Švęsdami Švėkšnos 511 metų sukaktį švėkšniškiai pakvietė prisiliesti prie dvarų kultūros, tradiciškai sportavo, įteikė garbingiausią krašto apdovanojimą – šv. Jokūbo statulėlę už Švėkšnos krašto istorijos puoselėjimą ir kultūrinę, muzikinę veiklą. Pasidžiaugė aktyviausiu ir bendruomeniškiausiu švėkšniškiu, gražiomis, darniomis šeimomis ir tvarkingų sodybų šeimininkais. Susitiko švėkšniškiai, sugužėjo svečių, linksminosi, o sekmadienį skubėjo į Šv. Apaštalo Jokūbo atlaidus bažnyčioje.

Švėkšnos vėliavą karieta atvežė ir iškėlė geriausias Švėkšnos abiturientas R. Paulauskas.

Prie vilos
Šeštadienį prie Genovaitės vilos (anais laikais šis pastatas aukštuomenės vadintas lenkiškai „Villa Genowefa“, – red. pastaba) terasoje skambėjo pučiamųjų kvinteto „Pamario Brass“ senovinės melodijos. Po parką vaikštinėjo skrybėlėtos damos. Netrūko besifotografuojančiųjų – vieni tuokėsi, kiti krikštijo ar rengė mergvakarį, po 53-ejų susitiko klasės draugai.
„Kaip čia puiku, nuostabu!“ – susižavėjimo neslėpė ponia Indrė, gracingai išlipusi iš karietos. Karieta kartu su ja atvyko ir kitos dvariškės iš Mažosios Lietuvos: ponia Ramutė, panelės Gabrielė ir Kotryna (Šilutės muziejaus atstovės). Pagal savo kilmę ir amžių apsirengusias damas pasitiko dvaro rūmų vyriausia guvernantė ir jos talkininkės – dvaro tarnaitės. Sukluso ir saulės atokaitoje šaltą mėtų arbatą gurkšnoję dvariškiai (Neįgaliųjų draugijos Švėkšnos skyriaus nariai) ir jų svečiai, atvykę į dvaro šventę.
Apie Mažosios Lietuvos dvarų kultūrą
Viešnios iš Mažosios Lietuvos papasakojo apie savo krašto dvarus, skirtingą nuo reprezantacinę paskirtį turėjusių Didžiosios Lietuvos dvarų. „Mūsų dvarų paskirtis – ūkinė, gamybinė, o rūmai ir jų aplinka – gana kuklūs, be didesnio prašmatnumo“, – pasakojo ponia Ramutė apie dvarus, prie kurių rūmų nebuvo kuriama parkų su tvenkinių kaskadomis, nebuvo iškilmingų įvažiavimų ir vartų, dekoratyvinių pramoginių statinių.
Gamybinis dvarų pobūdis sustiprėjo XIX -XX a. pr., kai pagal to meto naujausias technologijas buvo statomi didžiuliai ūkiniai ir gamybiniai pastatai, kurie atspindėjo protestantų etikos dvasią – dėmesį darbui, o ne tuščioms pramogoms.
Dvarų savininkais retokai tapdavo tikrieji aristokratai, dažniausiai dvarininkais tapdavo valstybės tarnautojai, regionų bei vietovių pareigūnai, kariškiai, prasigyvenęs ir sėkmingai ūkininkaujantis žmogus. Dvarų interjerą ir eksterjerą dažniausiai planuodavo patys dvarininkai.
Ponia Ramutė pasakojo, kad dvaruose žmonės buvo mandagūs, netujino vienas kito, į tolimesnį kreipėsi „Tamsta“, į artimesnį – „Jūs“. Vyrai pasivaikščiojimų metu sutikę damą nusilenkdavo jai, o vyras sutikęs vyrą kilsteldavo cilindrą nuo galvos. Ne bet kaip – dešine ranka, mat kaire būtų reiškę didelę nepagarbą sutiktajam…
Dvarininkai savo vaikams samdė privačius mokytojus, kad jie išmokytų mažuosius groti muzikos instrumentais, šokio meno. Dvariškiai laisvalaikiu užsiimdavo įvairia veikla. Rankdarbiai, kaip ir skambinimas pianinu, buvo privalomi dvaro moterims, ypač panelėms. Nemažai dvaro žmonių savo jėgas išmėgindavo meno srityje. Dar būdamas Lėbartų dvaro savininku, Hugo Šojus 1873 m. pasaulinėje žemės ūkio parodoje Vienoje eksponavo savo pieštą paveikslą „Iš Prūsų Lietuvos“.

Keturioliktą šv. Jokūbo statulėlę, išdrožtą švėkšniškio Kęstučio Paulausko (nuotraukoje – dešinėje) šiemet įteikė Mindaugui Nogaičiui (kairėje).

70 būdų kaip rišti kaklaskarę
Dvariškiai vyrai žinojo bent 70 būdų kaip užsirišti kaklaskarę. Kelis kaklaskarės rišimo būdus pademonstravo ir savo klausytojus to išmokė ponia Ramutė.
Intrigavo pasakojimas apie tai, kad XVIII a. pr. Buvę beveik nepadoru neturėti meilužio. Surasti jį galėjo padėti net vėduoklė, teisingiau nebyli vėduoklės kalba. Vėduoklę laikydavo tik kaire ranka. Jei vėduoklė suglausta dedama prie širdies, reiškė prisipažinimą meilėje, prie dešinės akies – klausta, ar galima susitikti, išskleistos vėduoklės lazdelių skaičius rodė, kelintą valandą skiriamas pasimatymas. Vėduokle lengvai trinktelėjus per kairę koją reiškė nurodymą sekti paskui…
Dabar jaunimas bendrauja žinutėmis savo išmaniaisiais bendravimo įrankiais ir socialiniuose tinklapiuose, o anuomet buvo madingi laiškai. Ponia Ramutė priminė meilės laiškų rašymo etiketą.
Ponia Indrė perskaitė ištrauką iš Hermano Zudermano knygos, kurią jis dedikavo savo draugui dvarininkui H. Šojui. Dvarininkas H. Šojus naujakuriams Jonui ir Erdmei „pardavė“ plytų už jų papasakotas pasakas ir padainuotas dainas.
Iš Mažosios Lietuvos dvarų – į Genovaitės vilą
„Buvusi dvaro šeimininkė labai džiaugtųsi, matydama, kad taip gausiai susirinkote“, – dėkojo dvaro parką ir vilą naujam gyvenimui prikėlę švėkšniškiai verslininkai Paulauskai ir Martinkai. Išsinuomoję garsiųjų grafų Platerių giminei priklausantį nekilnojamąjį turtą, viloje dabar jie rengia pobūvius ir kultūrinius renginius.
Viena iš naujųjų vilos šeimininkų staigmena Dvaro šventės svečiams – Genovaitės vilos muziejus. Jam įkurti informacijos suteikė Švėkšnos istorikė Ona Norkutė, vieną pagrindinių darbų steigiant Švėkšnos vilos muziejų atliko fotografas Marcinkevičius. Naujieji šeimininkai turi ir sumanymų. Vienas iš tokių – įkurti dvaro teatrą – bus įgyvendintas. Gražią pradžią parodė kaimynai scenos mėgėjai iš Skaudvilės. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje sukūrė buvęs švėkšniškis Saulius Vingis. Naujiesiems dvaro vilos šeimininkams, savo mintis ir lėšas investuojantiems į parko ir vilos gyvavimą, padėkojo Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis.

Šventė Švėkšnos parke.

Švėkšnos parke
Garbė atvežti karieta ir pakelti Švėkšnos šventės vėliavą teko geriausiam Švėkšnos „Saulės” gimnazijos abiturientui Robertui Paulauskui.
Susirinkusius į didįjį švėkšniškių suėjimą pasveikino Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis: „Rodos, taip neseniai buvome susitikę, o prabėgo jau metai. Tarp mūsų nebėra kai kurių kaimynų, atsisveikino kunigas Aloyzas, kraštietis Petras Girskis ir dar ne vienas švėkšniškis. Matau gausiai susirinkusias šeimas su vaikais, kurių nemažai dar tik vežimėliuose, nedrąsiai apžiūrintys šiandieninę situaciją, tikiu, kad išeinančius pakeis garbingai ateinanti karta. Džiaugiuosi visais, prašau pasveikinkit vieni kitus – pasidžiaukite vieni kitais, būkite šalia, būkite kiek galima arčiau vienas kito“.
„Kiek daug gražių ponių, ponų, panelių susirinko…“ – sveikindamas šventės dalyvius kreipėsi Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, pasidžiaugęs unikalia švėkšniškių Dvaro švente. Susirinkusius sveikino ir Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, kiti šventės svečiai.
Už Švėkšnos krašto istorijos puoselėjimą, kultūrinę muzikinę veiklą Jokūbėlio statulėlė įteikta Mindaugui Nogaičiui iš Vilkų kampo.
Padėkota aktyviausiai bendruomenės narei Ingritai Riterienei. Seimo vicepirmininko K. Komskio ir Seimo nario R. Žemaitaičio pasirašytos padėkos ir dovanos įteiktos pavyzdingoms šeimoms: Vidos ir Petro Nausėdų, Danutės ir Sigučio Bočkų, Aldonos ir Domo Merliūnų, Virginijos ir Vaidoto Jančauskų, Nijolės ir Vytauto Kuzų. Apdovanoti gražiausių sodybų šeimininkai Elvyra Būdvytienė ir Vladas Šlajus, Stanislova, Petras, Kristina ir Tomas Goštautai, Rasa ir Stasys Šarkai, Aurelija ir Remigijus Kasparavičiai, Vingaudas Krujelskis, Regina ir Rimas Paulauskai, Gintautas Tamkus, Rūta ir Edvardas Mikeliai.
Sporto varžybos
Nuo pat ryto Švėkšnos parke vyko gatvės krepšinio, o sporto salėje – šuolių į aukštį varžybos. Gatvės krepšinio aikštelėje rungėsi 3 jaunimo, 8 suaugusių, 2 šeimų, 4 veteranų komandos. Apie tradicines šventines šuolių į aukštį varžybas papasakojo Medardas Urmulevičius: „Į varžybas susirinko 14 dalyvių: 5 merginos, 9 vaikinai. Tarp merginų geriausiai sekėsi buvusiai mūsų gimnazijos auklėtinei, dabar studijuojančiai Klaipėdos universitete, Tomai Blaževičiūtei. Ji įveikė 145 cm aukščio kartelę. Šį pavasarį Toma sėkmingai dalyvavo Estijoje tartu mieste vykusiose Baltijos šalių studentų varžybose. Ten lengvaatletė į aukštį iššoko 150 cm ir tapo čempione.
Vaikinų būryje geriausią rezultatą parodė gimnazijos abiturientas Viktoras Jurkaitis, kuris, beje, yra iš Jurkaičių kaimo. Nors šiose varžybose jis įveikė 190 cm aukščio kartelę, neseniai vykusiose Klaipėdos apskrities jaunučių, jaunių pirmenybėse iššoko 200 cm. Varžybas stebėjo kraštietė Genovaitė Kiudytė Dumbliauskienė, kuri baigusi Kūno kultūros institutą dirbo trenere, vėliau išvyko į Prancūziją.
Nugalėtojams ir visiems dalyviams įteikti kraštietės, Lietuvos šuolių į aukštį čempionės Inos Pavinkšnytės – Mikulėnienės ir verslininkų Vaidos ir Arūno Danielkų prizai“.
Švėkšnos miestelio sporto gyvenimo akimirkos, sporto aistruolių iškovoti prizai, taurės, padėkos, medaliai saugomi verslininkų Aušros ir Antano Martinkų įkurtame sporto muziejuje. Muziejų prieš kelis metus įkūrė viename iš savo užeigos „Viesulas“ patalpų. Sporto muziejuje galima atrasti sporto aistruolių pavardes ir net senai pamirštas sporto priemones, aksesuarus; marškinėlius, startukus, sportinius batelius, bokso pirštines ir panašiai.

Laima PUTRIUVIENĖ

Ponios ir panelės iš Mažosios Lietuvos atvyko karieta.

… ir pasakojo apie dvarų kultūrą.

Seimo nariai K. Komskis ir R. Žemaitaitis dovanomis pagerbė darnias šeimas.