Iškilmingai pasveikintas 95-metį švenčiantis Albinas Lukošius

Kovo 6 dieną į kavinę „Trukio stotelė“ rinkosi gėlėmis nešini giminės ir pažįstami pasveikinti Albiną Lukošių 95-erių metų sukakties proga.

Penkių kartų atstovai, kartu su proproanūkiu Simu.

Jubiliatą sveikino rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis ir Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus. Sveikatos ir ilgiausių metų linkėjo choro „Pamario aidas“ choristai, giminės ir artimieji. Visiems džiaugsmo teikė proproanūkio dalyvavimas šventėje.

Buvo darbštus, siekė mokslo

Albinas Lukošius gimė 1924 metų kovo 6 dieną Meškinės kaime. Šeimoje augo vienuolika vaikų, ir visi jie užaugo. Albinas buvo antras šeimos vaikas. Baigęs Meškinės pradžios mokyklą, mokėsi Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje. Mokslo nebaigė, nes prasidėjo karas. Vaikai iš mažens buvo pratinami dirbti: uogavo, grybavo ir šias gėrybes ne tik patys valgė, bet dalį parduodavo Šilutės turguje, mat didelei šeimynai išlaikyti reikėjo ir pinigų.
Albino dukra Aldona pasakojo: „Tėčiui teko dirbti pas aplinkinius ūkininkus, nes seneliai buvo mažažemiai, turėjo tik 5 hektarus, tačiau visi vaikai vaikščiojo su batukais, nors ir tekdavo ir į klumpes įsispirti. Net drabužiai būdavę „fabryčni“…

Sudėtinga jaunystė

Kai Albinui sukako 16 metų, jis gavo pasą, tada ėjo 1940-ieji. Nenorėdamas eiti į Sovietų kariuomenę, slapstėsi. Kadangi Albinas mokėjo vairuoti automobilį, jį išsiuntė į fronto užnugarį, į Rusiją. Ten išbuvo iki karo pabaigos. Grįžo 1947 metais.

Nesėdėjo rankų sudėjęs

Po karo Albino tėvai persikėlė į Šėrių kaimą, netoli Juknaičių. Čia Albinas ir apsistojo sugrįžęs iš Rusijos. Ten tarp penkių savo brolių gyveno ir jo būsimoji – Bronislava. Jaunuoliai susipažino šokiuose, o vėliau susituokė. Gyvendamas Juknaičiuose dirbo skaityklos vedėju, vairuotoju. Labai mėgo skaityti, viskuo domėjosi. Augino dvi dukras. Po kurio laiko šeima persikėlė gyventi į Žemaičių Naumiestį. Ten gimė dar dvi dukros – Nijolė ir Birutė.
Jubiliatas visada siekė žinių, norėjo mokytis. Žemaičių Naumiestyje eksternu baigė 8 klases ir Šilutės žemės ūkio mokykloje įgijo agronomo specialybę.

Albinas dainavo Šilutės „Pamario aido“ chore nuo pat jo įsikūrimo dienos, buvo choro seniūnas. Šiandien šias pareigas atlieka ilgaamžio dukra Aldona Sapronaitienė. Ir būdamas garbaus amžiaus senolis aktyviai dalyvauja Šilutės kultūriniame gyvenime. Albinas rašo atsiminimus, yra sukūręs savo giminės medį.

Jubiliatą Albiną Lukošių sveikino savivaldybės, seniūnijos atstovai, gausus būrys pažįstamų ir artimųjų.

Šiandien jubiliatas gyvena kartu su dukra Aldona, džiaugiasi gausiu būriu vaikaičių. Albinas turi 6 anūkus, 10 proanūkių ir 1 proproanūkį.

Iš Albino Lukošiaus atsiminimų sąsiuvinio

Mūsų tėvas mėgdavo pasakoti. Sakydavo, kad jo tėvas Jurgis turėjęs ypatingą gebėjimą bendrauti su žmonėmis, ir visai nesvarbu, ar tai būdavę giminaičiai, ar kaimynai, ar padieniai dvaro darbininkai. Man atrodo, kad tėvas ir pats buvo neeilinis pasakotojas. Tie tėvo pasakojimai man buvo gyva to laikotarpio istorija. Su juo nė viena kelionė neprailgdavo – risnoja bėriokas į Švėkšnos, Tenenių ar Gardamo atlaidus, šiaip į turgų, o aš klausausi ramios ir protingos tėvo kalbos.

Pasakodavo, kokių papročių laikėsi mūsų protėviai, kokias dainas kūrė, pasakas sekė… Taip dar vaikas būdamas sužinojau, kad lietuviai su kaimynais buvę labai tolerantiški, gerbę vieni kitus, bet visų labiausiai vertinę lietuvybę. Lietuviai per amžius buvo žemdirbių tauta, todėl tautos meilę tapatino su meile gimtajai žemei, savo kraštui. Neramus buvo mūsų amžius. Blaškė ir mėtė lietuvius po platų pasaulį, nelengva būdavo grįžti į tėviškę, bet parvesdavo tėvynės ilgesys.
– Tėvynės ilgesys tobulina žmogaus dvasinį pasaulį, ugdo jo dorovę, – sakė mums Meškinės pradžios mokyklos vedėjas, seniūnijos šaulių vadas A. Dainauskas.

Gaila, kad mokytis galėjau tik su ilgomis pertraukomis; negalėjau, nors visą jaunystę svajojau baigti aukštąjį mokslą ir tapti Lietuvos karininku. Tačiau daug skaičiau, stebėjau gyvenimą, sekiau įvykius ir taip bandžiau suprasti savo gyvenimo paskirtį, suvokti save.

Įrodyta, kad žmogaus gyvenimas priklauso nuo jo dvasinės kultūros, nuo dorovės. Tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės, tiek tautos. Tik iš pasakojimų žinau, kaip Nepriklausomos laisvos Lietuvos laukė mano prosenelio, senelio kartos žmonės. Kaip jie laukdavo knygnešių, kaip džiaugdavosi gavę naujų žinių iš Prūsijoje leidžiamų laikraščių!
Neišliko jų skaitytų nei laikraščių, nei knygų, net nuotraukų, bet džiaugiuos nors tuo, kad dar šiek tiek atsimenu tėvų, dėdžių, pusbrolių pašnekesių apie puoselėjamas ateities viltis. Tos jų kalbos, tarsi iš gilios glūdumos sklindantis gyvas garsas, sovietinės okupacijos metais šildė mano sielą ir teikė vilties į geresnę lietuvių tautos ateitį.

Dabar suprantu, kaip svarbu buvo, kad mane vaikystėje supo išsilavinusių inteligentiškų giminaičių būrelis. Jų gebėjimas analizuoti ir vertinti laikraščiuose perskaitytus dalykus mokė mane ne tik galvoti ir suprasti tiesą. Tai jie darė ir organizuodami vakarėlius, gegužines tiems, kam šitie dalykai rūpėjo. To meto kaimo jaunimo sąmoningumas niekuo nesiskyrė nuo miestiečių, nes jų mokytojai buvo parapijų kunigai ir mokyklų mokytojai. Jie ugdė jaunimo tautinę dvasią, skatino šviestis ir lavintis, skiepijo nepriklausomybės siekį. (Atsiminimus spaudai parengė I. Arlauskienė.)

Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Europos automobilių kroso meistrų triumfas

Sekmadienį Vilkyčiuose baigėsi dvi dienas trukęs trečiasis Europos automobilių kroso čempionato etapas. Po finalinių važiavimų paaiškėjo prizininkai, pasidalinti itin svarbūs šio sezono taškai. Finaliniai važiavimai buvo intriguojantys, žiūrovams nestigo neišdildomų įspūdžių. Užfiksuota ir aštrių akimirkų: susidūrimų, liepsnų. Galiausiai viską vainikavo ąžuolų vainikai ir šampano purslai. „Junior Buggy“ įskaitoje po atkaklios kovos nugalėtoju tapo beveik visą savaitgalį tempą diktavęs olandas Bartas van der Puttenas. Finale jam ant kulnų lipo, tačiau lyderio aplenkti nesugebėjo Čekijos lenktynininkas Jakubas Novotny. Trečią poziciją išsikovojo kitas

Į Rusnę – vis dar aplinkkeliu

Pamarys informavo, kad gegužės 18-ąją iškilmingai atidaryta Rusnės estakada. Deja, po savaitės ji ir vėl buvo „uždaryta“, mat prasidėjo antrasis kelio rekonstrukcijos darbų etapas. Rusniškiai ir jų svečiai į salą keliauja dulkėtu aplinkkeliu… „Estakada šiuo metu yra sujungta su senuoju tiltu ir ja gali tiek rusniškiai, tiek svečiai naudotis. Toliau vykdysime darbus, susijusius su žemės sankasos stabilumu ir pagerinimu, vėliau įrengsime kelią nuo estakados iki Šilutės“, – po oficialaus Rusnės estakados atidarymo kalbėjo Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Vitalijus Andrejevas.

Juknaičių vasaros šventė „Visada jauni“

„Čia šiandien jaučiama ypatinga atmosfera, matau besišypsančius veidus, puikiai nusiteikusius šventės svečius ir dalyvius. Tai labai gražu! Jūs esate darni bendruomenė ir tai jaučiasi. Gražių jums šventinių akimirkų šiandien. Visada jauni juknaitiškiai, tegul geros nuotaikos jums nepritrūksta visą šią vasarą!“, – į šventę susirinkusius juknaitiškius pasveikino Šilutės r. savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Šeputis. Šios šventės proga atidengtas ypatingas statinys – senąjį Juknaičių vietovardį žymintis ženklas. Tradiciškai pagerbti Juknaičiams nusipelnę žmonės. Šiemet Juknaičių garbės knygoje pasirašė minėto ženklo autorius medžio drožėjas

Naujagimiams siūlo kūdikio kraitelius

Siūloma iš sutaupomų socialinėms reikmėms lėšų įsteigti specialų fondą, iš kurio būtų finansuojamas naujagimio kraitelis. Tokią galimybę apsvarstyti iki rudens pasiūlė Tarybos narys Audrius Endzinas. Tai nėra didelė naujiena. Anot A. Endzino, dalis savivaldybių turi panašius fondus. „Mes to neturime, tačiau vertėtų, nes demografinė situacija viena iš blogesnių“, – sakė Tarybos narys. VšĮ Šilutės ligoninėje nebėra akušerijos–ginekologijos skyriaus, todėl moterys vyksta gimdyti į Klaipėdą ar Tauragę. „Moterys važiuoja gimdyti kitur, kitaip tariant, ligonių kasų pinigai nepasiekia mūsų gydymo įstaigos, mes