Vytautas Jovaiša: „Mums nieko nestinga“
Taip sakė Šilutės miesto Garbės pilietis Vytautas Jovaiša, „Pamario“ paprašytas įvertinti pastaruosius Lietuvos Nepriklausomybės 30 metų, ir pridūrė: „Gyvename gerai“.
Šilutės Garbės piliečiu V. Jovaiša paskelbtas 2018 m., o 2010 m. jo vadovaujamas Šilutės politinių kalinių ir tremtinių mišrus choras „Pamario aidas“ buvo apdovanotas garbingiausia Šilutės rajone „Sidabrinės nendrės“ premija.
– Į jus kreipsiuosi ypač garbingu žodžiu – vadinsiu Mokytoju. Sakykite, Mokytojau, ką jums reiškia Vasario 16-oji? – tokia buvo pokalbio su Vytautu JOVAIŠA pradžia.
– Per šią šventę mes visada koncertuojame su „Pamario aido“ kolektyvu. Visada, jeigu ne Šilutėje, tai kur nors kitur rajone. Taip jau nuo pat 1993 metų. Man tai iškilminga ir džiugi diena. Po visų išgyvenimų, sunkumų Lietuva šiandien yra Nepriklausoma. Laisva jau 30 metų. Tai ir švęsime Kovo 11-ąją. Gyvenimas gana banguotas. Nemaža valdymo institucijų kaita, gerovės daugiau radosi po įstojimo į Europos Sąjungą, pasijuto pagerėjimas. O šiandien mums nieko nestinga, gerai gyvename. Parduotuvės visko pilnos, to anksčiau nebūdavo. Šiuo metu mes gerai gyvename.
– Jums teko jaunystės metus leisti Karagandos lageryje… Ar tie šešeri metai katorgiško darbo per daugelį metų beužsimiršo?
– Detalės jau išdilusios, bet kai ką, kas susiję su muzika, pamenu. Mūsų lageryje buvo įžymus kompozitorius, baritonas iš Kijevo teatro, tenoras iš Ispanijos. Subūrėme kamerinį orkestrėlį. Kompozitorius mums parašydavo partijas ant silkių vyniojimo popieriaus. Manęs prašydavo subraižyti penklinę, o jis natas surašydavo. Buvo du smuikai, beje, vienas smuikininkas iš Rygos teatro. Vienas trimitu grojo atitremtas iš Maskvos konservatorijos, kitu – aš. Klarnetu grojo žydų tautybės žmogus. Kas antrą sekmadienį, laisvą nuo darbo dieną, valgykloje vykdavo koncertai, į juos ateidavo net vyresnieji karininkai su žmonomis…
Šilutės Garbės piliečio vardas V. Jovaišai suteiktas už profesinę ir visuomeninę veiklą, ypatingus nuopelnus Šilutės miestui: buvo ilgametis Šilutės vaikų muzikos mokyklos direktorius, Šilutės rajono dainų švenčių organizatorius ir vyriausiasis dirigentas, Šilutės politinių kalinių ir tremtinių sąjungos mišraus choro „Pamario aidas“ vadovas ir dirigentas, patriotinių dainų chorams ir vokaliniams ansambliams autorius, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, nusipelnęs pedagogas, kultūros veikėjas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialo valdybos narys, Lietuvos respublikinių dainų švenčių, respublikinių politinių kalinių ir tremtinių poezijos ir dainų švenčių „Leiskit į Tėvynę“, Laisvės kovų dalyvių sąskrydžių „Su Lietuva širdy“ dalyvis, kompaktinės plokštelės „Atminki, drauguži“ bendraautorius, per 330 choro koncertų vadovas ir dirigentas, įvertintas gausybe įvairių apdovanojimų, padėkų ir kt.
Gimė 1931 m. Klaipėdoje. 1950 m. suimtas už pogrindžio veiklą ir nuteistas 25 metams darbų lageryje, bausmę atliko Karagandos srityje, dirbo anglies šachtų statybose. Bylą peržiūrėjus, bausmė sutrumpinta iki 6 metų lageriuose ir 1 metų tremties. Į Lietuvą sugrįžo 1956 m. Klaipėdoje mokėsi ir studijavo chorinį dirigavimą. Šilutėje nuo 1960 m.
– Pasakojate apie muziką, bet juk ten teko sunkiai dirbti…
– Atvykus į lagerį reikėjo registruotis. Klausė, ką moku. Sakau, muzikantas, elektrikas, o draugai patarė pridurti, kad ir statybininkas. Pradžia buvo sunki. Išvedė į darbus statomoje naujoje anglių šachtoje. 160 metrų gylio išgręžia, naktį sprogdina, o mes tą uolieną turėdavome surinkti, išvežti ir statyti atramas, sutvirtinimus. Pamenu, prie ventiliatoriaus budėdavo kalinys, jam pasibaigė bausmės laikas, tad aš kaip elektrikas patekau į jo vietą. Buvo neblogai, tas įrenginys stovėjo kitame pastate, tekdavo jį prižiūrėti, patepti. Paskutiniais kalinimo metais mes jau dirbome statybininkų brigadoje, įrenginėjome namus karininkų šeimoms. Teko išmokti tinkuoti, dažyti… Buvau geriausias langų dažymo specialistas. Normą viršydavau tiek daug, kad bausmės laikas sutrumpėjo 10 mėnesių, išleido, bet kai dar buvo likę vieneri metai tremties… Patekau į miestelį gal 40 kilometrų nuo Karagandos. Ten dirbau budinčiu elektriku, žinojo, kad esu muzikantas, tai atbėgo mokyklos direktorė, kad pamokyčiau vaikus dainuoti, vesti muzikos pamokas. Subūriau orkestrėlį, pamokiau dainų, dar jie ir šoko, tad srities apžiūroje laimėjome pirmąją vietą. Kai gavau iš prokuratūros laišką, kad nuo tremties esu atleidžiamas, prašė pasilikti, bet aš išvažiavau į Lietuvą. Grįžau į Priekulę, Klaipėdoje mokiausi chorinio dirigavimo, baigiau konservatoriją.
– Šilutėje esate nuo 1960-ųjų, iš pradžių mokytojavote tuometinėje Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje, 27 metus vadovavote Šilutės vaikų muzikos mokyklai. Jūsų biografijoje chorų apžiūros, dainų šventės ir gausybė panašių įvykių vos telpa į smulkiai prirašytus puslapius…
– 1960 metais didino rajonus, tada palikau Priekulę ir atvykau į Šilutę. Tuomet mokyklos privalėjo turėti po 2-3 chorus, dramos būrelį, šokių kolektyvų. Garsėjo Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Pagėgių chorai. Man mokykloje pasiūlė iš į salę suvadintų mokinių rinktis choristus. Sakau, geriau būtų klasėse. Mergaičių chorą surinkau greitai, o su vaikinais buvo kiek kitaip. Vienoje klasėje mokėsi Adolfas Večerskis, vėliau tapęs žinomu Lietuvos aktoriumi. Jis tapo choro seniūnu, visus už ausų tempė į repeticijas, greitai paruošėme choro programą, rajono apžiūroje laimėjome antrąją vietą. 1965 metais po respublikinės Dainų šventės man pasiūlė kurti Šilutėje vaikų muzikos mokyklą. Studijavau penktame konservatorijos kurse, metai buvo belikę, o atsakyti duoda tris dienas. Esą visi rajonai tokias mokyklas turi, o Šilutės – ne. Sutikau, 27 metus, iki 1992 metų, vadovavau šiai mokyklai. Mano sritis – pučiamieji instrumentai, chorvedyba, tad groju akordeonu, pianinu. Ir direktoriaudamas turėjau chorų, orkestrų, o vėliau šioje mokykloje 9 metus dirbau akordeono mokytoju, gavau vyr. mokytojo kvalifikaciją.
Nuo 1994 metų esu su „Pamario aido“ choru. Nuo 2002 metų chorui vadovavome su Nijole Sniečkuviene. Pernai gavau suvenyrą, kad esu šio choro Garbės narys.
– „Pamario aido“ choras yra vienas iš trijų rajono mėgėjų meno kolektyvų, apdovanotų „Sidabrinės nendrės“ premija. Tą iškilmių dieną, 2010-ųjų Kovo 11-ąją, jūs su choru Šilutėje kopėte į sceną atsiimti šios garbingos premijos, kuri teikiama jau 25 metus. „Pamario aidas“ jūsų gyvenime labai svarbus?
– Teko rūpintis ne tik finansais, bet ir ruošti choro repertuarą, planuoti koncertus, išvykas. 26 choro nariai jau Amžinybėje. Turėjau nuolat rūpintis papildymu. Sulaukėme iširusio švietimo darbuotojų choro dalyvių, atėjo pedagogų. Choro pradžioje aktyvumu išsiskyrė buvusios tremtinės Kalinauskienė ir Abromaitienė. Ieškojo ir prikvietė daug žmonių, teko atsirinkti… Mums, tremtiniams ir politiniams kaliniams, svarbu koncertuoti per Lietuvos valstybės šventes, svarbias datas, o repertuaras, kaip pastebėjote, kupinas patriotinių kūrinių. Esu keliolika dainų pats sukūręs. Dalį dainų atsiųsdavo kasmetinio sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje dalyviai. Graži kūrybinė draugystė mus siejo su šviesios atminties Eduardu Šmitu iš Vilkyčių. Man teko akompanuoti, jis dalyvavo konkurse ir tapo laureatu. Jis rašė eiles, ne vienos tapo mano sukurtų dainų tekstais, pavyzdžiui, „Šilutė“. Jis kūrė dainas, o man teko ne vieną iš jų harmonizuoti. Kiek sveikata leido, Eduardas važinėjo pas mus į chorą. Iš pirmųjų choro dalyvių yra šilutiškis Antanas Mitkus, unikalų balsą ir atmintį turintis Modestas Vilkas.
– Vien 1993–2017 metais „Pamario aido“ choras surengė 332 koncertus, išmoko 207 dainas. Šie skaičiai vis didėja… Ar jūs esate laimingas žmogus? Ar jūsų pramintu muzikos keliu pasuko vaikai, vaikaičiai?
– Girdžiu, sako, kad aš laimės vaikas. Teko gyvenime patirti sunkumų, iš visur ištrūkau sveikas ir gyvas. Pavyko baigti aukštuosius mokslus. Mano visos svajonės išsipildė. Su žmona Angele užauginome du sūnus: vyriausias Dalius su žmona Inga groja Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamame Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, dabar ruošia programą maestro jubiliejaus proga, jų dukra Kamilė groja gitara, dalyvauja chore, dukra Jonė lanko dainavimo pamokas. Kitas sūnus Egidijus yra estrados dainų atlikėjas, su žmona Nele turi dukras Valdonę, mėgstančią šokti ir dainuoti, bei Audronę, kuri buvo šokėja, o šiuo metu užsienyje.
– Ir keletą žodžių apie Šilutę, juk jūs esate šio miesto Garbės pilietis.
– Kai 1960 metais atvažiavau į Šilutę, miestas man pasirodė žalias, gražus ir romantiškas. Kokie buvo kaštonai… Marios, Nemunas netoli. Sužavėjo. Mane kalbino vykti į Tauragę. Nesutikau. Siūlė erdvų butą, vadovauti chorui ir atlyginimą kaip aukščiausios kategorijos šaltkalvio. O dabar? Šilutė turi labai daug… prekybos centrų ir vaistinių… Puiku, kad Šilutėje yra net dvi gimnazijos, kitų mokyklų. Šilutės meno mokykla plečiasi, steigia filialus. Vertinu Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos veiklą – daug susitikimų, parodų, knygų pristatymų… Girdžiu, pasikeis po didelio tvarkymo Šilutės kultūros ir pramogų centras. Jaunimo klubui vietos bus, gal ir vyresnio amžiaus žmonėms jos ten rastųsi? Šilutėje sėkmingai veikia Trečiojo amžiaus universitetas.
Šilutės Hugo Šojaus muziejui siūlėme „Pamario aido“ choro archyvą, bet kol kas nepriima. Su muziejumi bendradarbiaujame ruošdami svarbių datų minėjimus, šventes. Kritikuoti gali tik įsigilinęs. Tam neturiu nei laiko, nei noro. Skaitau spaudą, knygas, žurnalus…
Kalbino Stasė SKUTULIENĖ
Mano muzikos mokyklos mokytojas aštuoniasdešimtais metais…Linkiu jam daug sveikatos ir kūrybinio džiaugsmo..