Justino Marcinkevičiaus poezija, dainos ir muzika

„Yra tiktai tėvynė“ – taip pavadintas vakaras buvo surengtas Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje. Literatūrinę – muzikinę programą, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus dramų, poemų fragmentai, eilėraščiai, dainos poeto eilėraščių tekstais, atliko aktorius Petras Venslovas, dainavo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Giedrė Juknevičiūtė–Beinarienė, grojo Kauno valstybinio choro koncertmeisterė, pianistė Beata Vingraitė.

Kauno valstybinio choro koncertmeisterė, pianistė Beata Vingraitė. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Giedrė Juknevičiūtė–Beinarienė, aktorius Petras Venslovas ir bibliotekininkė Dalia Pupšytė.

Iki šimtmečio – 85 dienos
Simboliška, kad ši literatūrinė – muzikinė programa bibliotekoje buvo atlikta tuo metu, kai visa Lietuva skaičiuoja dienas iki Lietuvos jubiliejaus. Nors bibliotekoje apie tai tą vakarą nebuvo kalbėta, bet eilės skambėjo dar prasmingiau.
Pasiklausyti J. Marcinkevičiaus eilių dar prieš 17 val. susirinko gausus būrys šilutiškių. Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Dalia Pupšytė pristatė svečius. Niekas nepasakojo poeto biografijos, įdomiausių gyvenimo faktų, neprisiminė, kokias knygas poetas yra išleidęs, su kokiais žmonėmis jam teko bendrauti – valandą laiko skambėjo tik eilės, dainos ir muzika.
„Pasauli, kur tu vedi mane?“
Justino Marcinkevičiaus eilių nesumaišysi su niekuo. Iki paskutinės gyvenimo minutės poetas mylėjo Lietuvą. Kalbėjo apie ją paprastai, kasdieniškai, iškilmingai, drąsiai. Jis taip mylėjo žmones, gimtą sodžių, lauką, žydintį sodą, paukščius…
Klausydamiesi aktoriaus Petro Venslovo skaitomų eilių, tarsi ėjome kartu su poetu per gyvenimą, kuris yra šalia, nestovi vietoje, bet kažkodėl taip skauda, sopulinga ir graudu…
„Lig mirties įklimpau, lig mirties tame moly. / Amžinai paskendau, amžinai toje kalboje. / Pirmoji, bet jau paskutinė ta meilė pirmoji: / Lietuva (aguona šimtaakė) – ak, mano sapnas po ja…/ Sukrovė gyvenimas žiedą man, gailų žiedą sukrovė. / Prabudęs, nuskinu jį ir džiūti į knygą dedu. / – skambėjo ramus aktoriaus Petro Venslovo balsas.
Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė yra pasakiusi: „J. Marcinkevičiaus kūryba dvinarė, dvipolė: galima sakyti, kad vienas jos polių priklauso tautai ir jos struktūroms (kultūrinėms bei valstybinėms), antrasis – žmogaus atskirumui, savęs ieškojimui tėvynėje, kalboje, gamtoje“. Nebelieka ir ką bepridurti.
Šilutėje esame buvę
Svečiai prisiminė, kad Šilutėje jau yra buvę prieš kelerius metus. Įsiminė, kad tada buvo sausio 13-oji, labai šalta, o Mintaro (gerai prisiminė tą retą vardą) kabinete buvo labai šilta ir daugybė gėlių. Gerdami arbatą prisiminėme, kad šio lituanisto, poeto, puikių literatūrinių kompozicijų su savo mokiniais kūrėjo Mintaro Smelevičiaus jau nebėra su mumis.
Solistė Giedrė Juknevičiūtė–Beinarienė paatviravo, kad po tokių susitikimų, kai skaitomos poeto J. Marcinkevičiaus eilės, kai ji dainuoja poeto tekstais, ji sugrįžta į namus tarsi apsivaliusi sielą – švari ir lengva.
Aktorius P. Venslovas J. Marcinkevičiaus eiles sakė skaitantis nuo pat 1975 metų, kaip brangią relikviją vežiojasi J. Marcinkevičiaus knygelę su tais metais įrašytu poeto autografu.

Renginyje dalyvavo gausus būrys šilutiškių, poezijos mėgėjų.

Skambėjo gražios dainos Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Solistė Giedrė Juknevičiūtė–Beinarienė ne vienam ir ašarą išspaudė…
Eilėraštis „Oi, užkilokit vartelius…“, tapęs beveik tautine giesme, taip pat skambėjo tą vakarą. O susitikimo pabaigoje visi sustoję ir susikibę rankomis traukė lietuvių liaudies dainą ,,Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“.
Pusantros valandos prabėgo nepastebimai. Eilės, dainos ir muzika priminė, kokia turtinga, skambi ir graži mūsų kalba, kuria kalbėjo mūsų protėviai, tėvai ir kuria kalbame mes.

Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutiškių duoną mėgsta ir užsienio lietuviai

Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms – ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai. Deja, gardžios duonelės kepaliuką ne visi gali parsinešti į namus… Recepto istorija Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama

„Vaivoros“ jubiliejuje buvo daug dainų ir gėlių

Į Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvo – moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ – 35-erių metų jubiliejų susirinko gausus būrys šilutiškių, atvyko vokaliniai ansambliai iš Juknaičių, Rusnės ir Saugų. Sveikino kolektyvas „Mingė“ ir  varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“, artimieji ir kolektyvo gerbėjai. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sveikino „Vaivorą“, įteikė padėkos raštus ir gėlių vadovei bei visoms ansamblio dainininkėms. Ilgas kelias Jeigu jau Šilutė turi tokį puikų pučiamųjų instrumentų kolektyvą, tai dera

Mintys Vasario 16-osios išvakarėse

Toks sutapimas, kad ši šventė beveik sutampa su kovo 3 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais. Tos savivaldos, kuri, mano supratimu, yra pamatas, esmė ir prasmė. Ir mūsų Konstitucijoje savivalda įrašyta kaip esminis valdžios pamatas. Tačiau kiek mes turime, kiek realizuojame tos realios savivaldos? Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, aš neprisimenu Savivaldybės tarybos sprendimu Vyriausybei, Seimui pateiktų siūlymų, kurie atsirastų įstatymuose. Tačiau neužmiršau, kaip reikėdavo net prašyti Savivaldybės pateikti prašymą, kad būtų galima pritraukti lėšų vienam ar kitam darbui. Taip sakau apie

Švėkšnos žydų istorija – Lietuvos istorija

Vasario 6 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta nauja knyga „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“, kurios autorė Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė. Muziejuje susirinko šilutiškiai, besidomintys savo krašto istorija, atvyko svečių iš Kauno: profesionalus gidas Chaimas Bargmanas ir entuziastas Vilius Valiūnas. Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sveikino kolegę Moniką Žąsytienę pirmosios knygos parašymo proga, pasidžiaugė nuveiktu didžiuliu darbu. <Knygos atsiradimo istorija Monika Žąsytienė padėkojo susirinkusiems, pasidžiaugė prieš knygos pristatymą parodytu vaizdo įrašu apie Švėkšnos žydų bendruomenės likimą, perteiktą per sinagogos vizualizaciją.