Spalio 16 dienos pavakarę Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vyko renginys „Keli žvilgsniai į Ievos Simonaitytės kūrybą“, skirtas I. Simonaitytės gimimo 120-osioms metinėms ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienai paminėti.

Vakaro svečiai (iš kairės): birbynininkas Irmantas Mikalionis, kanklininkė Viktorija Narmontė, lektorius Romualdas Skunčikas.

Paskaitą skaitė Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Irma Antanaitytė.

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Irma Antanaitytė, remdamasi savo disertacijos „Iš praeities į šiandieną: tapatumo problema Ievos Simonaitytės kūryboje“ tyrimu, pasakojo apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą. Klaipėdos universiteto dėstytojas ir lektorius Romualdas Skunčikas paskaitė I. Simonaitytės kūrybos ištraukų, taip pat Vytauto Mačernio, Sigito Gedos eilių. Pamario krašto giesmių pagiedojo dainininkė Giedrė Zeicaitė, muzikavo birbynininkas Irmantas Mikalionis, kankliavo Viktorija Narmontė. Renginį vedė profesorė Roma Bončkutė.Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Irma Antanaitytė, remdamasi savo disertacijos „Iš praeities į šiandieną: tapatumo problema Ievos Simonaitytės kūryboje“ tyrimu, pasakojo apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą. Klaipėdos universiteto dėstytojas ir lektorius Romualdas Skunčikas paskaitė I. Simonaitytės kūrybos ištraukų, taip pat Vytauto Mačernio, Sigito Gedos eilių. Pamario krašto giesmių pagiedojo dainininkė Giedrė Zeicaitė, muzikavo birbynininkas Irmantas Mikalionis, kankliavo Viktorija Narmontė. Renginį vedė profesorė Roma Bončkutė.Turėjo užsispyrimo tapti tuo, kuo patapoMuziejaus freskų salė – puiki vieta pokalbiams apie literatūrą ir klausytis muzikos.  Susirinkusiuosius gerai nuteikė ir rudens spalvos už lango, ir pasibaigęs lietus. Skambant svečių atliekamai melodijai pasileidome I. Simonaitytės gyvenimo keliais. Pasakotoja doktorantė Irma Antanaitytė jau trejus metus nagrinėja Klaipėdos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės kūrybą ir rašo disertaciją apie Rytų Prūsiją XX-XXI a. lietuvių literatūroje. Doktorantė papasakojo, kad nagrinėdama I. Simonaitytės kūrybą perskaitė visus jos romanus, daug laiškų, ypač įsiminė susirašinėjimas su Liudu Gira, atsiminimai. Anot pranešėjos, I. Simonaitytė turėjo jėgų ir užsispyrimo tapti tuo, kuo patapo. „O juk nuo mažens buvo luoša. Be tėvo. Neturtinga. Tačiau visa savo esybe ėjo Ievos Simonaitytės link“,  – kalbėjo I. Antanaitytė. Džiaugdamasi gražia muziejaus sale, pridūrė: „Jai būtų čia patikę…“Lektorius Romualdas Skunčikas, išraiškingai perskaitęs ištrauką iš trilogijos „O buvo taip…“, tarsi nukėlė mus į I. Simonaitytės laikus:  „Ieva Simonaitytė buvo užsispyrusi, visada daug dirbo. Iš pradžių mokėsi siūti. Vėliau šioje srityje jai neblogai sekėsi, dėl to galėjo būti materialiai savarankiška. Persikrausčiusi į Klaipėdą, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo korektore spaustuvėje, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje – mašininke ir vertėja, Vanagių lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“.  Dirbdama Seimelyje, I. Simonaitytė pradeda rašyti savo pirmąjį romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kurį rašė net vienuolika metų. Nedrąsus ir sunkus atėjimas pas skaitytoją… Liudui Girai, su kuriuo I. Simonaitytė susirašinėjo, ne kartą išsakė savo abejones, ar ji parašė gerą kūrinį. Tačiau bandyti buvo verta, nes iš 45 romanų, išleistų tais metais, Lietuvos valstybinė literatūros premija buvo paskirta Ievai Simonaitytei. „Ji nežinojo: džiaugtis, ar liūdėti, mat pati abejojo, ar tas kūrinys toks geras, – pasakojo I. Antanaitytė. – Ieva Simonaitytė visą gyvenimą deklaravo – ji klaipėdiškė lietuvininkė, o jos pagrindinė kūrybinė nuostata – rašyti apie lietuvininkus. Vėliau romane „Vilius Karalius“ rašytoja visa jėga atsiskleidė kaip menininkė.Ieva Simonaitytė keitėsi, iš pradžių buvusi kukli, nedrąsi, tapusi įžymia, išsireikalavo sau dėmesio ir pagarbos ir iš valdžios, ir iš artimųjų. Tačiau rašytoja su kartėliu ne kartą yra klausiusi, kodėl ją visi prisimena dabar, o ne tada, kai dar nebuvo garsi. Tos nuoskaudos, kad augo luoša, be tėvo,  negalėjo kompensuoti jokie pompastiški jubiliejai ar Klaipėdos miesto Garbės pilietės vardas“.Pikta, reikli ir susireikšminusiI. Antanaitytė pasakojo, kad prie namo, kurį 1961 metais pasistatė Priekulėje, I. Simonaitytė augino rožes. „Kai kartą prieš egzaminus abiturientės atėjo pas ją nusipirkti rožių, rašytoja jas apšaukusi išvarė ir dar paskambino mokyklos direktoriui… Jai nepatikdavo, kai bliaudavo už lango kaimynų buliukas, nes vėlai gulusi, norėdavo ilgėliau pamiegoti, o vaikai bijodavo eiti iš jos sodo pasiimti kamuolio, jei kada bežaidžiant šis įkrisdavo per tvorą“. Viešnia sakė kažkur skaičiusi, kaip kartą I. Simonaitytė su šuniuku vaikštinėjo Priekulės gatvele. Pro šalį ėjo vyras su vaiku, vaikas išsigando šuns ir pradėjo šaukti: „Bijau, įkąs!“ O rašytoja atšovė: „Tik tu jam neįkąsk“ ir nužingsniavo tolyn.„Būta ir susireikšminimo, – pasakojo I. Antanaitytė. – Kartą, kai I. Simonaitytė susipažino su Jadvyga Čiurlionyte, ši paklaususi, kiek jai metų. Tada I. Simonaitytė išdidžiai atkirtusi: „Tai jūs nebuvote mano jubiliejuje?..“„Ją viskas pykdė: kad sausra ir vysta gėlės, kad jau namas nebe taip gerai atrodo ir reikia remonto. Užtat mokėdavo išsireikalauti, kad gaisrininkai palaistytų jos rožes, o jei, viršininkui pasikeitus, pamiršdavo, tai dar paskambinusi ir apšaukdavo.  Ir remontą padarydavo. Ko stokojo jaunystėje, viską atsiėmė su kaupu. Ji sakė: „Aš – Simonaitytė ir man viskas turi būti“.  Rašytojos jubiliejuose, oficialiuose susitikimuose būdavo daug pompastikos, juose dalyvaudavo daugybė žmonių. Kėdė, ant kurios sėdėdavo rašytoja, būdavo apstatyta gėlėmis, grodavo muzika“, – pasakojo I. Antanaitytė.Gyventi nepaisant sunkumų I. Simonaitytės kūryba – tarsi metraštis, vaizduojantis žmogaus likimus. Tai kūryba, nuspalvinta lakios vaizduotės, jausmingumo, išsiveržianti iš Mažosios Lietuvos regiono. Kalbėdama apie knygą „Paskutinė Kūnelio kelionė“, I. Antanaitytė citavo rašytoją: „Matyti, kad ir rudenį, šiuos raudonus, geltonus klevų lapus – tai gyvenimas…“ Romualdas Skunčikas, perskaitęs Sigito Gedos „Giesmę apie pasaulio medį“, pavergė klausytojus gebėjimu suprasti, kuo giliau skverbtis į tekstą, naudodamasis ir emocijomis bei išraiškingais judesiais. Ir kas abejingai gali skaityti ar klausytis tokių žodžių: „Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos, / Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos / Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, / Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos“. 2017 metai paskelbti Ievos Simonaitytės metais. Paimkime dar kartą į rankas mūsų didžiosios rašytojos metraštininkės knygą ir pabūkime su tais žmonėmis, kuriuos rašytoja taip mylėjo ir sakė: „Visuose mano kūriniuose – mano džiaugsmas, ašaros, kartėlis, visa mano širdis. Aš ne vienąsyk esu sakiusi, kad rašydama ir verkdavau, ir džiaugdavausi. O tai todėl, kad verkiama arba džiaugiamasi tik dėl saviškių. O savi – visas mano kraštas“.

Birutė Morkevičienė