Žydrė: „Tu negirdėjai“

FONDASNeseniai dienos šviesą išvydo šilutiškės Žydrės Adomaitienės autorinių dainų albumas „Tu negirdėjai“. Kompaktinę plokštelę jau galima įsigyti „Raganės“ gėlių salone, V. ir V. Mickevičių suvenyrų parduotuvėje, Žydrės koncertavimo vietose.

Žydrės autografas ant rėmėjui „Pamariui“ padovanoto naujojo jos albumo.

Į kompaktinę plokštelę pateko 13 dainų – kai kurios šilutiškiams gerai pažįstamos, kai kurios – naujesnės: „Nepasiklysk, viltie“, „Tu negirdėjai“, „Jaučiu tave“, „Vakaro vėsa“, „Pabudimas“ ir kitos. Visoms dainoms muziką ir žodžius Žydrė sukūrė pati (išskyrus dainą „Vidurnakčio patefonas“, šios dainos žodžių autorius – Marijus Budraitis).
„Tai yra pirmas kūrybinis kūdikis, bet ne paskutinis, – „Pamariui“ sakė autorė. – Ir toliau vyksta darbas įrašų studijoje, viena nauja daina jau įrašyta, penkios dar laukia. Prieš pradedant įrašinėti dainas, neturėjau tikslo išleisti kompaktinę plokštelę. Siunčiau įrašus į įvairias radijo stotis, kuriose jau senokai skamba mano dainos. Bet jų tiek prisikaupė, kad išėjo visas albumas“.
– Muzika jus supa kiekvieną dieną, mat Muzikos mokykloje vaikus mokote groti fortepijonu. Ir pati dar kuriate… Ar nepabosta muzika?
– Tai neįmanoma!.. Kita vertus, dažnai noriu viena pabūti tyloje. Tik ar iš vis egzistuotoja tyla? Dažnai vaikų klausiu: „Kas yra tyla?“ Jie atsako: „Pauzė – tylėjimo ženklas“. „Tai pasiklausykime tos tylos“. Mes nutylame ir klausomės – tylos kaip ir nėra. Ir gamta yra muzika, ir vėjo ošimas yra muzika. Kiekvienas garsas turi savitą tembrą ir intonaciją…
– Koks buvo jūsų kelias renkantis muzikanto dalią, kuri, anot liaudies, „ir karti, ir sunki…“
– Aš jos nesirinkau, ji kažkaip mane pasirinko. Šaknys, matyt, iš mano senelio Juozapo Genio, kuris ilgus metus dirbo vargonininku. Jam jau 90-iasdešimt, bet dar sveikas ir tvirtas. Tai vyko natūraliai: kaip žmogus augdamas mokosi kalbėti, taip aš augdama mokiausi dainuoti. Būdama aštuonerių pradėjau lankyti meno mokyklą, po to – S. Šimkaus aukštesnioji muzikos mokykla, dabartinė konservatorija, Klaipėdos universitetas. Pirmieji kūrybiniai bandymai buvo gal sulaukus 11-12 metų. Draugams ir draugėms kūriau dainas apie draugystę… Kai buvo populiarios agitbrigados, buvau „apdainavusi“ kiekvieną mokyklos mokytoją… Autobusu vykstant į konkursą „Drasūs, stiprūs, vikrūs“ mane pastatydavo priekyje, duodavo mikrofoną ir visą kelią dainuodavau.
Konservatorijoje jau paėmiau gitarą, rimčiau pradėjau kurti. Ten buvo ankstyvasis kūrybos periodas.
Klaipėdoje baigusi mokslus, grįžau dirbti į Šilutę. Apie du dešimtmečius prabėgo, kol vėl suruseno kūrybinė ugnelė, atėjo iš kažkur įkvėpimas.
– Pavydėtinas jūsų universalumas: pati eiliuojate žodžius, pati juos apvelkate muzikiniais marškiniais. Kas jums svarbiau ir arčiau širdies: poetinis žodis ar muzikos natos?
–Kadangi man ypač svarbu tekstas, dažniausiai pradedu nuo jo, nė negalvodama apie muziką. Natos savaime dėliojasi pagal žodžius, tam daug dėmesio neskiriu. Todėl savo kūrybą priskiriu dainuojamosios poezijos žanrui.
Nors būna ir antraip – įstringa koks muzikinis motyvas, kuris neleidžia net naktį užmigti – keliuosi ir įdainuoju. Paniškai nemėgstu užrašinėti natas – tai tas pat, kaip padaryti kokį darbą, paskui biurokratiškai apie tai parašyti ataskaitą. Natos yra muzikanto biurokratizmas…
Esu parašiusi daug vaikiškų dainelių ir galėčiau išleisti knygelę, bet kol kas to nesiimu, nes labai vargintų ir atimtų daug laiko. Nors yra trečiokų muzikos vadovėlyje viena mano sukurta ir užrašyta vaikiška dainelė. Rusniškių leidinyje „Vėjopatis“ esu užrašiusi dainą „Nešk, vėjau, per marias“. Žodžiu, moku ir natomis rašyti…
– Kuo dar mėgstate užsiimti, be vaikų mokymo groti fortepijonu, muzikavimo ir kūrybos?
– Jei vaikščiojimas gamtoje yra užsiėmimas, tai labai mėgstu jį. Gamtoje atsigaunu, tiesiog „pasineriu į gamtą“ (turiu net tokią dainą „Gamta šiandien man atsiduos…“ ) Mėgstu keliones, kur galiu pailsėti, pabėgti nuo rutinos. Kelionėje man svarbu kalnai, upės, jūros platybės, net dykumos, kad ausys ir akys pailsėtų nuo visko, kas užgožia natūralų gamtos grožį ir garsus.
– Ką nuo savęs pridurtumėte klausytojams?
– Kurie mane girdėjo koncertuose, juos nustebins įrašai šioje plokštelėje, kur dainos atliekamos nebe akustine gitara ir balsu, ką darome su kolege Liuda. Tai yra mano vienos autorinė interpretacija su aranžuote.
Ačiū už pokalbį.
„Pamario“ skaitytojus kviečiame miesto šventės metu pasiklausyti Žydrės ir jos draugų gyvo balso ir palyginti su jos dainomis iš naujosios kompaktinės plokštelės „Tu negirdėjai“.

Vienas komentaras

  • Jėga

    Gražios eilės, graži muzika, gražus atlikimas ir moteris labai graži. Tik nesustok, nes mums reikia Žydrės, kurios kūryba atgaivintų pavargusią sielą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Piniginę perkeliame į telefoną. Kaip išsaugoti mokėjimo korteles išmaniuosiuose?

Piniginė – jau atgyvena, nes daugumą kortelių galite saugoti tiesiog savo telefone. Vos keliais mygtukų paspaudimais atsiskaitysite už pirkinius tiek prekybos centre ar restorane, tiek ir internete. Kaip išsaugoti korteles savo išmaniuosiuose įrenginiuose, pasakoja „Bitės Profai“. „Pamažu visas reikalingas korteles – tiek mokėjimo, tiek nuolaidų – galėsime išsaugoti išmaniuosiuose įrenginiuose. Įkėlus korteles į skaitmeninę piniginę „Google Pay“ ar „Apple Pay“ visas jas rasite vienoje vietoje. Perkant tereiks keliais mygtuko paspaudimais „įjungti“ ją savo telefono ekrane ir pridėjus telefoną prie bekontakčio

Paminklų kainos. Kodėl pigiai dažniausiai blogai?

Geros kokybės paminklai tarnauja kelis šimtus metų ir net jiems praėjus vis dar mena čia amžinojo poilsio atgulusio žmogaus vardą. Žinoma, tikrai ne visi paminklai, kurių siūlo rinka, yra tokie geri. Dažniausiai glumina paminklų kainos, kurios taip pat lyginamos su daug klausimų keliančia kokybe. Ar tikrai brangiau yra geriau ir kodėl kinta kaina? Akmuo – viskas Kaina pirmiausia kinta nuo medžiagos, kuri yra naudojama paminklo gamyboje. Kiek daugiau kainuoja granitas, tačiau jis tarnauja labai daug metų, nereikalauja jokios priežiūros ir

Kviečia nauja paroda „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Šilutė“

Rugsėjo 21 d. Vilniaus universiteto biblioteka Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje pristatys rankraščių ir senųjų spaudinių parodą „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Šilutė“. Renginio metu bus parodyti Lietuvos istorijai ir kultūrai reikšmingi dokumentai, tarp kurių ir šaltiniai, susiję su Šilutės miesto ir krašto praeitimi. Paroda „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Šilutė“ veiks nuo 13 iki 16 val. Parodos atidarymo renginio pradžia – 15 val. Šis Šilutei skirtas renginys – Vilniaus universiteto bibliotekos nuo 2015 metų tęsiamo projekto „Lietuva Vilniaus universiteto

Prisiminta praeitis ir gyventojai

Kaip žydai atsirado Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje?  Kas yra vadinama litvaku? Kas sieja Kalmanovičių ir Kalenbachą? Kas 1915 metais nutiko su 160 tūkstančių Kauno gubernijos žydų, ir kodėl likusieji su jais vėliau sunkiai rasdavo kalbą? Kas ir kodėl sugalvojo Šv. kūdikio mitą? Kodėl žydiškuose macuose būna tik vanduo ir mitai? Kada Lietuvoje buvo atidaryta Žydų ministerija? Kaip radosi bendrumai tarp lietuvių ir žydų? Koks iki šių dienų Žemaičių Naumiestyje išlikęs žydiškasis paveldas? Kaip įmažinamas holokaustą patyrusios tautos atminimas

Taip pat skaitykite