Ievai Simonaitytei būtų čia patikę…

Spalio 16 dienos pavakarę Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vyko renginys „Keli žvilgsniai į Ievos Simonaitytės kūrybą“, skirtas I. Simonaitytės gimimo 120-osioms metinėms ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienai paminėti.

Vakaro svečiai (iš kairės): birbynininkas Irmantas Mikalionis, kanklininkė Viktorija Narmontė, lektorius Romualdas Skunčikas.

Paskaitą skaitė Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Irma Antanaitytė.

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Irma Antanaitytė, remdamasi savo disertacijos „Iš praeities į šiandieną: tapatumo problema Ievos Simonaitytės kūryboje“ tyrimu, pasakojo apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą. Klaipėdos universiteto dėstytojas ir lektorius Romualdas Skunčikas paskaitė I. Simonaitytės kūrybos ištraukų, taip pat Vytauto Mačernio, Sigito Gedos eilių. Pamario krašto giesmių pagiedojo dainininkė Giedrė Zeicaitė, muzikavo birbynininkas Irmantas Mikalionis, kankliavo Viktorija Narmontė. Renginį vedė profesorė Roma Bončkutė.Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Irma Antanaitytė, remdamasi savo disertacijos „Iš praeities į šiandieną: tapatumo problema Ievos Simonaitytės kūryboje“ tyrimu, pasakojo apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą. Klaipėdos universiteto dėstytojas ir lektorius Romualdas Skunčikas paskaitė I. Simonaitytės kūrybos ištraukų, taip pat Vytauto Mačernio, Sigito Gedos eilių. Pamario krašto giesmių pagiedojo dainininkė Giedrė Zeicaitė, muzikavo birbynininkas Irmantas Mikalionis, kankliavo Viktorija Narmontė. Renginį vedė profesorė Roma Bončkutė.Turėjo užsispyrimo tapti tuo, kuo patapoMuziejaus freskų salė – puiki vieta pokalbiams apie literatūrą ir klausytis muzikos.  Susirinkusiuosius gerai nuteikė ir rudens spalvos už lango, ir pasibaigęs lietus. Skambant svečių atliekamai melodijai pasileidome I. Simonaitytės gyvenimo keliais. Pasakotoja doktorantė Irma Antanaitytė jau trejus metus nagrinėja Klaipėdos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės kūrybą ir rašo disertaciją apie Rytų Prūsiją XX-XXI a. lietuvių literatūroje. Doktorantė papasakojo, kad nagrinėdama I. Simonaitytės kūrybą perskaitė visus jos romanus, daug laiškų, ypač įsiminė susirašinėjimas su Liudu Gira, atsiminimai. Anot pranešėjos, I. Simonaitytė turėjo jėgų ir užsispyrimo tapti tuo, kuo patapo. „O juk nuo mažens buvo luoša. Be tėvo. Neturtinga. Tačiau visa savo esybe ėjo Ievos Simonaitytės link“,  – kalbėjo I. Antanaitytė. Džiaugdamasi gražia muziejaus sale, pridūrė: „Jai būtų čia patikę…“Lektorius Romualdas Skunčikas, išraiškingai perskaitęs ištrauką iš trilogijos „O buvo taip…“, tarsi nukėlė mus į I. Simonaitytės laikus:  „Ieva Simonaitytė buvo užsispyrusi, visada daug dirbo. Iš pradžių mokėsi siūti. Vėliau šioje srityje jai neblogai sekėsi, dėl to galėjo būti materialiai savarankiška. Persikrausčiusi į Klaipėdą, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo korektore spaustuvėje, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje – mašininke ir vertėja, Vanagių lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“.  Dirbdama Seimelyje, I. Simonaitytė pradeda rašyti savo pirmąjį romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kurį rašė net vienuolika metų. Nedrąsus ir sunkus atėjimas pas skaitytoją… Liudui Girai, su kuriuo I. Simonaitytė susirašinėjo, ne kartą išsakė savo abejones, ar ji parašė gerą kūrinį. Tačiau bandyti buvo verta, nes iš 45 romanų, išleistų tais metais, Lietuvos valstybinė literatūros premija buvo paskirta Ievai Simonaitytei. „Ji nežinojo: džiaugtis, ar liūdėti, mat pati abejojo, ar tas kūrinys toks geras, – pasakojo I. Antanaitytė. – Ieva Simonaitytė visą gyvenimą deklaravo – ji klaipėdiškė lietuvininkė, o jos pagrindinė kūrybinė nuostata – rašyti apie lietuvininkus. Vėliau romane „Vilius Karalius“ rašytoja visa jėga atsiskleidė kaip menininkė.Ieva Simonaitytė keitėsi, iš pradžių buvusi kukli, nedrąsi, tapusi įžymia, išsireikalavo sau dėmesio ir pagarbos ir iš valdžios, ir iš artimųjų. Tačiau rašytoja su kartėliu ne kartą yra klausiusi, kodėl ją visi prisimena dabar, o ne tada, kai dar nebuvo garsi. Tos nuoskaudos, kad augo luoša, be tėvo,  negalėjo kompensuoti jokie pompastiški jubiliejai ar Klaipėdos miesto Garbės pilietės vardas“.Pikta, reikli ir susireikšminusiI. Antanaitytė pasakojo, kad prie namo, kurį 1961 metais pasistatė Priekulėje, I. Simonaitytė augino rožes. „Kai kartą prieš egzaminus abiturientės atėjo pas ją nusipirkti rožių, rašytoja jas apšaukusi išvarė ir dar paskambino mokyklos direktoriui… Jai nepatikdavo, kai bliaudavo už lango kaimynų buliukas, nes vėlai gulusi, norėdavo ilgėliau pamiegoti, o vaikai bijodavo eiti iš jos sodo pasiimti kamuolio, jei kada bežaidžiant šis įkrisdavo per tvorą“. Viešnia sakė kažkur skaičiusi, kaip kartą I. Simonaitytė su šuniuku vaikštinėjo Priekulės gatvele. Pro šalį ėjo vyras su vaiku, vaikas išsigando šuns ir pradėjo šaukti: „Bijau, įkąs!“ O rašytoja atšovė: „Tik tu jam neįkąsk“ ir nužingsniavo tolyn.„Būta ir susireikšminimo, – pasakojo I. Antanaitytė. – Kartą, kai I. Simonaitytė susipažino su Jadvyga Čiurlionyte, ši paklaususi, kiek jai metų. Tada I. Simonaitytė išdidžiai atkirtusi: „Tai jūs nebuvote mano jubiliejuje?..“„Ją viskas pykdė: kad sausra ir vysta gėlės, kad jau namas nebe taip gerai atrodo ir reikia remonto. Užtat mokėdavo išsireikalauti, kad gaisrininkai palaistytų jos rožes, o jei, viršininkui pasikeitus, pamiršdavo, tai dar paskambinusi ir apšaukdavo.  Ir remontą padarydavo. Ko stokojo jaunystėje, viską atsiėmė su kaupu. Ji sakė: „Aš – Simonaitytė ir man viskas turi būti“.  Rašytojos jubiliejuose, oficialiuose susitikimuose būdavo daug pompastikos, juose dalyvaudavo daugybė žmonių. Kėdė, ant kurios sėdėdavo rašytoja, būdavo apstatyta gėlėmis, grodavo muzika“, – pasakojo I. Antanaitytė.Gyventi nepaisant sunkumų I. Simonaitytės kūryba – tarsi metraštis, vaizduojantis žmogaus likimus. Tai kūryba, nuspalvinta lakios vaizduotės, jausmingumo, išsiveržianti iš Mažosios Lietuvos regiono. Kalbėdama apie knygą „Paskutinė Kūnelio kelionė“, I. Antanaitytė citavo rašytoją: „Matyti, kad ir rudenį, šiuos raudonus, geltonus klevų lapus – tai gyvenimas…“ Romualdas Skunčikas, perskaitęs Sigito Gedos „Giesmę apie pasaulio medį“, pavergė klausytojus gebėjimu suprasti, kuo giliau skverbtis į tekstą, naudodamasis ir emocijomis bei išraiškingais judesiais. Ir kas abejingai gali skaityti ar klausytis tokių žodžių: „Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos, / Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos / Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, / Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos“. 2017 metai paskelbti Ievos Simonaitytės metais. Paimkime dar kartą į rankas mūsų didžiosios rašytojos metraštininkės knygą ir pabūkime su tais žmonėmis, kuriuos rašytoja taip mylėjo ir sakė: „Visuose mano kūriniuose – mano džiaugsmas, ašaros, kartėlis, visa mano širdis. Aš ne vienąsyk esu sakiusi, kad rašydama ir verkdavau, ir džiaugdavausi. O tai todėl, kad verkiama arba džiaugiamasi tik dėl saviškių. O savi – visas mano kraštas“.

Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Įvairiausi Užgavėnių blynai: greita, paprasta ir visiems skoniams

Nors šiemet mūsų neaplankė šalta žiema, kurią reikėtų varyti iš kiemo, šilti orai nekeičia nusistovėjusių tradicijų. Apie artėjantį pavasarį bylojanti Užgavėnių šventė yra neatsiejama nuo persirengėlių, kaukių, Lašininio ir Kanapinio kovos bei, žinoma, blynų. Kad jie būtų ypač gardūs, prekybos tinklo „Iki“ ekspertai primena, jog galima išsikepti įvairiausių blynų ir pateikia keletą jų idėjų. Pasak Indrės Baltrušaitienės, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovės, šiandien pasiūla yra puikiai pritaikyta greitam gyvenimo tempui, tad net ir labiausiai skubantys gali rasti sprendimą, kuris leis

Vyriausybei daugiau nei perpus sumažinus finansavimą vaikų kultūros pasui – klausimai ministrams dėl atsakomybės

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai, Švietimo komiteto nariai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Vytautas Juozapaitis bei Kultūros komiteto nariai Vytautas Kernagis ir Mantas Adomėnas kreipėsi į švietimo, mokslo ir sporto ministrą Algirdą Monkevičių, kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską ir finansų ministrą Vilių Šapoką dėl netikėto lėšų sumažėjimo kultūros pasui. Parlamentarai pažymi, jog iš mokytojų bendruomenės ir viešosios erdvės kilo pasipiktinimas dėl kultūros pasui beveik dviem trečdaliais sumažintų lėšų – nuo 15 eurų vienam moksleiviui iki 6 eurų metams. Suprantama, kad moksleivių

Ignės Zarambaitės knyga „Stebuklingi senelio batai” – geriausia 2019 metų knyga vaikams

Penktadienį Vilniaus knygų mugėje paskelbtos Metų knygos keturiose kategorijose – vaikų knygų, paauglių knygų, knygų suaugusiesiems ir suaugusiųjų poezijos. Metų vaikų knyga paskelbta Ignės Zarambaitės „Stebuklingi senelio batai“.   Metų vaikų knyga buvo renkama iš šių knygų: Tomo Dirgėlos „Benas – sapnų siuvėjas“, Vytauto V. Landsbergio „Pūkis karalius“, Pauliaus Norvilos „Strykt pastrykt!“ ir Dovilės Zavedskaitės „Lietus ir skafandras“. Metų prozos knyga išrinkta Marijaus Gailiaus „Oro“. Dėl geriausios prozos knygos suaugusiesiems taip pat varžėsi Virginijos Kulvinskytės „Kai aš buvau malalietka“, Vido

Ką šią savaitę svarstė Šilutės r. savivaldybės tarybos komitetai?

Nagrinėtas ne tik šių metų rajono biudžetas, kurį planuojama tvirtinti kitą savaitę vyksiančiame Tarybos posėdyje, bet ir su šiuo svarbiausiu sprendimu susiję kiti reikalai: lėšų skyrimas, etatų mažinimas bei kita. Jeigu Savivaldybės taryba pristatomų sprendimų nepriims, juos pakeis, „Pamarys“ apie tai informuos vėliau. Permainos Savivaldybės tarybos komitetai šią savaitę svarstė rajono mokyklų tinklo pertvarką, nes mokinių mažėja, tad siūloma nuo rugsėjo 1 d. atsisakyti 6 jungtinių klasių komplektų ir per metus sutaupyti 393 tūkst. Eur. Klasių būtų atsisakyta Juknaičių pagrindinės