Žaliasis Šilutės rūbas

Diskusijų klubas 17.17

Birželio 6 d. į F. Bajoraičio viešąją biblioteką padiskutuoti apie didelio visuomenės dėmesio sulaukusį žaliąjį Šilutės rūbą susirinko Antanas Čepys, Petras Skutulas, Irena Arlauskienė, Jonas Jaunius, Tatjana Frišmantienė ir Edvardas Jurjonas.

Jonas JAUNIUS:

– Manau, yra dvi priežastys, kodėl pastaruoju metu dėl medžių Šilutėje kilo tiek ginčių.

Kai kur Šilutėje stori medžiai  stovi prie pat namų sienų.

Nuo senų laikų Šilutę vadino gražiu žaliu miestu. Kiek iš vaikystės atsimenu, Šilutė turėjo centrinę gatvę, o už jos buvo krūmynai ir daržai. Tuometinė hidraulinių pavarų gamykla buvo centre, netoli Šilutės baldų gamyklos karvės ganėsi. Net Vilų gatvėje prie namų buvo žemės sklypai ir sodai. Netoli jos, kur dabar auga beržai, savininkas jais buvo apsiželdinęs savo teritoriją. Nedaug tebuvo urbanizuotos miesto dalies.

Urbanizuojasi visas pasaulis. Net kolektyviniame sode žmogus pasistato namuką ir kiemą iškloja trinkelėmis, daug ką iškerta, pasilieka tik pjaunamą veją. Tačiau atėjęs į Šilutės centrą jis sako, kad medžiai čia turi būti, miestas turi būti žalias. Ten, kur jis tvarkosi, medžių turi būti mažiau, nes jie trukdo, lapų priberia. Kiek kalbėjausi su Šilutės centre veikiančių įmonių savininkais, daugelis sakė, kad didžiuliai medžiai jiems trukdo: stogą gadina, lapus grėbti reikia, šakos langus gožia. Pasikeitęs gyvenimo būdas – tai būtų pirmoji priežastis.

Kita – medžiai susensta. Tačiau jeigu kurių anksčiau gal dėl ligų, dar dėl ko kito neliko, jų vietoje kažkodėl jaunų neatsodino. Tokių tuščių vietų nuolat atsirasdavo. Esu seniūnui siūlęs ąžuoliukų, gal kur jiems vietos rastųsi. Girdi, niekur nieko netrūksta. O gimnazijos jaunimui vietos surado… Privačiam žmogui – ne. Įžvelgiu žmonių, atsakingų už medžius mieste, aplaidumą. Turėtų jiems skaudėti širdį, kai medžių mažėja.

Štai šalia evangelikų liuteronų bažnyčios Gudobelių alėja su baigiančiomis išpūti senomis gudobelėmis ir kažkada akcijos metu atsodintomis, kurios auga, gausiai žydi. Tapo įprasta girdėti, kad Šilutė – žalia, tad ir nerūpėjo nei atsodinti medelį vietoj išvirtusio medžio, nei tinkamai tvarkyti senstančių medžių. Kai anksčiau niekas neatsodino, dabar žmonės nebetiki, kad bus kitaip. Mieste neorganizuojama medelių sodinimo talkų. Juknaičiuose juk tokią ne vieną darė. Galėjai savo medį pasodinti.

Gal dabar miestelėnų iniciatyva dėl medžių išsaugojimo privers kitaip elgtis?

Edvardas JURJONAS:

– Kodėl mes nesusikalbame, kodėl dėl medžių Šilutėje yra dvi stovyklos? Vieni mato gyvą medį, kiti – daiktą, su juos elgiasi irgi kaip su daiktu. Kitam skauda širdį už gyvą medį, jis jį ir saugo. Priešprieša, nesusikalbėjimas, neturėjimas vizijos. Išpjovus medžius ir pasodinus jaunus, žalio miesto jau neturėsime. Didelis medis šimtus kartų geriau valo orą, mažina triukšmą. Brandus, sveikas medis (nesveikus būtina šalinti) mieste nusipelno tokios pat pagarbos, kaip ir unikalūs mūsų pastatai, kurie saugomi. Dėčiau lygybės ženklą – negalima vienus saugoti, kitų – ne. Nesaugodami darome skriaudą medžiui. Medeliai, kuriuos ketina pasodinti, auginami kaip broileriai. Jie gauna įvairių medžiagų, kurie kamieno apimtį, aukštį padaro tinkamą gatvėms per trumpą laiką. Planuojama priežiūra – trumpa, o reikėtų jos 12-15 metų. Kai pasodinus priežiūra trunka 2-3 metus, vėliau – tik palaistymas, reikalingų medžiagų jis jau negauna. Šilutės brandūs medžiai – mūsų plaučiai, nes jie valo orą, karštą dieną neleidžia miestui perkaisti, suteikia prieglobstį paukščiams ir vabzdžiams, lajos veikia kaip kondicionieriai, žalia aplinka didina nekilnojamojo turto vertę, teigiamai veikia žmogaus savijautą.

Dariaus ir Girėno sutvarkytoje gatvėje medžių neliko ir jų čia neatsodino, nors buvo žadėta. Prarastas žmonių pasitikėjimas. Todėl ir netiki, kad bus teisingai pasielgta ir centrinėje miesto gatvėje. Specialistų, vertinusių šios gatvės medžius, išvados skiriasi. Taip ir nežinoma, kiek medžių bus šalinama. Manau, kad specialistų paminėti 80 medžių, kurie yra nesveiki ir kelia grėsmę, turėtų būti pašalinti. Specialistai rado ir kelis nesveikus medžius, kurių iš pradžių neplanuota kirsti.

Gal projekto rengėjai neišmano? Gal klysta? Švedijoje pastebėjau, kad trinkelių aplinkui medį nėra, pilama smulki skalda, dedamos medinės lentelės… Sugrįžtu prie požiūrio: jeigu gyvas medis valstybės tarnautojui tik daiktas, tegul nusišalina nuo šių reikalų.

Savivaldybė galėtų surengti gyventojų, kurie įsikūrę šalia didelių ir sveikų medžių, apklausą. Ji ir parodytų, kiek šilutiškių nenori šalia namo ar buto turėti medžių. Jeigu medis nesveikas, tokį reikia šalinti. Būtina apsispręsti dėl medžių genėjimo, ko nebuvo ilgus metus. Geras pavyzdys – Liepų gatvė: auga iš miško atvežtos ir pasodintos liepos.

Irena ARLAUSKIENĖ:

– Mes neturime medžių kultūros. Eina vyras, triaukšt medžio šaką, numetė… Gražią alyvą aplaužė ir nešasi glėbyje. Šaukiu: „Ką darote?..“ Visa tai vyksta po mano langu. Juk Antanas Baranauskas sakė, kad„ žmogus ir medis zgadoj gyveno, kartu paseno“. Aš nežinau, kaip ir kokiu būdu reikia kalbėti apie medžius, kurie, kaip knygoje rašoma, dejuoja, susikalba. Senovėje medžio nuo žmogaus neatskyrė, jie visur buvo kartu. O dabar – paklauskite vaiko, kelis medžius jis pažįsta? Ką pasakytų apie ąžuolą, kitą medį? Sako, nori nusilaužti šaką, turi medžio paprašyti.

Įdomus klausimas, kodėl perkūnas netrenkia į liepą? Kas mūsų kultūroje buvo liepos? Pirmos dukros sulaukus, liepą pasodindavo. Moterys rinkdavosi po liepa, net mergaitė po liepa buvo neliečiama. Po liepa buvo moterų mokykla: kas jos laukia, kokių rūpesčių bus. Anais laikais sodindavo vyšnynus, jeigu dukrai ištekėjus gyvenimas nenusisekdavo, su motina išsikalbėti ji eidavo tik į vyšnyną. Pušis – sausio mėnesio medis, kiekvienas metų mėnuo turi savo medį. Kadagiai saugo genties atmintį. Net kertami medžiai gali skųstis…

Būtina atgaivinti senovinius papročius, tą mūsų prisirišimą prie gamtos, prie medžio. Nežinau, ką reikėtų daryti, kad vaikas ar suaugęs žmogus nelaužtų medelio, neskintų šakų. Ir Šilutėje ne vienoje vietoje pasodintus medelius nulauždavo. Kiek jų taip neliko… O jeigu tvarko kokį namą, kiek medžių nupjauna…

Mus trūksta elgesio su medžiais kultūros.

Jonas JAUNIUS:

– Pastatė šalia Vydūno gimnazijos sporto salę, sodą iškirto, mat reikia vietos automobiliams sustatyti. Ne statybininkai nupjauna medį – taip būna suprojektuota. O kodėl taip? Esmė ne medžio vertingumas, o požiūris į medį.

Tatjana FRIŠMANTIENĖ:

– Išpjovė obelis ir Šilutės senelių namų teritorijoje, esą todėl, kad kas nori lipdavo per tvorą obuolių… O juk sode ir seneliams būtų miela pasėdėti. Kiekvienas medis yra kitoks, vieni auga greitai, kiti – lėtai. Kaštonas auga labai lėtai. Tik serga. Kaštono neįmanoma sukapoti – kirvis atšoka kaip nuo gumos. Kaštono mediena – baltutėlė. Tik negali bet kur sodinti. Pasiilgstu šermukšnių. Jie neauga dideli, ir po langais galėtų būti. Kodėl jų mažai sodina?

Žydinčių liepų kvapas – nuostabus, visame mieste jaučiame jį, kai pražysta. Norisi, kad medžių kuo mažiau iškirstų, bet jeigu medis yra senas, ligotas, sutinku: tokį reikia pjauti.

Antanas ČEPYS:

– Atrodo, kad medžių tvarkymo projektą darė žmonės, kurie neišmanė reikalo, bet čia priklauso, koks buvo užsakymas. Kai aiškiai sudėliojama užduotis, ką reikia padaryti, būna kitoks rezultatas. Tačiau kai paisoma kuo mažesnės kainos, tai už mažą kainą mažai ir galvojama. Projektuotojas už užsakovą negalvoja.

Kodėl dabar tiek ginčų dėl medžių?

Nes pastaraisiais metais jie beatodairiškai kertami: Minijos kaime, kelyje iš Šilutės į Rusnę, tokiame, sakyčiau, išskirtiniame Pamario krašto kelyje. Turėtume apsibrėžti, kur norime išsaugoti unikalią krašto gamtą, kur – ne. Nes be medžių vaizdas pasikeičia. Daugelyje kapinių medžius iškirto – tai sunkiai suvokiama. Tas beatodairiškas medžių kirtimas ir suaktyvina dalį gyventojų, kurie stoja prieš. Mieste medžiai gyvena iškirtinai blogomis sąlygomis. Jie – pasmerkti: sugeria šviną, automobilių išmetamąsias dujas, dulkes, visokius urbanizacijos produktus. Todėl jie negali gyventi tiek, kiek normaliomis sąlygomis augantys. Miesto medžiams būtina normali priežiūra.

Kodėl taip atsitiko Šilutėje? Dėl nemokšiškos medžių priežiūros, dėl nemokšiško genėjimo ar visiško negenėjimo. Mieste nėra šeimininko, kuris suprastų, kad medžių šalinimas keičia miesto veidą, atveria pastatus, bet sumažėja mūsų „plaučiai“ ir netenkame daug kitko, susijusio būtent su medžiu. Kiekvienas žingsnis, kai jis susijęs su gyvu medžiu, turi būti labai pamatuotas. Čia yra didžiulė atsakomybė sprendimus priimančių žmonių, koks bus miestas ir kaip jame jausis žmonės. Dabar pastebime, kad net specialistai tarpusavyje dėl Šilutės medžių ginčijasi, nuomonės skiriasi, o jeigu padarytume nė jų neatsiklausę ar nepaisydami jų nuomonės… Kita kalba, kad medžius reikia ir gerai pasirinkti, ir tinkamai prižiūrėti.

Jonas JAUNIUS:

– Bėda yra ta, kad abejotinas ir naujų medžių, skirtų mieste augti, pasirinkimas. Iki šiol neturėjome lėšų medžių priežiūros specialistams. Ar tų lėšų bus atsodintiems medžiams tinkamai prižiūrėti? Tuo labiau, kai tie nauji medžiai reikalaus specialios priežiūros. Galbūt teisūs tie, kurie siūlo sodinti iš mūsų miškų atsivežtas liepas, ąžuoliukus – jie nemerdės ir nereikalaus išskirtinės priežiūros.

Edvardas JURJONAS:

– Vis dėlto daugiau žmonių renkasi prifarširuotą ir greitai užaugintą broilerį, o ne kaimo sodyboje užaugintą vištą…

Antanas ČEPYS:

– Esmė: ką šiandien su tuo Šilutės žaliuoju rūbu daryti? Dariaus ir Girėno gatvę nuplikino ir tiek. Sako, kad medžius palei gatvę sodinti linija sugalvojo inžinieriai, o ne architektai… Gal pastarieji patartų juos gojeliais sodinti. Ir funkciją atliktų tą pačią. Sodinkime parkelius, nemažinkime miesto žaliojo rūbo. Yra tokių vietų. Nesodiname palei gatvę, sodinkime šalia, netoli ar toliau. Nė vienas dokumentas, kuriuo privalo vadovautis vietos valdžia, neleidžia mažinti medžių. Net ir saugodami centrinės miesto gatvės žalumą, mes turime sutikti su tuo, kad dalį medžių reikia pašalinti. Medžiai suserga, jiems reikia laiku suteikti pagalbą, medžiai pasensta. Jeigu negalime jų vietoje atsodinti, sodinkime šalia, atokiau. Tegul ir už kelių dešimčių metrų. Vietų tam yra.

Gali būti, kad ir sveikas medis gatvėje užstoja įdomios architektūros statinį. Jeigu jau reikia tą medį nukirsti, tai kitoje vietoje pasodinkime 5 vietoj ano. Tik sodinti reikia ten, kur bėdos nepridarysime. Lengva pasodinti bet ką ir bet kur. O vėliau?

Petras SKUTULAS:

– Jeigu miestas rimtai žiūrėtų į savo žaliąjį rūbą, tai turėtų specialistai parengti viziją, ko mes siekiame…

Esu miške gimęs ir užaugęs. Vienkiemyje, pušyno viduryje… Tėvas buvo žiemą miško kirtėjas, pavasarį – sodintojas. Ir aš esu nemažai medžių pasodinęs. Dabar taip pat gyvenu prie miškelio. Kai kuriuos medžius esu ne vietoje pasodinęs, reikia kirsti, mat užaugo aukšti, į elektros laidus remiasi…

Šilutėje medžiai labai aukšti, kai kur 2-3 kartus aukštesni už pastatus. O jeigu koks viesulas, uraganas… Medžiai griūdami gali pastatus sulaužyti – daug žalos pridaryti. Turėjome Šilutėje skaudų atvejį, kai pro šalį ėjusią moterį nedidelis medis užgriuvo ir užmušė. Tai įvyko centrinėje miesto gatvėje…

Architektūros paminklas, Lietuvininkų g. 36, labai kenčia nuo per arti augančių medžių.

Štai buvęs Šilutės muziejaus pastatas – visai suspaustas ir niokojamas medžių. Pastatas – valstybės  saugomas objektas, deja, valstybė jo visai nesaugo. Po medžiais tas pastatas apaugo samanomis ir baigia supūti, mūras byra, o architektūra įdomi, savotiška, toks pastatas papuoštų centrinę miesto gatvę. Manyčiau, kad pusmetriu nuo namo stovinčius medžius seniai derėjo nukirsti.

Yra vietų, kur galima pasodinti miestui naudingų medžių. Tarkim, nuo Šilutės seniūnijos pastato į Savivaldybės pusę, kur stovi tušti buvusios Statybininkų mokyklos pastatai. Ten tiek tuščių erdvių, o galėtų būti pačiame miesto centre puikus parkelis, besijungiantis su kareivių kapinių želmenimis. Ką derėtų sodinti, tegul sprendžia specialistai.

Katyčiuose liepaitės formuojamos taip. Petro Skutulo nuotr.

Kažkada ir Šilutėje medžiai buvo formuojami kupolais, bet pastaruosius keliasdešimt metų tik iš apačios pagenėjami, o kalių kamienų stulpai kyla į viršų. Pavasarį važiuojant per Katyčius akis užkliuvo už dailiai suformuotų jaunų liepaičių apskritų vainikų. Tokiais dailiai išpuoselėtais medeliais apsodinta visa akmenimis išgrįsta miestelio aikštė. Tiesa, genėti tenka kasmet, daug darbo…

Atkreipkite dėmesį į miesto simboliu vadinamą Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčią. Pora medžių derėtų paaukoti, tada nuo gavės atsivertų visas šio statinio grožis. Medelių galima pasodinti atokiau bažnyčios. Tai mano asmeninė nuomonė. Garsiai šaukti nemėgstu. Į gatves eiti irgi nenusiteikęs, nes abejoju, ar galiu kompetentingai kažką visiems rėkti… Nors žmonės eina, šaukia dėl tų medžių, tik kažin, ar patys daug jų yra pasodinę. Galima „medžių gelbėtojams“ pasiūlyti vietą mieste: tegul eina ir sodina medžius. Kai sodini medelį, turi pagalvoti, koks jis bus po 30 metų.

Tatjana FRIŠMANTIENĖ:

– Reikia pjauti medžius mieste, tačiau tik ten, kur būtina, jei medis senas ir ligotas. Būtina pasiūlyti gyventojams vietų, kur jie galėtų sodinti medelius.

Spaudai parengė Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šiandien pradėjo kirsti Šilutės medžius

Pirmadienį UAB „Šilutės komunalininkas“ pradėjo kirsti abipus centrinės Lietuvininkų gatvės ekspertų pažymėtus apdžiūvusius, ligotus kirstinus medžius. Pasak komunalininkų bendrovės direktoriaus Audriaus Benkunsko, bus nukirstas 121 medis, kuriuos nurodė ekspertė iš Aleksandro Stulginskio universiteto doc. Dr. Lina Straigytė. „Dirba viena brigada. Darbai nebus forsuojami, kad nesitrikdytų eismas centrine Šilutės gatve. Užtruksime gal mėnesį laiko“,  – „Pamariui“ telefonu sakė UAB „Šilutės komunalininkas“ direktorius Audrius Benkunskas. Medžius bus pradėta atsodinti spalio pabaigoje. Tai darys UAB „Klaipėdos želdiniai“. Nukirstų Šilutės medžių mediena vežama į

Susitikimą su Lietuvos žmonėmis popiežius Pranciškus baigė lietuviškai linkėdamas skanių pietų

Kaunas, rugsėjo 23 d. (ELTA). Susitikimą su Lietuvos gyventojais ir atvykusiais į popiežiaus aukojamas sekmadienines Mišias Šventasis Tėvas baigė lietuviškai: „Skanių pietų!” Sekmadienį Kaunas tapo pasaulio Katalikų bažnyčios centru, nes Kristaus vietininku vadinamas popiežius buvo šiame mieste. Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose Santakoje dalyvavo per 90 000 žmonių, jas aukojo per 800 kunigų, giedojo 260 choristų. Šv. Mišias Kauno Santakoje koncelebravo vietos vyskupas Lionginas Virbalas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, daugiau kaip 30 vyskupų iš Lietuvos ir užsienio ir

Popiežius Pranciškus: ši tauta turi tvirtą sielą

Kreipdamasis į susirinkusius žmones Daukanto aikštėje, Vilniuje, popiežius Pranciškus sakė, kad nepriklausomybės šimtmetis – proga prisiminti išbandymus ir kančias bei rasti sprendimus šiandienos iššūkiams. „Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad semdamiesi stiprybės iš praeities lietuviai iš naujo atranda šaknis, dėl kurių esame