Antradienio rytą kelyje Mikytai – Lumpėnai aplenkti kinkiniai ir juos lydintys raiteliai privertė suklusti: kokia proga visa tai? Pasiteiravus nuostabą sukėlė vėžimaityje sedinčių žmonių atsakymas: „Keliaujame aplink Lietuvą – nuo Šventosios iki Šentosios…“ Trispalve papuoštas kinkinys su gausia palyda sulaukė didelio žmonių dėmesio. Ne vienas automobilis sumažino greitį, o juose sėdintys žmonės kaip įmanydami stengėsi įamžinti neįprastą reginį.

Nuo Mikytų pusės Pagėgius pasiekę istorinio žygio „Žemė – žmogus – žirgas“dalyviai traukė visų dėmesį.

Įveiks per 1700 kilometrų
Atvykę į Pagėgius, keliauninkai ėmė klausinėti žmonių, kur čia galima rasti pievą žirgams paganyti. Net į miesto parką buvo nusitaikę, bet pasuko į pievelę šalia Pagėgių kultūros centro automobilių stovėjimo aikštelės. Kol žirgai ilsėjosi ir rupšnojo žolę, žygeiviai rašė atvirukus ir skubėjo į paštą juos išsiųsti iš Pagėgių artimiesiems.
Žygio organizatorius Vaidotas Digaitis paaiškino, kad kelionę aplink Lietuvą pradėjo rugsėjo 4 d. Žemaitukais aplink Lietuvą išsiruošė dešimties žmonių komanda: 2 vadeliotojai ir 8 raiteliai. Įveikę per 1700 km, grįžti į pradinį tašką – Šventąją, jie planavo spalio 10 d.
Per dieną įveikdami po 50-60 km, žygio dalyviai stodavo kas valandą. Tiek patys norėdami pailsėti, tiek žirgams leisti pasiganyti. Pasak V. Digaičio, kelionei buvo pasirinkta 12 žemaitukų. Paskutiniame kelionės etape jų pasilikta dešimt. Du buvo pakaitiniai, mat pasitaikydavo, kad žirgas koją nusibrozdindavo, tai balnas nugarą nutrindavo.
Raiteliai ir vadeliotojai buvo taip apsirengę, kad parūpo pasiteirauti, ar jiems nešalta. Pasirodo, jie dėvėjo milo audinio vilnonius švarkus. V. Digaitis paaiškino, kad tokia apranga žygiui buvo pasirinkta neatsitiktinai. Su šia specialiai sukurta apranga jo dalyviams nešalta, ji nevaržo judesių, neleidžia prakaituoti ir gali atlaikyti pusės valandos smarkų lietų.

Žygeiviai – Pagėgių miesto parke.

Gabeno ugnį
Mažoji Lietuva, kurios vardu pavadintam regionui priklauso Pagėgių ir Šilutės kraštas, buvo paskutinis žygeivių aplankytas regionas. Kiekvienam regionui jie turėjo po knygą „Palinkėjimai Lietuvai“, kurioje pasirašyti prašė juos sutikusius garbingus asmenis. Po kelionės visų 5 Lietuvos etnografinių regionų knygos bus surištos leidykloje ir perduotos Anykščiuose esančiam Arklio muziejui.
Šis Žemaitukų augintojų asociacijos paskatintas žygis yra skiriamas Etnografinių regionų metams, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui ir Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms paminėti. Žygio organizatorius V. Digaitis sakė, kad panašūs žygiai buvo organizuojami 1935 m., 1975 m. Tad kitas toks žygis bus rengiamas tik po 40 metų, todėl ir pastarąjį drąsiai galima vadinti istoriniu.
Vienas iš įdomesnių akcentų – iš keliautojų karietos, kurioje supakuota žygio manta, per kaminą rūkstantys dūmai. Pasirodo, jog tai ne puošmena ar mobili virtuvė. Tai specialus įtaisas Amžinajai ugniai gabenti. Žygeiviai kelionės pradžioje ją Šventojoje perėmė iš žynio, atvykusio nuo Šatrijos kalno. Ten šventoji ugnis kūrenama jau 25 metus, tad istorinės kelionės dalyviai ją saugojo ir kūreno viso žygio metu.

Žemaitukai laivu plaukė pirmą kartą.

Kėlėsi per Marias
Pasak V. Digaičio, ko gero, didžiausiu kelionės iššūkiu tapo kėlimasis per Ventos upę. Įveikti upę pavyko tik radus nuožulnų šlaitą, kitur upės šlaitai labai statūs. Tuo viskas nesibaigė, nes, beieškant kelio, teko kopti į statų kalną. Žirgai buvo iškinkyti, tad karietą teko tempti patiems…
Ne ką mažiau įspūdžių raiteliams paliko perkėla iš Minijos į Nidą.
uo pat ankstyvo trečiadienio ryto žygeiviai net nepusryčiavę pakavosi mantą ir ruošė žirgus neįprastai kelionei laivu. Po pietų prognozavo smarkų vėją, tad, norint išvengti didelio bangavimo, reikėjo paskubėti.
„Nė vienas verslininkas nesutiko laivu plukdyti mūsų žirgų. Teiravausi gal net šešiose skirtingose vietose. Greičiausiai juos atbaidė neįprastas krovinys ir su juo susijusi rizika. Jau buvome beveik nuleidę rankas, kai vilties mums suteikė verslininkas Rimgaudas Višinskas. Jis pažadėjo mus perkelti ir savo pažadą ištesėjo. Jo laive „Neptūnas“ nesunkiai sutilpome ir saugiai pasiekėme Nidą su visa manta. Plaukiant per marias, oras mūsų nelepino, nes, pakilus vėjui, laivą blaškė nemažos bangos. Bet mūsų žemaitukai išliko ramūs. Rūpindamasis mūsų saugumu, verslininkas net siuntė kartu antrą laivą. Jei atsitiktų kas netikėto…“ – pasakojo telefonu žygio vadovas V. Digaitis po plaukimo į Nidą.
Tiesa, plaukimo į Nidą metu prireikė ir antrojo laivo. Išlydėjus žygeivius į Nidą ir mums besiruošiant į Šilutę, UAB „Kintai“ svečių namų teritorijoje pastebėjome pasilikusią visoje kelionėje paskui žygeivius ištikimai bėgusią lietuvių skalikę Alką, kuri, matyt, pavargo ir pramiegojo komandos išvykimą. Bemat vienas laivas apsisuko, sugrįžo ir nuplukdė Alką pas žygeivius.

Suvesti žirgus į laivą – nelengvas darbas…

Kelionių entuziastas
Kodėl kelionei buvo pasirinkti žemaitukų veislės žirgai? Vadovas nedvejodamas atsakė: „Esame lietuviai, kalbame lietuviškai, todėl ir žirgai turi būti lietuviški. Net mano kalytė Alka – būtent lietuvių skalikų veislės. Esu didelis kelionių žirgais entuziastas. Kasmet vykstu bent į vieną didelį žygį. Esu vienas apjojęs Baltijos jūrą, dalyvavau žygyje Juodosios jūros link, į Krokuvą. Žiemą su rogių kinkiniu esu vykęs į Švediją bei Norvegiją. Žinoma, tokioms kelionėms pasiruošti reikia nemažai laiko, taip pat ir lėšų.
Kelionės metu iš Punsko ir Pagėgių išsiuntėme apie 20 atvirukų artimiesiems ir rėmėjams. Vienas jų buvo su atvirkščiai užklijuotu pašto ženklu. Manau, po kažkiek metų tai taps kolekcininkų ieškomu eksponatu, mat žygis – istorinis. Kai kelionė jau eina į pabaigą, mane apėmė nuovargis, džiaugsmas ir liūdesys. Džiaugiuosi, kad sėkmingai įveikėme didžiąją maršruto dalį, bet liūdžiu, kad kelionė eina į pabaigą. Žinoma, galvoje jau sukasi mintys apie būsimas keliones, bet visų pirma reikia sugrįžti namo, kur laukia daugybė darbų“, – įspūdžiais dalijosi V. Digaitis.

Simonas SKUTULAS