kapinaitėse, kuriose darbštūs seniūnijos darbuotojai nupjovė sužėlusią žolę. Po 1944 m. iš tų nuošalių kapinaičių taip pat buvo pagrobti vertingesni (bet lengvesni ir grobikų panešami) dirbiniai. Įrašai išvartytų paminklų dalyse tebeliudija apie permainingą tos vietovės istoriją, besikeitusius jos gyventojus. Deja, sovietinės okupacijos laikais buvo pagrobti visi kapinių želdiniai, nedidelės kapinaitės turėjo tapti nebepastebima ūkio ganyklų masyvo dalimi…
Šaltiniai:
„Mažoji Lietuva“, „Voruta“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Padėka

Brangūs bičiuliai, „Germanikos“ kolektyvo vardu palugniai dėkavojame visiems šišioniškiams, padėjusiems mums į pirmąją kelionę mariomis išleisti mūsų rankomis kurtą kurėną! Ištisus amžius lietuvininkų ir kopininkų kurėnai raižė Kuršių marias – mūsų protėviams tai buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir laisvės, o vėliau – pagarbaus santykio su gamta arba, kaip šiandien sakytume, – ekologijos, simbolis. Prieš 75 metus, daugeliui lietuvininkų pasitraukus iš gimtųjų žemių, kurėnų žėgliai, atrodė, amžiams dingo iš marių, palikdami jų horizontą tuščią ir bedvasį. Vis dėlto daugybės

Prancūzijos futbolininkai antrą kartą tapo pasaulio čempionais (atnaujinta)

(AFP-ELTA). Visa Prancūzija – džiaugsmo svaigulyje: milijonai žmonių sekmadienį iki vėlumos šventė nacionalinės rinktinės triumfą pasaulio futbolo čempionate Rusijoje. Po pergalės rezultatu 4:2 prieš Kroatiją Paryžius ir kiti miestai virto mėlynai baltai raudonų vėliavų jūra. Vis dėl to kai kuriuose miestuose neišvengta riaušių ir nelaimingų atsitikimų.  Didžiausia džiaugsmo šventė Paryžiuje vyko fanų zonoje prie Eifelio bokšto ir garsiajame Eliziejaus laukų bulvare, kur suplūdo 90 000 žmonių. Dievo Motinos katedroje „Equipe Tricolore“ garbei aidėjo varpai. Prezidentas Emmanuelis Macronas euforiškai palaikė komandą

Šventėje „Po malūno sparnais“

Liepos 6-ąją, kai viso pasaulio lietuviai ruošėsi vakare kartu giedoti Lietuvos himną, Saugose vyko tradicinė seniūnijos šventė „Po malūno sparnais“. Viršum scenos – simboliniai malūno sparnai su ąžuolo šakų vainiku centre, prie scenos – Lietuvos vėliavos trijų spalvų popieriniai malūnėliai, besisukantys pučiant vėjeliui. Šie puošybos elementai skelbė Lietuvos valstybingumo 100 – metį, Karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, atspindėjo šventės temą – „Po malūno sparnais“. Saugų šventė, kaip jau įprasta, turi neeilinius vedėjus – tai Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigą

Šilutės medžių atnaujinimas – dar vienas neapgalvotas valdžios sprendimas?..

Jau keletą mėnesių netyla aistros dėl Šilutės miesto centrinės gatvės medžių atnaujinimo projekto įgyvendinimo. Kiekvienas valdžios priimamas sprendimas turi būti aptartas su visuomene arba bent jau tais krašto gyventojais, kuriuos tai liečia. Šiuo atveju eilinį kartą to nebuvo padaryta, tad natūralu, jog kyla nepasitenkinimas. Manau, prieš įgyvendinant šį projektą, būtina informuoti visuomenę, – kokie darbai bus atliekami, kam to reikia ir kaip nuo to pasikeis miesto gatvių vaizdas ir kita. Tik tuomet, kai bus išklausytos gyventojų pastabos bei pasiūlymai, galima