„Bėdų turgaus“ nebebus…

Edita Mildažytė daugeliui pažįstama iš Lietuvos televizijos laidos „Bėdų turgus“. Ji – šios laidos autorė ir vedėja, taip pat prodiuserė, labdaros projektų organizatorė. „Bėdų turgaus“ istorijos – apie ligų, vargo, bėdų prislėgtus žmones, kuriems ši laidos vedėja su komanda padėjo nors šiek tiek atsitiesti. Su garsia žurnaliste, renginių vedėja, garsia moterimi Edita MILDAŽYTE kalbėjomės ne tik apie „Bėdų turgų“.

Astos Andrulienės nuotr.

– Tai kiek metų laidai „Bėdų turgus“? Ar joje dalyvavo Šilutės, Pagėgių krašto gyventojų?
– Jau šešiolika. Tiek metų esu su „Bėdų turgumi“, kuriame buvo šilutiškių, gal ir pagėgiškių. Žinau, kad mano komandos žmonės ne kartą važiavo į Šilutę, Šilalę, Plungę. Redaktorės vykdavo dažnai.
– Laidos herojus remiate pinigais – ar į tą fondą pinigų įneša žmonės paraginti, ar patys siūlo?
– Būna visaip: ir pasisiūlo, ir redaktorės suranda. Fondas gauna įmokų iš gyventojų skiriamo 2 procentų pajamų mokesčio, kai kas tokį sprendimą priima nė neraginti. Nors dažniau skambiname vietos verslininkams, prašome padėti.
– Laidoje žiūrovai pamato ir išgirsta ne viską, dalis istorijos lieka už kadro. Ar buvo įvykis, kurio negalite pamiršti?
– Papasakosiu istoriją, kurios laidoje neparodėme – tokio siaubo neįmanoma užmiršti. Tai atsitiko Vilniuje. Motina slaugė visiškai neįgalų sūnų, kurį vežiodavo neįgaliojo vežimėliu. Rodos, norėjo, kad įrengtų dušą. Pagalbos paieškos užtruko gal pusantro mėnesio. Redakcijos darbuotojai prisiskambinti nepavyksta, ji susisiekia su socialine darbuotoja. Pasirodo, ta motina kėlė savo neįgalų sūnų, ją ištiko infarktas, ji užgriuvo ant sūnaus vežimėlyje ir mirė, o tas sūnus neteko skysčių ir mirė po jį prislėgusia motina… Įsivaizduokite, lyg karo metais… O juk tai yra dabartis.
Kitą istoriją rodėme „Bėdų turgaus“ laidoje. Moteris pagimdė šešis vaikus, normali šeima, su vyru viskas gerai. Gyveno socialiniame būste, vienas vaikas buvo neįgalus. Po gimdymo moteriai pakriko psichika. Ji užrašė ant sienos „nekenčiu“ ir iššoko per langą. Skolų ji paliko daug, buvo prasiskolinusi, juos iškeldino iš to būsto. Mes ten dirbome, dirbome, vėl juos įkeldinome į tą būstą. Visai neseniai vyriausia tos šeimos mergaitė, suvokusi, kad jai ta pati liga kaip ir motinai, iššoko per balkoną iš septinto aukšto, neužsimušė, su persisukusia ranka nubėgo pas kaimynus, bandė kažką šnekėti, tie iškvietė greitąją, jai suleido vaistų ir mergaitė… numirė.
– O kaip jūs visa tai išgyvenate? Juk ir baisu, ir sunku… Tai nėra smulkmenos, kurias įmanoma užmiršti sugrįžus į namus…
– Todėl ir baigiu „Bėdų turgų“.
Visa tai labai sunku. Net labai. Be to, ta laida jau išgyveno savo. Fondą paliksime, laidos nebebus. Nežiūri, nors vis dar šneka. Matome pagal žiūrimumo duomenis. Jos nebereikia. Be to, istorija paviešinta, žmogus turėjo dalyvauti laidoje, viešai išsipasakoti. Jis ne visuomet gerai jaučiasi. Būna taip, kad daug žmonių tą laidą pažiūri, pamato pažįstamą, sužino jo istoriją ir net sužino ligos diagnozę. Kartą po laidos paaiškėjo, jog vaiko ligos diagnozė buvo gerokai paprastesnė, negu paviešinta laidoje. Pasirodo, ta liga pagydoma, o mums pasakojo, kad ne. Po laidų kartais tos graudžios istorijos „patikslinamos“. Nors mūsų laidos redaktorės, visa komanda dirbdavo labai atsakingai, tikrų didelių apgavysčių nebuvo. Komandoje dirbo keturios darbuotojos, aš buvau penkta. Mums mokėdavo įprastus atlyginimus. Buvo žmonių ir fonde. Jokių valdiškų lėšų fondas negaudavo. Tiesa, valstybės ar savivaldybių įstaigose dirbantys žmonės kartais surinkdavo savo pinigų ir taip prisidėdavo. Tai būdavo privati žmonių iniciatyva.
– Jūsų nuomone, kodėl Lietuvoje tiek daug vargo, skurdo? Kodėl mūsų valstybė Europos Sąjungoje pirmauja pagal sparčiausiai didėjantį turtingųjų ir vargstančiųjų skaičių?
– Lietuva turėjo turėti gal dešimtmečių valstybės planą, numatantį visas permainas, tikslus, siekius, ir pagal jį dirbti. Tapti Europos Sąjungos nare, įstoti į NATO, – taip, tai pasiekta. Tačiau reikėjo konkretesnio plano, kaip tvarkysimės Lietuvos vidaus ūkį. Toks planas turėjo būti privalomas visiems, kas po rinkimų beateitų į valdžią. Turėjo būti susitarimas dėl būtinų reformų, dėl galutinio pertvarkų tikslo. Pasikeičia valdžia, yra sutartas planas, vadinasi, dirbame pagal jį. Ir jeigu sakome, kad reikia susiveržti diržus, suveržiame. Bet visi! Tačiau turime žinoti, kada diržus atleisime, irgi visi. Taip, kaip daro vokiečiai. Pasižiūrėkite: du karai, jie vertėsi sunkiai, tačiau susitvarkė. Kitas pavyzdys – suomiai. Štai dabar nė neslepiama, kad jaunesnio amžiaus žmonės Lietuvoje pensijų negaus. Tai koks jiems interesas mokėti įmokas Sodrai? Mokame iš solidarumo, nes tėvai gauna pensijas, gal dar seneliai, neįgalūs žmonės…
Kalbėjausi su Švedijoje rezidavusiu žmogumi. Sakau, kaip tau bus, grįši į verslą, juk mokesčiai Švedijoje skiriasi nuo Lietuvos. Jis nustebo, sako, gal iš proto išėjai – nėra labiau mokesčiais apmokestintos darbo jėgos kaip Lietuvoje. Švedijoje mokesčius moki, todėl viską ir gauni. Ko stebimės emigracija, dideliais jos mastais? Jie „balsuoja“ kojomis. Manau, turi kalbėtis verslininkai ir politikai. O svarbiausia – girdėti vieni kitus ir suprasti, kad mes – ne paskutinė karta, gyvenanti Žemėje. Indėnai turi patarlę: „Tai nejaugi reikia užnuodyti paskutinę upę ir nukirsti paskutinį medį, kad suprastum, jog pinigai – nevalgomi…“ Ir Lietuvos verslas turėtų suvokti, kad pinigai – nevalgomi. O politikai… Atrodo, kad jiems kažkas šaukštu smegenis iškabino. Lietuvoje nedirbti yra geriau negu dirbti. Mokesčiai nepakeliami, o valdžia sėdi ir mato tik biudžeto eilutę, kiek mokesčių reikia surinkti.
Jaunimas „balsuoja kojomis“, gali jiems pasakoti, žadėti. Jie supranta, kad vienoj valstybėj sumokėjęs mokesčius gali pragyventi, kitoj – ne.
– Emigravusieji ten ir mokesčius moka, ir likusios atlyginimo dalies užtenka gerai gyventi, nes maisto ir paslaugų kainos ir ten, ir Lietuvoje – beveik vienodos, o štai mūsų pajamos kelis kartus mažesnės už atlyginimą užsienyje.
– Įvedus eurą, kainos išaugo beveik keturis kartus, o atlyginimai didėjo mažai ir lėtai.
Vilniuje? Atlyginimai išties didesni už gaunamus Šilutėje, tačiau Vilniuje pragyvenimas gerokai brangesnis. Vilniuje pastatai automobilį – pustrečio euro mokėk už valandą. Tai virš 8 litų! Kur matyta? Šilutėje juk to nėra? Tačiau senamiestyje palikęs automobilį žmogus per valandą reikalų nesusitvarko.
– „Bėdų turgaus“ laidos nebebus, tad kur jus matysime?
– Visur matysite. Dabar rengiu laidą apie Lietuvos kolumbus. Turbūt pradėsiu naują pokalbių laidą, kurioje nebus liūdesio, bus džiaugsmo. Iš viso bendrąja prasme Lietuva yra padariusi milžiniškų žingsnių į priekį. Kai palyginu su Ukraina… Žmonės emigravo, tačiau gal ir gerai, kad buvo galima ir buvo kur išvažiuoti, nes kas būtų atsitikę, jeigu jie nebūtų išvažiavę?..
Iš Lietuvos juk visada važiuodavo – tokia istorija. Kai buvo pirmasis surašymas, Lietuvoje buvo 1 600 000 gyventojų. Nevažiavo tik tada, kai negalėjo išvažiuoti. Apmaudu, kai tuštėja miesteliai, kaimai, bet istorija žino, kad sugriūdavo imperijos. Ir ką! Dabar yra didžiųjų miestų epocha, jie klesti. Toks Niujorkas su savo valstybe turi mažai ką bendra. Kaip ir Maskva su Rusija. Miestų šalys – tokia tendencija. Bus didieji miestai ir kažkiek kaime ūkininkų, kurie dirbs žemę…
Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Pasak entnologo L. Klimkos, iki Šeštinių dera viską pasėti

Paskutinį pavasario mėnesį paprastai švenčiame ir dvi kilnojamąsias katalikų bažnyčios šventes – Šeštines ir Sekmines. Šeštinės – Kristaus dangun įžengimo šventė, kilnojama pagal Velykų laiką tarp gegužės 4 ir birželio 2 d., būna šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Tai privaloma šventė tikintiesiems. Kryžiaus dienos Pirmosios trys tos savaitės dienos pažymimos kaip taikos, sveikatos ir derliaus maldavimų dienos. Šios dienos dar buvo vadintos Kryžiaus dienomis. Kadaise Lietuvos kaimuose visas tas dienas žmonių būriai giedodami litanijas eidavo melstis prie kaimo kryžių. Jie

Vyriausybė pritarė, kad medžiotojams būtų privaloma drausti civilinę atsakomybę

Vyriausybė pritarė Seimo siūlymui įvesti privalomą civilinį draudimą kiekvienam medžiotojui. Tačiau siūlo nustatyti vėlesnę šios prievolės įsigaliojimo datą ir numatyti instituciją, kuri vykdys priežiūros funkciją. „Medžiotojai turi apsidrausti, nes tai apsaugos juos pačius nuo įvairių sudėtingų situacijų, kuriose jie gali atsidurti įvykus nelaimei medžioklės metu. Todėl šis sprendimas yra tikrai prasmingas“, – komentavo aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Medžioklės įstatyme įtvirtinus pareigą medžiotojams draustis civilinės atsakomybės draudimu bus garantuojamas žalos atlyginimas tretiesiems asmenims, jei jiems, jų sveikatai ar turtui būtų padaryta

Meldinių nendrinukių sutiktuvės Šyšos polderyje

Po kelių metų pertraukos, birželio 1 d. Šyšos polderyje vyks meldinių nendrinukių sutiktuvės. Šį paukštį saugantys ūkininkai ir gamtos mylėtojai kviečiami 12 val. prie Šyšos polderio 2-osios siurblinės, kur, ragaujant skanias vaišes ir klausantis supančios gamtos garsų, vyks neformalus bendravimas su gamtininkais, bus aptariamos šios rūšies apsaugos naujovės, diskutuojama apie ūkininkams iškylančias problemas. Vakare (nuo 19 val.) susirinkusieji bus kviečiami pasitikti saulėlydį klausantis meldinių nendrinukių Šyšos polderio pievose. Išvykimas 19 val. nuo Šyšos polderio 2-osios (naujosios) siurblinės. „Nekantraujame po visų

Pasak VMI, šilutiškiai už 2021 metus dar nesumokėjo beveik 186,8 tūkst. eurų GPM

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (Klaipėdos AVMI) informuoja, kad beveik 900 Šilutės r. savivaldybės gyventojų gegužės–birželio mėnesiais sulauks pranešimų apie deklaruotą ir laiku nesumokėtą gyventojų pajamų mokestį (GPM) už 2021 m., kurį reikėjo sumokėti iki gegužės 2 d. Šilutiškiai už praėjusius metus bendrai skolingi 186,8 tūkst. eurų GPM. VMI gyventojus apie turimas skolas informuoja savo iniciatyva per Mano VMI, o nesinaudojančius e.paslaugomis – paštu. „Didžioji dalis mokesčių mokėtojų mokesčius deklaruoja ir sumoka laiku, dėkojame jiems. Visgi kasmet turime ir vėluojančių.

Taip pat skaitykite