Vietos po saule beieškant

Knygas skaityti mėgstanti Živilė Jankauskaitė labai apsidžiaugė padovanota monografija VYDŪNAS.

– Prabėgo ne vieneri metai, kai iškeliavote į pasaulį ieškoti savojo gyvenimo kelio. Ir iki pat šiol kažkur tebekeliaujate, gyvenate ne Lietuvoje. Tad papasakokite apie tą kelionės pradžią.

– Pradžia buvo Šilutėje, Vydūno vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija – red. pastaba). Mokiausi pirmoje laidoje. Bet baigiau su antrąja laida. Kadangi po 11 klasės turėjau galimybę metams išvažiuoti mokytis į Daniją pagal Rotary mainų programą. Tai buvo 1996-ais metais.

Sugrįžusį ir užbaigusi Vydūno mokyklą, vėl išvažiavau vėl į Daniją, mat labai norėjau toliau ten mokytis.

Teko įveikti visokių išbandymų, kad pavyktų tai padaryti. Juk 1997 metais Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos valstybė. Tad nedraugiškos sąlygos nei mokymuisi, nei darbui, net vizą nelengva buvo gauti. Bet kai ieškai išeities, randi kad ir adatos dydžio skylutę. Taip ir man nutiko. Susitikau draugiškų žmonių, kurie padėjo man su viza. Tada pradėjau mokslus Kopenhagoje, verslo mokykloje. Baigiau ten tarptautinio verslo bakalauro studijas, Vėliau ekonomikos ir finansų magistro laipsnį. Pradėjau dirbti.

Apie 2007 metus išvykau į Pietų Afriką. Prieš tai dar teko semestrą pasimokyti Indijoje. Teko nuvykti ir į Singapūrą. Žodžiu, norėjosi pamatyti kažką kito, buvo kažkoks gyvenimo prasmės ieškojimas…

– Dabar septyniolikti metai gyvenate Pietų Afrikos Respublikoje…

– Taip, gyvenu Pietų Afrikoje, Johanesburge, netoli oficialios šalies sostinės Pretorijos. Sakau, oficialios, nes PAR turi sostinę, padalintą per tris miestus – Vyriausybės administracija yra Pretorijoje, parlamentas – Keiptaune, o aukščiausiasis teismas – Blumfonteino mieste.

Šiaip svarbiausias veiksmas vyksta tarp Pretorijos ir Keiptauno.

PAR sostinės:

 

Keiptaunas (angl. Cape Town; afr. Kapstadt) – įstatymų leidžiamoji valdžia;

 

Pretorija – vykdomoji valdžia;

 

Blumfonteinas – teisminė valdžia.

Sūnus Arūnas vietos mokykloje lanko aštuntą klasę. Kadangi ten pietinis pusrutulis, tai mokslo metai vyksta atvirkštine tvarka. Ten pas mus dabar vasara, mokslo metai prasideda sausio viduryje, o baigiasi gruodžio pradžioje. Dabar jis jau devintokas. Mokslas trunka kaip ir Lietuvoje 12 metų. Po to trejus metus trunka bakalauro studijos, dvejus – magistro.

– Kuo verčiatės gyvendama Johanesburge?

– Turiu dvi pagrindines veiklas. Beveik 10 metų padedu įvairioms užsienio įmonėms įsikurti Pietų Afrikoje, susigaudyti visose tos valstybės peripetijose, perprasti specifinius reikalavimus. Padedu firmoms įsikurti, administruoti veiklą, pagelbėju organizuoti produkcijos pardavimus. Daugiausia tai būna įmonės, kurioms nereikia savo atstovybės, nes jos užsiima pardavimais. Kai kurios steigia PAR dukterines įmones.

Antra sritis yra žmogaus elgsenos konsultacijos. Tai kaip psichologijos, o kartais net ir psichoterapijos veikla. Patariu, kaip suprasti savo emocijas. Mes dažnai norime slopinti emocijas, valdyti. Iš tikrųjų pirmiausiai reikia jas suprasti, o to mes nesame linkę mokytis. Iš tikrųjų yra racionalus paaiškinimas visoms emocijoms. Veiklą pradėjusi 2018 m., padedu žmonėms, pavyzdžiui, po skyrybų arba prieš jas, arba santykiuose. Net turiu paauglių, kuriuos tėvai atsiveža, kad padėčiau jiems susigaudyti savyje, patarčiau, kaip rasti savo vietą po saule, šeimoje. Turiu ir 70-metį klientą – įmonės vadovą, kuriam labai sunku atsiplėšti nuo savo įmonės ir išeiti į pensiją… 

Sūnui patinka žiema

– Nemažai laiko gyvenate kitame žemės pusrutulyje. Tik retkarčiais sugrįžtate į Lietuvą, kur šalta, kur dažnai lyja. Turbūt veržiatės atgal į Afriką?

– Nors sūnus yra buvęs ne kartą Lietuvoje žiemą, tik šiemet per Kalėdas čia pirmą kartą buvo sniego. Tai mano užduotis įvykdyta, kad vaikas per savo 14 gyvenimo metų pirmą kartą išbandė sniegą. Kartą grįžom ir visiškai nebuvo žiemos pėdsakų. Jam buvo didelis nusivylimas, kad aš tuo nepasirūpinau (juokiasi)…  Šį kartą jam sniegas paliko didžiulį įspūdį. Tarsi koks stebuklas!

– O jums pačiai? Tikra žiema gal vaikystę priminė?

– Man pačiai tokiu oru tarsi norisi panirti į meškos miegą… Jau esu išlepusi, juk tiek reikia visko rengtis, o toli keliaujant tenka labiau sukti galvą dėl kelionės planavimo. O jeigu užpustys, o jeigu bus slidūs keliai, ar galėsiu pati vairuoti mašiną…

– Papasakokite daugiau apie Pietų Afriką.

– Daugelis europiečių mano, kad Afrika yra kažkoks tamsus žemynas. Iš tikrųjų ten atvykę europiečiai maloniai nustemba, kiek yra išsivysčiusi ši šalis, jos infrastruktūra, pastatai, keliai, paslaugos. Teko susitikti porą iš Kanados. Jie tiesiog mėgavosi puikiais keliais, aptarnavimo lygiu restoranuose ir kitur. Jie sakė, kad pas juos niekas nenori tinkamai dirbti tokį darbą.

Ir žmonės ten labai šilti. Tai galima pajusti jau nusileidus ir einant per oro uostą. Net imigracijos tarnybų patikrų metu jauti, kad jau esi namie. Visi aplinkui šypsosi. Niekas niekur nelekia, neskuba. Visur yra apsauga, elektrinės tvoros. Tiesa, mes prie jų pripratę ir jau nebepastebim. Savaime suprantama yra daug vietų, kur nesaugu vaikščioti ar būti. Prie to taikantis tenka keisti savo įpročius, gyvenimo būdą.

Živilė – ir afrikietiškas vardas…

– O ar vietos tarnybos jus jau atpažįsta kaip vietinę?

Pietų Afrika yra labai mišri šalis, čia gyvena ir baltieji, ir indai (per 1 milijoną), kinai, ir iš visų Europos kampelių – italai, graikai, litvakai (kadaise jų buvo 120 000 – Vikipedija). Dar 11 vietinių genčių. O kur dar ateiviai iš kitų Afrikos šalių?

Pietų Afrikos 20 randų banknoto reversas.

Vietinių afrikiečių ausis labai imli. Nuolatos girdžiu: „Koks gražus tavo akcentas. Iš kur tu?“

Didžiausias kuriozas, kad mano vardas Živilė egzistuoja ir Pietų Afrikoje… Ir rašomas panašiai – Zivile. Tiesa, kuriozas yra tas, kad ten šis vardas yra vyriškas. Labai nustemba, kad kažką atvežęs kurjeris sako: „Aš ieškau Zivilės“. O kai pasakau, kad tai aš – žiūri didžiai nustebęs, nes tikėjosi išvysti afrikietį vyrą… Taksi kartais net pravažiuoja pro mane, nesustoja…

Esu afrikiečio klaususi, kad gi reiškia šis vardas. Pasirodo, kosa (xhoesa) genties kalba jis reiškia „protėviai mus išgirdo“. Lietuviškai gi vardas kildinamas nuo žodžių žygis, žygiuoti ir viltis.

– O anglų kalba ten visiems suprantama?

– Ten daug neišsilavinusių. Kasmet valstybinį egzaminą laiko 900 000 valstybines mokyklas baigusių abiturientų ir tik 12 000 – iš privačių mokyklų. Dauguma eina į tas valstybines mokyklas, kur mokymo lygis labai prastas. Bet ir tie žmonės moka bent 5 svetimas kalbas. Mat jie moka visas supančias kalbas, jų ausis labai imli svetimoms kalboms. Kad jie kalba su akcentu angliškai, rodo, jog jie neturi galimybės gauti tinkamą išsilavinimą.

– O jūs pati puikiai kalbate lietuviškai, nors turbūt nedažnai tenka bendrauti šia kalba.

– Sus savimi vis pasikalbu (juokiasi)…  Kasdien seku lietuvišką spaudą, žiūru per Yotube „Panoramą“. Turiu draugų ir Lietuvoje, ir Pietų Afrikoje, su šeima pabendrauju. Kažkaip ta kalba man svarbi. Turiu ir klientų lietuvių.

Lietuvį sutiksi ir Afrikoje

– O kuo verčiasi lietuviai toje tolimoje šalyje?

– Daug yra atvažiavusių prieš daugelį metų. Viena mano draugė lietuvė yra daug pasiekusi nekilnojamojo turto agentė. Kilusi iš Vievio, ji jau virš dvidešimt 27 metų gyvena ten. Kitas lietuvis, Gintaras, daug metų Keiptaune sėkmingai dirba gidu. Yra dvi stambios lietuvių įmonės, kurios užsiima brangiųjų metalų lydymu iš elektronikos prietaisų ir perdirbimu. Daug kas užsiima pagal savo profesiją vietos įmonėse.

– Esate Šilutės r. savivaldybės garbės ambasadorė. Ar šilutiškiai gali kreiptis pagalbos į jus, jeigu turi kokių nors interesų Pietų Afrikos Respublikoje?

– Taip. Visi, kuriems kyla klausimų apie aną šalį gali į mane kreiptis. Mane galima rasti ir per feisbuką, ir elektroniniu paštu: zj@thebusinessmill.com

Po pasaulį – su lietuvišku pasu 

– Ar manote, kad sūnus Arūnas seks jūsų pėdomis ir keliaus per pasaulį ieškodamas savo kelio? O gal jis norės gyventi Lietuvoje?

– Jam patinka Lietuvoje, mėgsta lietuvišką maistą. Jis čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Sakau jam:  „Na, kitais metais nebeatvažiuosime žiemą. Važiuosim kur nors į šiltus kraštus“, o jis: „Ne, aš sniego noriu…“

Jam patinka čia, lietuvių kalba laisvai nekalba, bet greitai ją perima. Čia mano apsileidimas. Greičiau ir paprasčiau pasakyti angliškai… Stengsiuosi, kad jis rinktųsi kokį universitetą Europoje arba Lietuvoje. Nes iš savo patirties žinau, kad Pietų Afrika, žiūrint iš Europos, vis dar trečiojo pasaulio šalis pagal įprastus standartus. Per savo gyvenimą teko paaukoti ne vienerius metus, kad įrodyčiau, jog esu ne iš trečiųjų šalių. Tokia buvo kaina, ir tuo nesiskundžiu. Bet jeigu to įmanoma išvengti, tai neverta gaišti laiko.

Žiūrint ko mano sūnus pats norės. Jis turi dvi pilietybes – Lietuvos ir Pietų Afrikos Respublikos. Su Lietuvos pilietybe jis gali keliauti po visą pasaulį, o su Afrikos – po visą Afriką…

– O jūs pati, pasiblaškiusi po visą pasaulį, išmokusi ne vieną kalbą, ar bematote kokių nors perspektyvų sugrįžti į Lietuvą?

– Aš matau. Tik kas labiausiai mane šiuo metu gąsdina, tai labai išaugusios nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje… Kita vertus, tos šuoliuojančios kainos tik skubina mane daryti sprendimus. Aš tikiuosi, kad ne tik grįšiu į Lietuvą, bet tuos asmeninio tobulėjimo kursus galėsiu organizuoti per visą pasaulį. Šiais laikais aš galiu būti bet kur ir dirbti pasirinktoje srityje. Toks yra mano besiformuojantis planas.

Šiaip šis kraštas man yra labai mielas. Mat aš jį labiausiai pažįstu ir jis arčiausiai širdies. Bet kur Lietuvoje aš negyvenčiau.

– Tai kur gyventumėt?

– Na, turbūt Šilutės krašte. Aš esu gimusi ir užaugusi Lumpėnų kaime, netoli Rambyno kalno. Galbūt įsikurčiau Rambyno kalne? Bet čia gali užpustyti žiemą… Jei rimčiau, iš Šilutės yra visai geras susisiekimas su pasauliu, pavyzdžiui, per Palangos oro uostą. Tiesa, į Vilnių labai atsibosta važiuoti… Gal tas planas gali tapti kūnu per ketverius artimiausius metus. Sunūs turi baigti mokslus. Dar turiu du šunis, kurie irgi kartais riboja judėjimą.

Dar gerbiamoji viešnia palygino nekilnojamojo turto kainas Pietų Afrikoje ir Lietuvoje. Papasakojo, kad vietos valiuta randas (ZAR) per metus nuvertėja net 13 proc. O įprasta paskolų palūkanų norma ten viršija net 11%.

Kitą dieną po mūsų interviu Živilė Jankauskaitė išskubėjo į Vilnių. Iš ten prasidėjo jos skrydis atgal į Pietų Afriką. Geros kelionės, Živile, ir nepamirškit Lietuvos!

Kalbino Petras Skutulas