Ievai Simonaitytei būtų čia patikę…

Spalio 16 dienos pavakarę Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vyko renginys „Keli žvilgsniai į Ievos Simonaitytės kūrybą“, skirtas I. Simonaitytės gimimo 120-osioms metinėms ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienai paminėti.

Vakaro svečiai (iš kairės): birbynininkas Irmantas Mikalionis, kanklininkė Viktorija Narmontė, lektorius Romualdas Skunčikas.

Paskaitą skaitė Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Irma Antanaitytė.

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Irma Antanaitytė, remdamasi savo disertacijos „Iš praeities į šiandieną: tapatumo problema Ievos Simonaitytės kūryboje“ tyrimu, pasakojo apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą. Klaipėdos universiteto dėstytojas ir lektorius Romualdas Skunčikas paskaitė I. Simonaitytės kūrybos ištraukų, taip pat Vytauto Mačernio, Sigito Gedos eilių. Pamario krašto giesmių pagiedojo dainininkė Giedrė Zeicaitė, muzikavo birbynininkas Irmantas Mikalionis, kankliavo Viktorija Narmontė. Renginį vedė profesorė Roma Bončkutė.Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Irma Antanaitytė, remdamasi savo disertacijos „Iš praeities į šiandieną: tapatumo problema Ievos Simonaitytės kūryboje“ tyrimu, pasakojo apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą. Klaipėdos universiteto dėstytojas ir lektorius Romualdas Skunčikas paskaitė I. Simonaitytės kūrybos ištraukų, taip pat Vytauto Mačernio, Sigito Gedos eilių. Pamario krašto giesmių pagiedojo dainininkė Giedrė Zeicaitė, muzikavo birbynininkas Irmantas Mikalionis, kankliavo Viktorija Narmontė. Renginį vedė profesorė Roma Bončkutė.Turėjo užsispyrimo tapti tuo, kuo patapoMuziejaus freskų salė – puiki vieta pokalbiams apie literatūrą ir klausytis muzikos.  Susirinkusiuosius gerai nuteikė ir rudens spalvos už lango, ir pasibaigęs lietus. Skambant svečių atliekamai melodijai pasileidome I. Simonaitytės gyvenimo keliais. Pasakotoja doktorantė Irma Antanaitytė jau trejus metus nagrinėja Klaipėdos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės kūrybą ir rašo disertaciją apie Rytų Prūsiją XX-XXI a. lietuvių literatūroje. Doktorantė papasakojo, kad nagrinėdama I. Simonaitytės kūrybą perskaitė visus jos romanus, daug laiškų, ypač įsiminė susirašinėjimas su Liudu Gira, atsiminimai. Anot pranešėjos, I. Simonaitytė turėjo jėgų ir užsispyrimo tapti tuo, kuo patapo. „O juk nuo mažens buvo luoša. Be tėvo. Neturtinga. Tačiau visa savo esybe ėjo Ievos Simonaitytės link“,  – kalbėjo I. Antanaitytė. Džiaugdamasi gražia muziejaus sale, pridūrė: „Jai būtų čia patikę…“Lektorius Romualdas Skunčikas, išraiškingai perskaitęs ištrauką iš trilogijos „O buvo taip…“, tarsi nukėlė mus į I. Simonaitytės laikus:  „Ieva Simonaitytė buvo užsispyrusi, visada daug dirbo. Iš pradžių mokėsi siūti. Vėliau šioje srityje jai neblogai sekėsi, dėl to galėjo būti materialiai savarankiška. Persikrausčiusi į Klaipėdą, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo korektore spaustuvėje, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje – mašininke ir vertėja, Vanagių lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“.  Dirbdama Seimelyje, I. Simonaitytė pradeda rašyti savo pirmąjį romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kurį rašė net vienuolika metų. Nedrąsus ir sunkus atėjimas pas skaitytoją… Liudui Girai, su kuriuo I. Simonaitytė susirašinėjo, ne kartą išsakė savo abejones, ar ji parašė gerą kūrinį. Tačiau bandyti buvo verta, nes iš 45 romanų, išleistų tais metais, Lietuvos valstybinė literatūros premija buvo paskirta Ievai Simonaitytei. „Ji nežinojo: džiaugtis, ar liūdėti, mat pati abejojo, ar tas kūrinys toks geras, – pasakojo I. Antanaitytė. – Ieva Simonaitytė visą gyvenimą deklaravo – ji klaipėdiškė lietuvininkė, o jos pagrindinė kūrybinė nuostata – rašyti apie lietuvininkus. Vėliau romane „Vilius Karalius“ rašytoja visa jėga atsiskleidė kaip menininkė.Ieva Simonaitytė keitėsi, iš pradžių buvusi kukli, nedrąsi, tapusi įžymia, išsireikalavo sau dėmesio ir pagarbos ir iš valdžios, ir iš artimųjų. Tačiau rašytoja su kartėliu ne kartą yra klausiusi, kodėl ją visi prisimena dabar, o ne tada, kai dar nebuvo garsi. Tos nuoskaudos, kad augo luoša, be tėvo,  negalėjo kompensuoti jokie pompastiški jubiliejai ar Klaipėdos miesto Garbės pilietės vardas“.Pikta, reikli ir susireikšminusiI. Antanaitytė pasakojo, kad prie namo, kurį 1961 metais pasistatė Priekulėje, I. Simonaitytė augino rožes. „Kai kartą prieš egzaminus abiturientės atėjo pas ją nusipirkti rožių, rašytoja jas apšaukusi išvarė ir dar paskambino mokyklos direktoriui… Jai nepatikdavo, kai bliaudavo už lango kaimynų buliukas, nes vėlai gulusi, norėdavo ilgėliau pamiegoti, o vaikai bijodavo eiti iš jos sodo pasiimti kamuolio, jei kada bežaidžiant šis įkrisdavo per tvorą“. Viešnia sakė kažkur skaičiusi, kaip kartą I. Simonaitytė su šuniuku vaikštinėjo Priekulės gatvele. Pro šalį ėjo vyras su vaiku, vaikas išsigando šuns ir pradėjo šaukti: „Bijau, įkąs!“ O rašytoja atšovė: „Tik tu jam neįkąsk“ ir nužingsniavo tolyn.„Būta ir susireikšminimo, – pasakojo I. Antanaitytė. – Kartą, kai I. Simonaitytė susipažino su Jadvyga Čiurlionyte, ši paklaususi, kiek jai metų. Tada I. Simonaitytė išdidžiai atkirtusi: „Tai jūs nebuvote mano jubiliejuje?..“„Ją viskas pykdė: kad sausra ir vysta gėlės, kad jau namas nebe taip gerai atrodo ir reikia remonto. Užtat mokėdavo išsireikalauti, kad gaisrininkai palaistytų jos rožes, o jei, viršininkui pasikeitus, pamiršdavo, tai dar paskambinusi ir apšaukdavo.  Ir remontą padarydavo. Ko stokojo jaunystėje, viską atsiėmė su kaupu. Ji sakė: „Aš – Simonaitytė ir man viskas turi būti“.  Rašytojos jubiliejuose, oficialiuose susitikimuose būdavo daug pompastikos, juose dalyvaudavo daugybė žmonių. Kėdė, ant kurios sėdėdavo rašytoja, būdavo apstatyta gėlėmis, grodavo muzika“, – pasakojo I. Antanaitytė.Gyventi nepaisant sunkumų I. Simonaitytės kūryba – tarsi metraštis, vaizduojantis žmogaus likimus. Tai kūryba, nuspalvinta lakios vaizduotės, jausmingumo, išsiveržianti iš Mažosios Lietuvos regiono. Kalbėdama apie knygą „Paskutinė Kūnelio kelionė“, I. Antanaitytė citavo rašytoją: „Matyti, kad ir rudenį, šiuos raudonus, geltonus klevų lapus – tai gyvenimas…“ Romualdas Skunčikas, perskaitęs Sigito Gedos „Giesmę apie pasaulio medį“, pavergė klausytojus gebėjimu suprasti, kuo giliau skverbtis į tekstą, naudodamasis ir emocijomis bei išraiškingais judesiais. Ir kas abejingai gali skaityti ar klausytis tokių žodžių: „Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos, / Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos / Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, / Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos“. 2017 metai paskelbti Ievos Simonaitytės metais. Paimkime dar kartą į rankas mūsų didžiosios rašytojos metraštininkės knygą ir pabūkime su tais žmonėmis, kuriuos rašytoja taip mylėjo ir sakė: „Visuose mano kūriniuose – mano džiaugsmas, ašaros, kartėlis, visa mano širdis. Aš ne vienąsyk esu sakiusi, kad rašydama ir verkdavau, ir džiaugdavausi. O tai todėl, kad verkiama arba džiaugiamasi tik dėl saviškių. O savi – visas mano kraštas“.

Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Pagerbti Šilutės rajono sportininkai ir jų treneriai

Pirmadienį, gruodžio 9-ąją, į Šilutės konferencijų ir susitikimų centrą rinkosi Šilutės rajono sportininkai ir jų treneriai. Įvyko sportininkų pagerbimo ceremonija, kurios metu pasidžiaugta sportininkų rezultatais, padėkota už pergales, įteikti piniginiai prizai. „Esate valingumo, susitelkimo ir geležinės valios pavyzdys. Savo pasiekimais pergalėmis įkvepiate aplinkinius siekti savo svajonių ir tikslų. Taip pat ugdote patriotizmo, pasididžiavimo savo miestu ir šalimi jausmą. Džiaukimės kartu mūsų sportininkų laimėjimais“, – iškilmingai sportininkus pristatė Šilutės kamerinio dramos teatro artistai ir tarti sveikinimo žodį pakvietė Šilutės rajono savivaldybės

Kokia ateityje bus Šilutė?

Į „Pamaryje“ (Nr. 48 (3265), 2019 m. lapkričio 29 d.) išspausdintą rašinį „Ar apmokestins automobilių stovėjimą Šilutės centrinėje gatvėje“ atsiliepė šilutiškis Anatolijus Žibaitis. Pateikiame jo nuomonę, kviečiame ir kitus Šilutės gyventojus padiskutuoti šia tema. Informacija spaudoje apie Šilutės r. savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto posėdį skatina pasvarstyti apie Šilutės miesto pagrindinių gatvių – Lietuvininkų ir Tilžės – ateitį. Komiteto nariai aptarė, ar apmokestinti automobilių stovėjimą šiose gatvėse. Diskusijoje užgriebta ir kitokių miesto tvarkymo problemų. Pirmiausia norėtųsi nesutikti su kai

Pagaliau susitiko pasikalbėti…

Šilutės r. savivaldybės tarybos Teritorijų ir kaimo reikalų komitetas surengė susitikimą su ūkininkais, kurie protestuodami neseniai pristatė laukuose žalių kryžių bei traktorių kolonomis važiavo per miestus ir miestelius. Teritorijų ir kaimo reikalų komiteto pirmininkas Tomas Budrikis susitikimą apibūdino dviem klausimais: „Kaip sekasi? Ar Savivaldybė gali būti naudinga, ar gali padėt?“ Pokalbyje su 5 komiteto nariais ūkininkams atstovavo Juzefa Tamavičienė, vadovaujanti rajono pieno gamintojams, Kęstutis Andrijauskas, Ūkininkų sąjungos Šilutės r. skyriaus pirmininkas, ūkininkai Vytautas Buivydas ir Irena Petrauskienė. Savivaldybės Kaimo reikalų

Didesnių algų reikia labiau nei vaikų?

Per vienuolika šių metų mėnesių Šilutės r. savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota 410 naujagimių ir 523 mirę asmenys: 113 mirusiųjų daugiau negu gimusiųjų… Gruodis dar pakeis galutinius šių metų skaičius, tačiau tendencija akivaizdi – pastaruosius ketverius metus mirčių rajone registruojama daugiau negu naujagimių. 2016 m. šis skirtumas sudarė 74, 2017 m. – 51, 2018 m. – 106, šių metų skirtumas bus dar didesnis, jeigu be gruodžio mėnesio duomenų jau siekia 113. Seimas dar nepatvirtino šių metų valstybės biudžeto, tačiau jau