Zigmantas Jaunius: „Neįmanoma nesidžiaugti Laisve…“

Penktą kadenciją Šilutės r. savivaldybės tarybos narys, AB „Lietuvos draudimas“ Vakarų regiono vadovas verslo klientams Zigmantas Jaunius sausio 18 d. atšventė 50 metų jubiliejų. Į šią gyvenimo atkarpą pateko ir 30 Laisvės metų, ir studijos tuometinėje Kauno veterinarijos akademijoje, kai su bendraminčiais dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, 1991 m. sausio 13 d. su gynėjais budėjo prie Sitkūnų radijo stoties.

Artėjančios Kovo 11-osios proga „Pamarys“ kalbina Zigmantą JAUNIŲ.

– Koks tas, jūsų manymu, Lietuvos Nepriklausomybės 30-metis?
– Džiugus. Neįmanoma nesidžiaugti Laisve. Mačiau anos Lietuvos gyvenimą, matau laisvą valstybę, galiu palyginti. Labiausiai džiaugiuosi jaunąja karta, užaugusia Lietuvos Nepriklausomybės metais, džiaugiuosi savo vaikais. Jie visiškai kitokie – protingesni, aktyvesni, plačių pažiūrų, plačiau matantys pasaulį ir keliaujantys po jį. Jie tokie laisvi! Sako, tėvai moko vaikus, bet aš turiu ko mokytis iš savo dukrų. Jos laisvai kalba angliškai, o aš dar to mokausi… Prireikus kalbėtis angliškai jaučiu, kad esu tarsi kitoks. Ką mano dukros gavo, man anais laikais nedavė.

Žmonės dabar gyvena įvairiai. Vieni labai gerai, tačiau yra ir vargstančių. Kam pavyko, užsikabino už sėkmės, kai kam nepasisekė. Jaunoji karta, manau, sėkmingai žengia laipteliais aukštyn, už juos labai džiaugiuosi. Štai tebeturiu apyrankę. Vasario 16-osios proga Valakėliuose, Pasvalio rajone, su žmona Julija dalyvavau naktišokiuose „Šokame Nepriklausomybę“. Tai tokia tradicinė šokių šventė, kai suvažiuoja žmonės iš Latvijos ir Lietuvos. Vasario 15-os vakare ji prasideda, kitos dienos rytą baigiasi. Šiemet dalyvavo gal 400 šokių mėgėjų, iš jų per 70 procentų sudarė jaunimas iki 30 metų. Žiūrėjau į juos, taip man gražu buvo. 20-30 metų, o kaip šoka! Aš ten buvau jau kaip dinozauras… Dar gal kokia pora buvo mano amžiaus. Per šokių naktį trejus marškinius turėjau pasikeisti.

Vidurnaktį, prasidėjus Vasario 16-ajai, sugiedojome Lietuvos himną. Grojo 12 ansamblių.
Ketverius metus lankau tradicinių šokių mokyklą, gaila, kad tik dabar – daug praradau. Kai buvau mokinys, mokytoja pasakė, kad šokti netinku… Niekada neužmiršau, kad mane išbrokavo. Nors šokti visą gyvenimą norėjau, tik bijojau to pirmojo žingsnio. Gerai, kad šokti mėgsta ir mano žmona Julija. Tai senoviniai lietuviški šokiai, pavyzdžiui, „Mazurka“ ir įvairūs kiti. Dabar šokame ir pramoginius. Klaipėdoje, kur dirbu, irgi vyksta tokie tradiciniai šokiai. Jų ir anglų kalbos pamokos mane po darbo užlaiko uostamiestyje iki vėlaus vakaro. Pirmadienį ir trečiadienį po darbo šokiai, antradienį ir ketvirtadienį – anglų kalbos pamokos.

Planuoju, kad ir Saugose su bendruomene šiemet po Mindaugo karūnavimo dienos surengsime naktišokius. Gal tai taps tradiciniu tokiu renginiu rajone, turinčiu išliekamąją vertę?

– Prisiminkime jūsų studijų metus, kai vyko Sąjūdžio mitingai, juk Kauno gyventojai nuo seno garsėjo patriotizmu…
– Daug atsimenu. Studijuoti nuvykau 1988 metais, kai jau kilo dainuojančios revoliucijos banga su mitingais, minėjimais, trispalvėmis vėliavomis, patriotinėmis dainomis. Jos man patiko nuo vaikystės. O 1991 metų sausio įvykiai, kuriuos rodė televizija, mane labai sukrėtė, bemat su draugais iš bendrabučio išėjome į miestą. Važiavo kariškių automobiliai. Bėgome vis slapstydamiesi. Prie Vytauto Didžiojo muziejaus pasiprašėme, kad norime į Vilnių. Pasiūlė vykti į Sitkūnus budėti kartu su radijo stoties gynėjais. Ten budėjo tūkstančiai žmonių, nuo Kauno iki Sitkūnų pakelės buvo pilnos automobilių, pranešus, jog atvažiuoja tankai, visi stovėjo susikibę rankomis… Netoli manęs stovėjusį žmogų ištiko gal infarktas. Greitoji privažiuoti negalėjo…Tokia įtampa, baimė. Stovėjau ir svarsčiau, kaip krisiu, kai šaus. Žmonės dainavo, daug būta emocijų… Ten buvau ir per savo gimtadienį, sausio 18 dieną. Budėjau gal mėnesį. Pasirodo, mano mama Elena ir jaunesnis brolis Donatas (D. Jaunius – Šilutės r. „Lietuvininkų vilties“ premijos laureatas) per sausio įvykius buvo Vilniuje.

– Nuo 1993 metų esate Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narys, pažiūrų nepakeitėte. Kas tokias suformavo?
– Tie Sąjūdžio metai, Sausio 13-osios įvykiai daug lėmė. Visada domėjausi istorija. To nesu apleidęs. Turėjau Saugų mokykloje puikų lietuvių kalbos mokytoją Joną Dagelį – tokį smetonišką, gimusį vasario 16 dieną. Kai nepadeklamavau Maironio eilėraščio, prieš visą klasę išvadino nemylinčiu Lietuvos. Įsiminė tai. Mano močiutės sesuo Petronėlė Kontrimienė vis apie tremtį pasakodavo. Jos vyrui Adolfui kariuomenėje teko praleisti pirmosios sovietų okupacijos metus. Pašauktas 1939 m. atlikti karinę tarnybą, jis su kitais vyrais buvo pasiruošęs priešintis į kraštą 1940 m. įžengusiai Raudonajai armijai. Jai okupavus Vakarų Lietuvą, broliai Kazimieras, Adolfas ir Pranas Kontrimai tapo Lietuvos laisvės armijos partizanais. „Kardo“ rinktinę subūrė Kazimieras. Buvau Kartenoje, ten sodyboje ant pastato kabo lenta su įrašu, kad 1945 metų gegužės 25 d. čia priesaiką davė Jonas Žemaitis-Vytautas, kiti partizanai. Turėjau su kuo kalbėtis apie Lietuvą jau nuo mažų dienų.

– Su žmona Julija turite keturias dukras. Kaip klostosi jų gyvenimai?
– Visos dukros – prie meno, kūrybos. 23 metų Gabrielė šiuo metu – Indijoje, planuoja savo verslą, studijavo rūbų dizainą, rengiasi siuvimo studiją. 21 metų Monika dabar Olandijoje, studijavo grafiką, irgi planuoja savo verslą. Keturiolikos Austėja mėgsta groti, lankė muzikos pamokas, anglišką dainą nuo mažens vos išgirdusi pakartodavo be klaidos. Turi gerą klausą. Dvylikos metų Elzė irgi bus, ko gero, menininkė, savo kambarį puošia lipdiniais, piešiniais. Žmona Julija baigusi ikimokyklinio ugdymo mokslus su menų pakraipa, manau, čia bus jos nuopelnas. Kuria karpinius, pina šiaudinius „sodus“ ir kita. Yra giminėje visa karta audėjų. Jau staklių prireikė…

O aš, vienas vyras šalia penkių moterų, svaigstu dėl „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandos, mėgstu tinklinį, esu žaidęs. Dabar rūpi lauko tenisas. Kai Saugose įrengė aikštelę, koks malonumas ten…

– Apie jus galima rašyti ir rašyti, o aš, kaip priminėte, jus „Pamario“ laikraščiui kalbinau net prieš 25 metus… Klausausi ir stebiuosi, ar jums užtenka 24 valandų paros?
– Šiandien kėliausi ketvirtą ryto… Šeštą jau buvau Klaipėdoje. Šeštadienį pailsiu. Tiesa, šeštadienį su draugais buvome išvažiavę šokti…

– Kaip sekasi darbe, kokie praėję metai buvo „Lietuvos draudimo“ akcinei bendrovei?
– Metai buvo geri. Kompanija – stabili, rimtai valdoma, turi nenurimstantį generalinį direktorių Kęstutį Šerpytį, vis ieškantį naujovių, skatinantį pokyčius. Veiklos modernizavimas, informacinės technologijos leido stipriai sumažinti darbuotojų skaičių. Per kelis metus nuo dviejų tūkstančių iki kelių šimtų. Mes nuolat ieškome pokyčių. Gal kada nors atsiras robotai, kurie aptarnaus klientus? Mūsų kartos žmogui tai skamba keistai, tačiau gyvenimo tempai ir pokyčiai jau leidžia svarstyti ir tai. Tokios pasaulinės tendencijos.

– Pokalbio pabaigai liko neaptartų temų. Kokių?
– Šilutės rajono savivaldybės taryboje esu jau penktą kadenciją, tik 1997-1999 metais buvau valdančiojoje daugumoje, o visą kitą laiką – opozicijoje… Visko išgirdau. Taip, esu profesionalus opozicionierius. Turime partijoje jaunų žmonių, užleisime pozicijas jiems. Jaunimo turime gražaus. Matydamas juos noriu, kad į politiką jų ateitų daugiau ir skirtingų.

Nuo to laiko, kai keturiasdešimtmečio proga draugai padovanojo puodą, dažnai verdu plovą. 50-mečiui dovanų gavau didesnį katilą, tad plovo teks virti daugiau…

Artėja Kovo 11-oji. Linkiu, kad visų širdys būtų kupinos džiaugsmo už Lietuvą, už vaikus, kuriuos užauginome ir auginame, už jų šviesią ateitį. Mūsų gyvenime buvo ir kitaip. Tačiau darbu prisidėjome, augindami vaikus paklojome tą kelią, kuriuo dabar jie gali eiti ir savo vaikus augindami, meilę Lietuvai jiems skiepydami toliau kurti valstybę. Tegul būna tas kelias tiesus, tegul jie myli Lietuvą, tuomet mylės ir gerbs savo tėvus, brolius, seseris, visus, šalia esančius.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Pametėte telefoną: žingsniai, kuriuos turite padaryti iš karto

Vasarą daug laiko leidžiame gamtoje, išvykose, šventėse ar koncertuose, tad tikimybė pamesti savo telefoną išauga. Jį praradus, svarbiausia kuo greičiau atlikti keletą svarbių žingsnių, pasitelkiant išmanius įrankius. Jūsų dėmesiui – Arnoldas Lukošius, „Tele2 Inovacijų biuro“ ekspertas, dalijasi patarimais ir prevencinėmis priemonėmis, kaip elgtis pradingus jūsų išmaniajam telefonui. Pamesto „Android“ telefono ieškos „Google“ Naujausiuose „Android“ gamintojų telefonuose yra funkcija „Find My Device“ (liet. Surasti mano įrenginį) – ji savaime fiksuoja jūsų telefono buvimo vietą, todėl visuomet žinosite kur jo ieškoti, o

Renkantis krūmapjovę reikia įvertinti 5 kriterijus

Norite, kad sodo priežiūra būtų malonumas, o ne darbas? Tuomet siūlome įsigyti specializuotą techniką, kuri padės ir gana sudėtingus, daug laiko laiko ir pastangų reikalaujančius darbus atlikti greitai ir be jokio vargo. Platų sodo technikos įrangos asortimentą siūlo parkutechnika.lt. Susipažinkite su pasiūlymais, kurie pakeis jūsų požiūrį į sodo priežiūrą. Vienas reikalingiausių įrankių savoms reikmėms yra krūmapjovės, kurios padeda pasirūpinti ne tik krūmais, tačiau ir mažesniais medžiais, kitais sumedėjusiais augalais, kuriuos sudėtinga tvarkyti rankomis. Kadangi šiuo metu rinkoje tokių įrankių gausybė,

Jonas Lukošaitis palieka Katyčių seniūno kabinetą

Švenčiant Valstybės dieną katytiškiai garbingai išlydėjo Katyčių seniūno pareigas paliekantį Joną Lukošaitį. Jis šias pareigas ėjo nuo 2015 metų pabaigos. Jau įvyko konkursas, yra aiškūs du kandidatai, vieną iš kurių seniūnu paskirs Šilutės r. savivaldybės administracijos direktorius. Prieš susitikimą su Jonu Lukošaičiu teko susirasti 2015 m. gruodžio mėnesio įvykio Katyčiuose aprašymą: kaip seniūnu paskirtą J. Lukošaitį sutiko bendruomenė, sveikino svečiai. Tuometinis Žemaičio Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas J. Lukošaitį pavadino keturgubu kolega: abu – agronomai, buvę ūkių vadovai, abu – Jonai,

Laidotuvių procesiją sustabdė užrakinti kapinių vartai

Į „Pamario“ redakciją užėjusi šilutiškė Lina V. papasakojo tokią istoriją: kai laidotuvių procesija mirusįjį atlydėjo į Šilutės kapines, jų vartai buvo užrakinti… Teko laukti. Liūdintys ir skausmo prislėgti žmonės nesuprato, kaip galima taip elgtis. Buvo taip „Buvo trečiadienis, mes laidojome mamytę. Kai atvykome į Šilutės kapines, radome užrakintus vartus. Yra ir mūsų klaida. Prieš pusantrų metų turėjome laidotuves, mums tuomet davė dvivietę kapavietę, tai buvo vietos čia ir mamytę palaidoti. Kapinių prižiūrėtojas ėjo pro šalį ir matė, kad ten kasa