Sekmadienį minėjome Gedulo ir Vilties dieną. Šilutės muziejus parengė šios dienos minėjimo programą. Penktadienį vidurdienį padėta gėlių žuvusiems prie kryžiaus Macikų lagerio kapinėse, vėliau. Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje aukotos šv. Mišios už tremtinius ir Lietuvos laisvės kankinius. Vakarop Šilutės H. Šojaus muziejuje įvyko Gedulo ir Vilties dienos minėjimas. Sugiedota „Tautiška giesmė“, skambėjo Šilutės mišraus choro „Pamario aidas“ atliekamos dainos, muziejaus istorikas Ignas Giniotis priminė skaudžią tautos istorijos puslapį – prieš 74 metus Lietuvoje prasidėjusius trėmimus. 1941-1952 m. iš gimtinės buvo ištremta apie 132 tūkst. žmonių, apie 28 tūkst. iš tremties nebesugrįžo.

Susirinkusiems Hugo Šojaus muziejuje rusniškė Birutė Gaigalienė paskaitė eilių iš naujausios savo knygos.

Rusniškė Birutė Gaigalienė vartė savo eilėraščių knygos „Per samanotus akmenis“ lapus, prisimindama savo paauglystės, jaunystės, kai lietuviai buvo tremiami į Sibiro platybes, metus. Pirmas vežimas buvo netikėtas. Į didžiulę pievą suvežė daugybę žmonių. Jos atmintyje išliko vaizdas: didžiulėje pievoje daugybė žmonių sėdi ant ryšulių su asmeniniais daiktais. Pieva, maišai, žmonės…
Kai juos visus suvarė į vagonus nutįso ilga vagonų gyvatė. Į vagonus sugrūdo moteris su vaikais, senelius, kurie mirė uždaryti be lašo vandens kaip didžiausi nusikaltėliai. Buvo uždarytas ir vienas jos kaimynas su šeima, sergančiu vaiku. Dešimtmetė Birutė bandė paprašyti sergančiam vaikui pieno. Mažo ūgio kareivis siauromis akimis, nutįsusiu iki žemės šautuvu taip spyrė, kad tą smūgį prisimena iki šiol…
Vėliau į tremtį pakliuvo ir jos tėvai, abu – Lietuvos šauliai, jos draugas, vėliau tapęs vyru Kazimieras Gaigalas. Su juo susirašinėjo laiškais, o vėliau, pajutusi nesanti reikalinga tuometinei Lietuvai ir pati išvyko pas jį. Tik išvyko ne tremiama, o su pasu kišenėje, savo noru.
Birutė Gaigalienė gerai pažino tremtinių gyvenimą. Sakė, kad tremtyje buvusius lietuvius palaikė didžiulis tėvynės ilgesys. Klausydami paukščių čiulbėjimo jie sakydavo: „Ne paukštis gieda – motina rauda“.
Savo patyrimą tremtyje daugelis sudėjo į knygas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Meilę gimtajam kraštui eilėmis eiliuoja ir rusniškė Birutė Gaigalienė. Eilėraštį „Skambanti tyla“ ji paskyrė savo tėvelių šviesiam atminimui. Devintoji B. Gaigalienės knyga „Per samanotus akmenis“ turėjo pasirodyti pernai, viskas buvo paruošta leidyklai, tačiau tuo metu suaktyvėjus jos vyro Kazimiero ligai teko viską atidėti. Vyro mirtis gerokai pakeitė moters gyvenimą, tačiau šiemet knyga išvydo dienos šviesą. Poetė skaitė eilių iš naujosios bei anksčiau išėjusios „Žemės šviesa“ knygų.
Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė, įteikdama puokštę gėlių kraštietei B. Gaigalienei ir sveikindama susirinkusius, pastebėjo, kad ši diena nėra vien Gedulo – tai ir Vilties diena. Ji išreiškė ne kartą išsakytą viltį, kad šios dienos minėjimuose tremtinius lydėtų ir jų šeimų artimieji, vaikai ir vaikaičiai.

Laima PUTRIUVIENĖ