Žvilgsnis į užmirštą dvarų pasaulį

FONDASDešimtą kartą vykusiame muziejų nakties renginyje šilutiškiai turėjo galimybę pasinerti į beveik nepažįstamą ir jau išnykusį Rytų Prūsijos dvariškių pasaulį, pabandyti suprasti vėduoklėmis duodamus ženklus, pasiklausyti muzikos ir šiaip maloniai praleisti šiltą šeštadienio pavakarę.
Tikra šio renginio žvaigžde tapo Šilutės muziejaus muziejininkė-bibliotekininkė Roma Šukienė, supažindinusi su senovine dvarų kultūra.

Edukacinio renginio vedėja Šilutės muziejaus muziejininkė-bibliotekininkė Roma Šukienė mokė, kaip teisingai užsirišti kaklaskarę.

Kas amžiams prarasta
Parodos „Jų aplinka ir apranga dvelkė grožiu“ atidarymas ir projekto „Rytų Prūsijos dvaras vakar ir šiandien XIX a. – XX a. pr.“ pristatymas sukėlė didžiulį susirinkusiųjų susidomėjimą. Pasiklausyti Romos Šukienės pasakojimo apie senuosius dvarus susirinko tiek žmonių, kad ne visi ir sutilpo patalpoje, kai kam net oro pristigo…
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žinių apie Mažosios Lietuvos dvarus beveik nebuvo skelbiama. Išsamesnės medžiagos apie šio krašto dvarus buvo galima rasti tik Vokietijos bibliotekose ir archyvuose. Tik atsivėrus geležiniai uždangai, mokslo darbuotojams, tyrinėtojams pavyko surinkti nemažai istorinės medžiagos apie Rytprūsių dvarus.
Remdamasi surinktomis žiniomis, R. Šukienė pasakojo apie pačius dvarus, juose vyravusius papročius, madą, etiketą. Pasipuošusi XIX a. aštunto dešimtmečio Europos dvaro damos suknia svečiams priimti R. Šukienė mokė susirinkusius taisyklingai rinktis kaklaskares, kurių vyriškų ir moteriškų rišimo būdų priskaičiuojama per šimtą. Išsidaliję „dvaro tarnaičių“ atneštas kaklaskares, svečiai patys išbandė kelis jų rišimo būdus, ir daugeliui tai pavyko.
Šilutės pirmosios gimnazijos „Dryžuotojo šaliko“ teatro studijos merginos vilkėjo taip pat XIX a., tik jau Klaipėdos krašto, tarnaičių drabužiais, kurie, anot R. Šukienės, nebuvę labai patogūs dėvėti. Dažnai tai priskiriama nelengvai senovės moterų daliai, tačiau anais laikais Rytų Prūsijoje kentėjo ir maži aukštos kilmės berniukai. Iš Prūsijos valdovų atėjo paprotys berniukus rengti mergaitiškais rūbeliais. Slėpdami berniukus po mergaitiškais drabužiais valdovai tokiu būdu bandė sumažinti pasikėsinimo į įpėdinį pavojų, o kitiems tai tapo mada.
Praėjusių laikų etiketo vingrybės
Gana sudėtingos buvo ir to meto mandagaus elgesio normos bei laiškų rašymo taisyklės. Pirmuosius etiketo įgūdžius, elementariąsias mandagumo taisykles kiekvienas įgyja šeimoje. Ir tų laikų šeimos darna buvo grįsta santarve, etiketo laikymusi, kurio viena sudėtinių dalių – pagarba. Iki XX a. ketvirto dešimtmečio sutuoktinių tarpusavio santykiai priklausė nuo valdymo būdo, socialinių vaidmenų pasidalijimo. Iki XX a. 4 dešimtmečio vyras buvo šeimininkas, šeimos gynėjas ir galva, o moteris – vaikų gimdytoja, jų auklėtoja, buities tvarkytoja. Šios moters pareigos lėmė jos nuolankumą, pasiaukojimą, švelnumą, kantrybę ir ištikimybę, vyro pareigos rodė jo valdingumą, ryžtingumą, narsą, netgi šiurkštumą. Dėl šių tradicijų vyras šeimoje buvo laikomas autoritetu.
Etiketas šeimoje buvo ugdomas moters – motinos – pavyzdžiu. Vaikai į suaugusiuosius pagarbiai kreipdavosi „jūs“, „tujinimas“ buvo didelė nepagarba.
XIX a.-XX a. pr. etiketo taisyklės reikalavo, kad jaunesnis asmuo pirmas pasveikintų vyresnįjį, žemesnio socialinio sluoksnio atstovas – aukštesnįjį, vyras – moterį.
Pasisveikinimas ir atsisveikinimas buvo ne tik keitimasis ženklais tarpusavyje, bet ištisas ritualas, lydimas įvairių gestų, mimikos, kūno judesių. Galvos linktelėjimas – nuolankumo ir paklusnumo kitam žmogui gestas. Juo pabrėžiamas žmogaus vertingumas, reikšmingumas, socialinis statusas. Galvos linktelėjimu buvo sveikinamasi kelyje, užėjus į namus, susipažįstant, t. y. prisistatant nepažįstamiems, kviečiant šokiui ar dėkojant už jį, atsisveikinant.
Etiketas reikalavo, kad galva būtų linktelima lengvai, lėtai ir pagarbiai, žiūrint į akis. Į šoną nukreiptas žvilgsnis laikytas, kito negerbimu, rodė sutiktojo priešišką ar kritišką nusiteikimą.
Skrybėlės kilstelėjimas buvo vienas iš svarbiausių pasisveikinimo gestų ir turėjo savo taisykles. Paprastai skrybėlę vyrai nusiimdavo dešine ranka, tačiau, jei reikėdavo paspausti ranką, ją perimdavo į kairę ranką, bet pasitaikydavo, kad skrybėlę nusikeldavo ir kairiąja.
Būta nuomonės, kad skrybėlę nusiimti reikia būtinai į priešingą pusę nei prasilenkiama su sutiktuoju, kitaip sveikinimasis skrybėlės nukėlimu atrodys kaip išmaldos prašymas…
Mandagiu ir kultūringu laikytas tas, kuris nusiimdamas kepurę iš kišenės ištraukdavo ranką. Tas, kuris sveikindamasis ranką laikė kišenėje, buvo vertas vadinti chamu.
Palankumą, pagarbą vienas kitam vyrai reiškė ir rankos paspaudimu. Tvirtas rankos paspaudimas liudijo teigiamas žmogaus būdo savybes: malonus, nuoširdus, energingas, stiprus, valingas. Jeigu žmogus pasisveikindamas ar atsisveikindamas ranką paspausdavo už pirštų galiukų, tai bylojo, kad jam trūksta pasitikėjimo savimi. Taip sveikindavosi itin drovūs žmonės. Etiketo taisyklės reikalavo, kad vyras pirmas pasisveikintų ir lauktų, kol moteris išties jam ranką.
Išskirtinis sveikinimosi gestas buvo rankos pabučiavimas. Tai ypatingas žmonių tarpusavio palankumo ir pagarbos ženklas. Svarbu paminėti, kad rankos pabučiavimu buvo išreiškiama ir vaikino simpatija merginai arba vyro pagarba moteriai.
Slapta vėduoklių kalba
Jeigu didžioji dalis bendražmogiškųjų etiketo vertybių išliko, tai senoji vėduoklėmis duodamų ženklų kalba mums mažiau pažįstama negu kurčnebylių gestai… O keliais vėduoklės mostelėjimais tuomet mokėta daug ką pasakyti. Pavyzdžiui, „Aš jus myliu“, „Aš pasiruošusi sekti paskui jus“, „Nešdinkitės šalin“. Apie karštą meilę bylojo suglausta vėduoklė pridedama prie širdies arba išskleista vėduokle uždengiamos akys. Klausiant, „ar galime susitikti?“, vėduoklę kaire ranka pridėdavo prie dešinės akies. Išskleistos vėduoklės lazdelių skaičius rodė, kelintą valandą skiriamas pasimatymas.
Iškleista vėduokle palietus kairę ausį, būdavo įspėjama, kad kažkas seka. Staigus mostas suskleistos vėduoklės rankena į priekį reiškė „Nešdinkitės, eikite lauk!“
Tai tik dalis vėduokle duodamų ženklų, kurių galėjo išmokti muziejaus kiemelyje gausiai susirinkę muziejų nakties renginių dalyviai.
Po edukacinės programos ir skaitinių apie Hugo Šojų, vakaro svečiai mėgavosi saldumynais ir kava, kuria vaišino žavios „dvaro tarnaitės“ iš „Dryžuotojo šaliko“ teatro studijos, ir klausėsi gitarų muzikos. Koncertavo Baltijos gitarų kvartetas – Zigmas Čepulėnas, Sergej Krinicin, Saulius Lipčius, Chris Ruebens. Taip jau sutapo, kad šis kvartetas susikūrė prieš 10 metų ir Šilutėje pirmą kartą grojo pirmame muziejų nakties renginyje.

Vaidotas VILKAS

Žavios „tarnaitės“ iš „Dryžuotojo šaliko“ teatro studijos aptarinėjo dvaro naujienas…

Renginio dalyvės turėjo progos pasimokyti užmirštos vėduoklių kalbos.

Vakarą vedė muziejininkė-bibliotekininkė Roma Šukienė, vilkėdama XIX a. aštuntojo dešimtmečio Europos dvaro damos rūbu, skirtu svečiams priimti. Gabrielė demonstravo suknelę, kuria pasipuošusios 14-16 metų panelės būdavo pristatomos visuomenei. Indrė vilkėjo pasivaikščiojimui skirtais rūbais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Skirs lėšų ir Katyčių vandens malūnui tvarkyti 

Kultūros  ministerija praneša, kad šiemet papildomai skirta lėšų 18-ai paveldo objektų tvarkyti. Šiame sąraše yra ir Katyčių vandens malūnas. Tiesa, čia planuojama finansuoti tik avarijos grėsmės pašalinimo darbus. Į šiaurę nuo Katyčių išlikęs vandens malūnas ir lentpjūvė, statyti 1926 metais. Malūnas ir lentpjūvės gateris buvo varomi užtvankos vandeniu ir garu. Po rekonstrukcijos išliko malūnas, varomas elektra. Šiuo metu pastatas yra avarinės būklės, reikalinga renovacija. Šių metų valstybės biudžete paveldui tvarkyti numatyti papildomi 2 mln. eurų. Šios lėšos leis tęsti seniau

Smulkieji verslininkai: apie 40 proc. prekybininkų, kurie šiuo metu negali vykdyti savo veiklos, bankrutuos

Nuo pirmadienio turgaus prekeiviams galint teikti paraiškas dėl turgavietės mokesčio kompensacijos, Smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė sako tokį valdžios žingsnį vertinanti teigiamai, tačiau pažymi, kad ši priemonė dėl ilgo karantino galėtų būti didesnė. Ji taip pat pabrėžė, kad ir toliau ribojant verslų veiklą numatoma, kad 40 proc. šalies smulkiųjų verslininkų laukia bankrotas. „Kadangi karantinas tęsiasi labai ilgai, o išlaidos tikrai yra didžiulės, prašėme didesnės – 500 eurų turgavietės mokesčio kompensacijos. (…) Bet vis dėlto teigiamai vertiname šią

Siūlo atlaisvinti judėjimo kontrolę tarp savivaldybių, tačiau „juodosiose“ savivaldybėse apribojimus ketinama palikti

Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija (VESK) apsisprendė Vyriausybei siūlyti nuo kovo 16 dienos atlaisvinti judėjimą tarp savivaldybių. Visgi vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė informuoja, kad savivaldybėse, kuriose koronaviruso sergamumas išlieka didelis, siūloma taikyti išimtį ir judėjimo kontrolės neatsisakyti. „Nepaisant to, kad mes turėjome atlaisvinimus, matome, kad situacija stabilizavosi ir netgi nežymiai gerėja. Vėl turime neigiamą pandemijos pagreitį, taip pat sumažėjo mirtingumas, ir ligoninėse yra fiksuojami tik pavieniai susirgimų atvejai, ir tai aiškiai indikuoja, kad tikrai skiepijimas veikia“, – pirmadienį surengtoje spaudos

Nenaikinkite kovų lizdų!

Naikinti kovų lizdus per vėlu – triukšmą reikia reguliuoti rudenį Yra tokia Kovarnio diena, ir šiemet paminėta kovo 4 d. Aplinkos ministerija ragina netgi leidimus turinčias savivaldybes nenaikinti perėti grįžtančių šios rūšies paukščių. „Jeigu savivaldybės, gavusios leidimus, planuoja netrukus ardyti kovų lizdus, tai prašome to dabar nedaryti – lizdai turi būti ardomi nebent rudenį“, – sako aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis. Kovarniai, taip liaudiškai vadinami kovai – paukščiai, kurie kovo pradžioje sugrįžta peržiemoję. Anksčiau Lietuvoje jie buvo mėgstami ir mylimi,

Taip pat skaitykite