Iškilmingai pasveikintas 95-metį švenčiantis Albinas Lukošius

Kovo 6 dieną į kavinę „Trukio stotelė“ rinkosi gėlėmis nešini giminės ir pažįstami pasveikinti Albiną Lukošių 95-erių metų sukakties proga.

Penkių kartų atstovai, kartu su proproanūkiu Simu.

Jubiliatą sveikino rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis ir Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus. Sveikatos ir ilgiausių metų linkėjo choro „Pamario aidas“ choristai, giminės ir artimieji. Visiems džiaugsmo teikė proproanūkio dalyvavimas šventėje.

Buvo darbštus, siekė mokslo

Albinas Lukošius gimė 1924 metų kovo 6 dieną Meškinės kaime. Šeimoje augo vienuolika vaikų, ir visi jie užaugo. Albinas buvo antras šeimos vaikas. Baigęs Meškinės pradžios mokyklą, mokėsi Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje. Mokslo nebaigė, nes prasidėjo karas. Vaikai iš mažens buvo pratinami dirbti: uogavo, grybavo ir šias gėrybes ne tik patys valgė, bet dalį parduodavo Šilutės turguje, mat didelei šeimynai išlaikyti reikėjo ir pinigų.
Albino dukra Aldona pasakojo: „Tėčiui teko dirbti pas aplinkinius ūkininkus, nes seneliai buvo mažažemiai, turėjo tik 5 hektarus, tačiau visi vaikai vaikščiojo su batukais, nors ir tekdavo ir į klumpes įsispirti. Net drabužiai būdavę „fabryčni“…

Sudėtinga jaunystė

Kai Albinui sukako 16 metų, jis gavo pasą, tada ėjo 1940-ieji. Nenorėdamas eiti į Sovietų kariuomenę, slapstėsi. Kadangi Albinas mokėjo vairuoti automobilį, jį išsiuntė į fronto užnugarį, į Rusiją. Ten išbuvo iki karo pabaigos. Grįžo 1947 metais.

Nesėdėjo rankų sudėjęs

Po karo Albino tėvai persikėlė į Šėrių kaimą, netoli Juknaičių. Čia Albinas ir apsistojo sugrįžęs iš Rusijos. Ten tarp penkių savo brolių gyveno ir jo būsimoji – Bronislava. Jaunuoliai susipažino šokiuose, o vėliau susituokė. Gyvendamas Juknaičiuose dirbo skaityklos vedėju, vairuotoju. Labai mėgo skaityti, viskuo domėjosi. Augino dvi dukras. Po kurio laiko šeima persikėlė gyventi į Žemaičių Naumiestį. Ten gimė dar dvi dukros – Nijolė ir Birutė.
Jubiliatas visada siekė žinių, norėjo mokytis. Žemaičių Naumiestyje eksternu baigė 8 klases ir Šilutės žemės ūkio mokykloje įgijo agronomo specialybę.

Albinas dainavo Šilutės „Pamario aido“ chore nuo pat jo įsikūrimo dienos, buvo choro seniūnas. Šiandien šias pareigas atlieka ilgaamžio dukra Aldona Sapronaitienė. Ir būdamas garbaus amžiaus senolis aktyviai dalyvauja Šilutės kultūriniame gyvenime. Albinas rašo atsiminimus, yra sukūręs savo giminės medį.

Jubiliatą Albiną Lukošių sveikino savivaldybės, seniūnijos atstovai, gausus būrys pažįstamų ir artimųjų.

Šiandien jubiliatas gyvena kartu su dukra Aldona, džiaugiasi gausiu būriu vaikaičių. Albinas turi 6 anūkus, 10 proanūkių ir 1 proproanūkį.

Iš Albino Lukošiaus atsiminimų sąsiuvinio

Mūsų tėvas mėgdavo pasakoti. Sakydavo, kad jo tėvas Jurgis turėjęs ypatingą gebėjimą bendrauti su žmonėmis, ir visai nesvarbu, ar tai būdavę giminaičiai, ar kaimynai, ar padieniai dvaro darbininkai. Man atrodo, kad tėvas ir pats buvo neeilinis pasakotojas. Tie tėvo pasakojimai man buvo gyva to laikotarpio istorija. Su juo nė viena kelionė neprailgdavo – risnoja bėriokas į Švėkšnos, Tenenių ar Gardamo atlaidus, šiaip į turgų, o aš klausausi ramios ir protingos tėvo kalbos.

Pasakodavo, kokių papročių laikėsi mūsų protėviai, kokias dainas kūrė, pasakas sekė… Taip dar vaikas būdamas sužinojau, kad lietuviai su kaimynais buvę labai tolerantiški, gerbę vieni kitus, bet visų labiausiai vertinę lietuvybę. Lietuviai per amžius buvo žemdirbių tauta, todėl tautos meilę tapatino su meile gimtajai žemei, savo kraštui. Neramus buvo mūsų amžius. Blaškė ir mėtė lietuvius po platų pasaulį, nelengva būdavo grįžti į tėviškę, bet parvesdavo tėvynės ilgesys.
– Tėvynės ilgesys tobulina žmogaus dvasinį pasaulį, ugdo jo dorovę, – sakė mums Meškinės pradžios mokyklos vedėjas, seniūnijos šaulių vadas A. Dainauskas.

Gaila, kad mokytis galėjau tik su ilgomis pertraukomis; negalėjau, nors visą jaunystę svajojau baigti aukštąjį mokslą ir tapti Lietuvos karininku. Tačiau daug skaičiau, stebėjau gyvenimą, sekiau įvykius ir taip bandžiau suprasti savo gyvenimo paskirtį, suvokti save.

Įrodyta, kad žmogaus gyvenimas priklauso nuo jo dvasinės kultūros, nuo dorovės. Tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės, tiek tautos. Tik iš pasakojimų žinau, kaip Nepriklausomos laisvos Lietuvos laukė mano prosenelio, senelio kartos žmonės. Kaip jie laukdavo knygnešių, kaip džiaugdavosi gavę naujų žinių iš Prūsijoje leidžiamų laikraščių!
Neišliko jų skaitytų nei laikraščių, nei knygų, net nuotraukų, bet džiaugiuos nors tuo, kad dar šiek tiek atsimenu tėvų, dėdžių, pusbrolių pašnekesių apie puoselėjamas ateities viltis. Tos jų kalbos, tarsi iš gilios glūdumos sklindantis gyvas garsas, sovietinės okupacijos metais šildė mano sielą ir teikė vilties į geresnę lietuvių tautos ateitį.

Dabar suprantu, kaip svarbu buvo, kad mane vaikystėje supo išsilavinusių inteligentiškų giminaičių būrelis. Jų gebėjimas analizuoti ir vertinti laikraščiuose perskaitytus dalykus mokė mane ne tik galvoti ir suprasti tiesą. Tai jie darė ir organizuodami vakarėlius, gegužines tiems, kam šitie dalykai rūpėjo. To meto kaimo jaunimo sąmoningumas niekuo nesiskyrė nuo miestiečių, nes jų mokytojai buvo parapijų kunigai ir mokyklų mokytojai. Jie ugdė jaunimo tautinę dvasią, skatino šviestis ir lavintis, skiepijo nepriklausomybės siekį. (Atsiminimus spaudai parengė I. Arlauskienė.)

Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Antanui Krušnauskui siūloma suteikti Šilutės Garbės piliečio vardą

Šią savaitę posėdžiavo Šilutės r. savivaldybės tarybos komitetai. Be kitų reikalų, dėl kurių Savivaldybės taryba apsispręs posėdyje sausio 30 d., siūloma suteikti Antanui Krušnauskui Šilutės Garbės piliečio vardą. Artėjant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui, kuris bus minimas artėjančią Kovo 11-ąją, siūloma suteikti Šilutės miesto Garbės piliečio vardą Antanui Krušnauskui – pirmajam Šilutės miesto merui (1990-1995), (dvi kadencijas buvo rajono Tarybos narys), gerais darbais rėmusiam Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo idėją. Verta priminti, kad tuo metu Šilutė turėjo merą ir renkamą miesto Tarybą,

Kai kurie Savivaldybės skyriai taps poskyriais

Šią savaitę Šilutės r. savivaldybės tarybos komitetai svarstė siūlomus Savivaldybės administracijos struktūros pokyčius. Seimui pakeitus Viešojo administravimo įstatymą, Savivaldybės administracijos skyrių turi sudaryti ne mažiau kaip 4 pareigybės. Šilutės r. savivaldybės administracijoje yra du skyriai (Kultūros ir Civilinės metrikacijos), kuriuose tėra po 3 pareigybes. Personalo ir teisės skyriaus bei Civilinės metrikacijos skyriaus funkcijos susijusios, todėl pastarąjį siūloma prijungti prie Personalo ir teisės skyriaus ir pavadinti Civilinės metrikacijos poskyriu. Ekonomikos ir finansų komitete priminta, kad poskyriui ir toliau vadovaus dabartinė vedėja

Ar pakeis mėsą svirpliai?

Kad Azijos šalių gyventojai valgo įvairius ropojančius ir skraidančius gyvius – jokia naujiena, tačiau daugeliui lietuvių – tai vis dar iššūkis. Tik ne šilutiškių Pavilonių šeimynai! Puikiai šilutiškiams pažįstamas Vaidas Pavilonis savo namuose įkūrė svirplių fermą! „Svirplių namais“ pavadino svirplių ūkį, kuriame ekologiškai augina sertifikuotus svirplius iš Suomijos. Pasirodo, ši nauja veikla sparčiai populiarėja Lietuvoje. Svirplių augintojus vilioja žinia, kad tai – ateities verslas. Ragavo Balyje V. Pavilonis su žmona Diana – keliautojai, kasmet jie svečiuojasi vis kitoje pasaulio šalyje.

Pasaulio parodoje – nuo lietuviško deserto iš agurkų iki Šri Lankos kokoso vandens

Lygiai prieš savaitę Berlyne duris atvėrė 85–oji tarptautinė žemės ūkio, maisto produktų ir sodininkystės paroda „Žalioji savaitė 2020“, kurioje Lietuvai atstovauja dvylika gamintojų. Lietuva šioje parodoje dalyvauja jau 18 kartą. „Pamario“ korespondentas šioje parodoje lankėsi jos atidarymo dieną. Oficialioji pradžia Iš labo ryto Lietuvos delegacija su žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu priešakyje laukė Vokietijos maisto ir žemės ūkio ministrės Julios Kloeckner (Julia Klöckner) mandagumo vizito. Pasigirdęs nemenko būrio žiniasklaidininkų erzelis buvo ženklas, kad ministrė artėja. Spaudžiančią ranką mūsų ministrui federalinę