Vėjo ir vandens užgrūdinta

Ji nardo kaip žuvis, buriuoja tarytum senas jūrų vilkas, vandens slidėmis į krantą atsėlina lyg mitologinė Sirena, o persėdusi į visureigį priverčia iš nuostabos žagtelėti ne vieną vyrą. Ji – ekstremalė. Ir dar. Ji taip skaniai ir išradingai gamina valgį, kad nesunku patikėti, jog Monika Dobrovolskytė yra svajonių moteris…

Monika.101.gyv

Monika Dobrovolskytė.
Lilijos Valatkienės nuotr.

Charakterį šlifuoja vėjas ir vanduo
„Taip, aš esu svajonių moteris, tik šiuo metu mano širdis užimta, – sodriai nusikvatojo Monika, kateriu atskriejusi į Minės kaimą (vokiečių vadintą Minge, – red. pastaba). – Sumokėjau baudą už greičio viršijimą… Ten, prie jachtklubo budi inspektoriai, tad neskuoskite greitai!“ – šūkteli Monika savo širdies draugui Vytautui Mikušauskui, kateriu su svečiais išsiruošusiam į Krokų lanką.
Prieš trejetą metų palikusi sostinę, Monika apsigyveno Pamario krašte. Vytautas atvažiavo iš Kauno. Nemaniau, kad šie jauni žmonės užsiliks šiame atšiauriame krašte ilgesniam laikui.
„Vasarą čia romantiška, ypač atostogautojams, aktyvaus poilsio mėgėjams. Jachtos, banglentės, vandens slidės, nardymas, jėgos aitvarai, saulė, palankus vėjas ir daug linksmų žmonių. Rudenį ir žiemą lieka tik vėjas. Ne visada draugiškas, ne visada palankus. Pavasarį gyvenimą diktuoja potvyniai, charakterį grūdina vanduo ir be atvangos pučiantis vakaris. Čia gyvena stiprūs, užgrūdinti ir patikimi žmonės“, – savito gyvenimo verpetus apibūdino 29 metų M. Dobrovolskytė.
Darbas ir malonumas – kartu
Monikos sprendimas apsigyventi netoli Šilutės esančiame Šyšos kaime nebuvo spontaniškas. „Nuo keturiolikos metų su tėčiu atvažiuodavome čia vasaroti. Man čia žiauriai patikdavo. Vasaros atostogų laikas prasitęsdavo iki mėnesio, vėliau – iki trijų, kol vieną dieną nusprendžiau, kad lieku čia visam laikui. Taigi, jau treji metai kaip esu vietinė, šišioniškė“, – paaiškino Monika.
„Pasak ekonomistų, pusė visų naujai įkurtų verslų žūna per pirmuosius trejus metus. Mano didžioji tikimybė, kad išliksiu. Panašiai su meile, kuri trunka trejus metus. Po to ji perauga į kitą, daug tvirtesnį jausmą. Manau, kad tos ekonomistų pranašystės nukeliaus tiesiai Dievui į ausį ir į mano verslo bures pūs palankus vėjas“, – tikisi Monika, įkūrusi šeimos įmonę „Mingės poilsis“. Ji su kitais instruktoriais organizuoja kursus vandens slidžių ir jėgos aitvarų pradžiamoksliams, teikia pramogas pažengusiems vandens sporto gerbėjams.
„Vasaroti – viena, o verslą kurti vilnietei atšiauriame krašte – visai kas kita. Kas tave taip paviliojo?“
„Man nuo paauglystės dienų čia būdavo taip gera, kad nenorėdavau išvažiuoti. Kas kartą kirsdama Mažosios Lietuvos ribą, jausdavausi, lyg kitoje valstybėje būčiau atsidūrusi. Čia ir gamta kitokia: gandrai gražesni, gėlės spalvingesnės, keliai apaugę didžiuliais medžiais, užburia senųjų gluosnių šnaresys, vokiška architektūra, svaiginantis vėjo kvapas… Ir žmonės čia visai kitokie nei didžiojoje Lietuvoje. Jie – nuoširdesni, jų kalba kitokia, pasaulio suvokimas savitas, turbūt nuo vandens ir vėjo charakteris susiformavo. Jie patikimi. O kaip jie plaukioja! Niekur kitur neteko matyti, kad vaikai plaukiotų lyg žuvys, – neslepia savo jausmų šiam kraštui M. Dobrovolskytė. – Kaimynai gyvena kaip kumštis. Miestuose žmonės labai atskirti, daugiabučio gyventojai vienas kito nepažįsta. Kaime – kitaip. Kam pasiskųsi, ko pagalbos paprašysi – tik kaimyno! Kas ištrauks per potvynį tarp ledų į duobę automobiliu įkritus – kaimynas! Ir pati lekiu traukti, pagalbos šauksmą išgirdusi. Bendri rūpesčiai sujungia žmones“.
„Pradėjai formuoti profesinius įgūdžius, ambicijas. Ar žinai, kaip juos įgyvendinsi, juk konkurencija nemaža?“
„Savo ateities planus sieju su konkrečiomis vietomis: su Vente ir Minge. Banaliai skamba „apartamentų nuoma“, tačiau į tai įeina daugybė dalykų, susijusių su sporto ir meno pakraipa. Šias veiklas numačiau gerokai praplėsti. Mudvi su dėdiene Aldona Dobrovolskiene rengiame menininkų plenerus, vaikų stovyklas. Aš siūlau žmonėms aktyvų poilsį. Ventėje – idealūs krantai burlentininkams – įbrendi ir slysti vandeniu į marias. Pradedantiems geresnės vietos ir norėdamas nerastum. Manau, kad ateityje Ventė taps burlentininkų rojumi.
Aš pati esu vandens slidžių ir vandenlenčių instruktorė, puikiai įvaldžiusi šias sporto šakas. Beje, šiam sportui nereikia vėjo. Praėjusią vasarą sėkmingai įgyvendinau šį projektą, šiemet jį tęsiu su dviguba jėga.
Ketinu atvykusius žmones supažindinti ir su Mažosios Lietuvos kultūra, papročiais, muzika. Kad išsinuomoję kambarius ne vien gimtadienius švęstų, eilinius vakarėlius organizuotų, bet plačiau apsidairytų, susipažintų, pamiltų šį nuostabų kraštą“.
Pirmieji nuotykiai ir didžioji svajonė
„Kas lėmė tokį požiūrį į vandenį?“
„Su vandeniu padėjo susidraugauti tėvas. Jis man visus įgūdžius ir meilę vandeniui įskiepijo. Pamenu buvau keturiolikos, kai su mažyte jachta pirmą kartą buriuodami aplankėme Ventės krantą. Patyrėme pirmuosius nuotykius: mums lūžo stiebai, užplaukdavome ant marių seklumų, talžė ir bangos, o brolį kankindavo jūros liga. Prisimenu, tėvas samdydavo mokytoją, kuris be butelio neišplaukdavo. Tačiau tas jam netrukdė išmokyti mus įvairiausių gudrybių ir nebijoti vandens.
Vėliau teko buriuoti su garsiuoju kintiškiu Andriumi Varnu. Plaukėme į Gotlando salą, Kopenhagą, kirtome Švedijos kanalą su šliuzais. Pirmajame etape, kai A.Varnas plaukė aplink pasaulį, mes jį lydėjome iš Klaipėdos iki Ispanijos krantų. Vandens nebijau. Pamaryje atradau klimatą, kuris leidžia stipriai priartėti prie svajonės skristi vandeniu, pakilti į orą ir pažvelgti žemyn iš paukščio skrydžio.
Šiemet jau būsiu pirmojo rango vairininkė, kada nors tapsiu ir kapitone, plauksiu į Australiją maršrutu, kuriuo dar niekas nėra plaukęs. Mano didžioji svajonė apiplaukti aplink pasaulį.
„Kaip kilo mintis organizuoti menininkams plenerus? Juk sakai, kad tai nepelningas užsiėmimas“.
„Aš ne viską pinigais matuoju! Žinau ne vieną mecenatu besivadinantį žmogų, tačiau iš tiesų darantį iš to nemenką verslą. Mat kiekvienas menininkas už suteiktą jam servisą privalo palikti po 2-3 darbus. Taip kaupiamos kolekcijos, kurios po metų kitų parduodamos. Tai koks čia mecenavimas, kai dailininkas dirba už sriubos lėkštę, o „mecenatai“ iš jų kūrybos lobsta!
Mano požiūris į vertybes yra iškilesnis nei kailiniai, auksas ar dar kažkokie blizgučiai. Mano artimieji investavo į mane, todėl valdydama tokį turtą suprantu, kad pirmasis turtingo žmogaus poreikis, pareiga paremti tai, kas iš tiesų žemėje yra vertinga: menas, kūryba ir tai darantys žmonės.
Mano širdyje spurda idėja, pagarba ir meilė kuriančiam žmogui. Nuo vaikystės aš pati tapydavau, lankiau dailininkės Jūratės Stauskaitės dailės mokyklą. Dabar piešiu savo malonumui ilgais potvynio vakarais. Mano mokytojas tapytojas Arvydas Baltrūnas pernai buvo atvykęs į mano organizuojamą plenerą. Kūrybinių stovyklų įkvėpėja mano dėdienė, menininkė Aldona Dobrovolskienė per plenerus įtraukė mane į fotografiją. Mokausi pas garsųjį menininką Viktorą Binkį. Jau ir parodose Klaipėdos meno galerijoje teko dalyvauti.
A. Dobrovolskienės įsteigtas kūrybinis susivienijimas „Atviroji erdvė“ padiktavo sumanymą patyrinėti įstabią Ventę, istorinį Minijos kaimą ir perkelti vaizdus į drobes. Žinau, kad menininkams reikia sudaryti sąlygas dvasinei prabangai pajusti, pamatyti kylantį rūką, palydėti saulę ar basiems pasidžiaugti šilta vasaros liūtimi. Plenero idėją aptarėme su tėčiu Pranu Dobrovolskiu. Jis sutiko būti pirmuoju oficialiu rėmėju, apgyvendino menininkus savo namuose Ventėje ir Minijos kaime. Dabar šią veiklą tęsiu aš, ketvirtus metus esu plenerų koordinatorė“.
Vadovauja kaimo bendruomenei
„Atvykusi iš Vilniaus į kaimą įsijungei į mažos bendruomenės gyvenimą, kur jau seniai buvo nusistovėjusi sava tvarka…“
„Ne tik įsijungiau. Šyšos kaimo bendruomenė mane išrinko pirmininke!
Šyšos kaimo bendruomenė unikali tuo, kad keturis mėnesius per metus žmonės yra izoliuoti nuo žemės, nuo visuomenės. Jie negali nei išplaukti, nei išvažiuoti, kartais, žinodami vietas, gali išbristi. Pagrindinė kaimo gatvė yra Šyšos upė. Kai matai savo kaimyną už 200 metrų, dar nereiškia, kad pas jį gali nukeliauti pėsčias.
Šyšos kaimo bendruomenę subūrėme pragmatiškais tikslais – mes neturėjome geriamojo vandens. Per potvynį prašydavome, kad amfibija atvežtų. Ne visada sulaukdavome. O ir atvežtojo vandens kokybė ne visada žmones tenkindavo. Taigi sumanėme rengti gręžinį. Apsitarėme su kaimynu, pasidarėme projektą. Tada prisiminiau, kad yra ir kitas upės krantas, kuriame stovi 12 sodybų. Per abu Šyšos krantus yra 15 nuolat gyvenamų sodybų.
Viskas baigėsi tuo, kad gręžinį pasidarėme savo lėšomis, nes valstybė pinigų tokiems „menkaverčiams“ projektams neskiria. Duoda tik lipdukams, lankstinukams išsileisti.
Su kaimyne iš ano Šyšos kranto pradėjome daryti nebe pragmatiškus, bet kultūrinius projektus. Sutvarkėme labai gražias XVIII amžiaus Šyšos kaimo kapines, kuriose palaidotos iškilios asmenybės, atkūrėme senojo tilto liekanas, turime daugybę kultūrinių švietėjiškų planų, bendradarbiaujame su seniūnija, Šilutės kultūros centru, bibliotekos darbuotojais. Už savo veiklą net apdovanojimų esame gavę.

Monika su savo gyvenimo draugu Vytautu Mikušausku savo sodyboje. Lilijos Valatkienės nuotr.

Monika su savo gyvenimo draugu Vytautu Mikušausku savo sodyboje.
Lilijos Valatkienės nuotr.

„Kaip tave, miestietę, priėmė kaimo žmonės?“
„Iš pradžių į mane žiūrėjo įtariai, ypač vyresnieji. Jaučiau, tarsi sakytų: „ką čia man aiškini, snargle“. Tačiau labai greitai susidraugavome. Artimiausias kaimynas mums dabar vos ne gimine tapo. Beje, jis mus kadaise ir išgelbėjo iš potvynio. Mes su tėvais čia tikrai būtumėm priburbuliavę. Pamenu ankstyvą 2000 metų pavasarį, kai man buvo šešiolika, o broliui Pranui – 10 metų, su tėvais nusprendėme pasidaryti iškylą su šašlykais į savo Šyšos kaimo namelį ir pasigrožėti potvyniu. Per savo nežinojimą ar kvailumą patekome į tokį klaikų potvynį, kad vos išsikapstėme. Kaimynas susodinęs į valtį parplukdė mus į savo namus. Pamenu, visą naktį kūrenome židinį, jis vaišino lašiniais, raugintais agurkais, tėvai prisiragavo vietinės naminukės. Praėjo trylika metų ir likimas lėmė mums tapti gerais kaimynais.
Mūsų namai stovi ant mažų aukštumėlių, tačiau pažvelgus pro langą gali įsivaizduoti, jog esi mažoje saloje. Miesto žmogui sunku suvokti tokį vandens šėlsmą, kol pats nepamato ir nepatenka į ekstremalią situaciją. Namą nuolatiniam gyvenimui teko gerokai pertvarkyti, kad potvyniui būtų sunkiau jį nuversti. Anuomet, pamenu, iššokome per slenkstį tiesiai į vandenį… Nežmoniška srovės jėga nešė tėčio vairuojamą visureigį kaip šapelį nuo kelio. Ledo luitai daužėsi į duris, vanduo pakilo sulyg žibintais, mašina akimirksniu prisipildė vandens, kelio stulpelių nesimatė. Baimės buvo labai daug. Juk lediniame vandenyje žmogus gali išbūti ne ilgiau kaip 4 minutes.
Anuomet tą srovę mačiau iš automobilio, po to – iš mus gelbėjusio kaimyno valties“.
Dabar Monika kasmetį potvynį regi iš savo namų Šyšos kaime. Naktį vis atsikelia pažiūrėti, ar dar nesemia, nes vanduo, priartėjęs prie namo kampo, lyžteli slenkstį ir bemat smunka į vidų.
„Naktį ima lūžti ledai, už lango girdi siaubingą garsą, prilygstantį artilerijos trenksmui. Galvoji: valio, ledai pajudėjo! Penktą ryto jie pajudėjo, o aštuntą jau kiemas buvo po vandeniu. Reikia eiti labai greitu žingsniu, kad vanduo nepavytų. Užpylė šuns būdą, visą mūsų tvenkinį su žuvimis pakėlė į viršų. Bėgome traukti mašinų. Vanduo varė tokia jėga, jog atrodė, kad ne Šyša, o mažų mažiausiai Amazonė pro mus teka. Visi gyvūnai spiegia, kaukia, bebrai į medžius ropščiasi, kurmiai, žiurkės plaukia, į medžių šakas ir lentas įsikabinę paukščiai klykia… Žodžiu, tikras tvanas! Jausmas neišpasakytas, kai baimė su laime susiplaka, kad dalyvauji tame procese. Adrenalino prisigamini visiems metams į priekį. Staiga trečią valandą dienos vanduo nustoja kilęs…“ – vaizdžiai pasakojo Monika apie praėjusio pavasario potvynį.
„Garsųjį buvusios Bismarko kolonijos (dabar – Žalgiriai, – red. pastaba) palikuonį, 82 metų Valterį Valenčių šiame krašte laiko gilios trijų kartų protėvių šaknys. Sako, kad jo sūnus nebeištvėręs į Klaipėdą pabėgo. O tu, vilnietė, ar ilgai ištversi šiose vietose?“
„Aš į šiuos kraštus atbėgau ir noriu vis gilyn į tą potvynį lįsti. Stichija mane traukia. Patinka viskas, kas susiję su vandeniu: jėgos aitvarai, vandens slidės, kateriai. Tas pats jausmas mane skatina išplaukti į jūrą ir pasigalynėti su bangomis. Neturiu baimės, noriu viską išbandyti savo kailiu. Juk aš gimusi po Vandenio ženklu. Nors tai – oro ženklas, bet aš vandens vandenė!
Kadangi gyvenu Šyšos kaime su draugu, tad išvesiu tokią paralelę: kaip pelkininkas Valteris Valenčius į kaimą atsivedė žmoną, taip aš savo Vytautą ištempiau iš Kauno… Jis taip pat nardo toje stichijoje. Iš pradžių maniau, kad Vytautas pamanys, kad esu lengvai trenkta, bet dabar esu laiminga, kad turiu bendramintį.
Mama jaudinasi, skambina per potvynį, klausia, ką veikiu, ar saugi esu. Sakau jai: „Nagus lakuojuosi…“ „Per potvynį?!“ – stebisi mama. „Taip. Aš mėgstu gražiai atrodyti, mėgstu pasipuošti ir aukštakulnių nevengiu. Galėčiau su maišu apsirengusi palei Šyšą vaikštinėti, bet juk aš – moteris!“ – išdidžiai kresteli galvą Monika.

Lilija VALATKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

COVID-19 – socialinės globos įstaigose

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kiekvieną pirmadienį skelbia naujausią informaciją apie koronaviruso plitimą Lietuvos socialinės globos įstaigose. Šilutės rajone veikia minimai ministerijai pavaldūs Macikų socialinės globos namai, vietos Savivaldybės pavaldumo Šilutės socialinės globos namai (buvę senelių globos namai), yra trys privatūs – „Pamario senjorų namai“, „Senjorų Eldoradas“ ir „Globavita“. Ministerija skelbia, kad šalyje esančiuose globos namuose įkurdinta beveik 13 tūkst. garbaus amžiaus ir neįgalių žmonių. Tokių namų yra 215, šiuo metu veikia 206. Rugpjūčio 2 d. duomenimis, šiuo metu nustatyti

Kviečiame teikti pasiūlymus Gyvūnų gerovės metams paminėti

Seimui 2022 m. paskelbus Gyvūnų gerovės metais, Aplinkos ministerija kviečia visuomenę, socialinius partnerius, verslą pasidalinti idėjomis, kaip juos paminėti. Pasiūlymų laukiame iki rugpjūčio 20 d. elektroniniu paštu info@am.lt. Atrinktos priemonės bus įtrauktos į Gyvūnų gerovės metų minėjimo programą. „Aš norėčiau, kad kiekvieni metai būtų gyvūnų gerovės, nes dėmesio šiai sričiai stokojama tiek iš valstybės, tiek iš piliečių. Juk, pripažinkim, kad dar požiūris į gyvį kaip į daiktą, nuosavybę, kažkokį madingą atributą, pelno nešėją labai gajus“, – pastebi aplinkos ministro patarėjas,

Prezidentas: sienų apsaugai – platesni karių įgaliojimai

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį susitikęs su krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku ir kariuomenės vadu gen. ltn. Valdemaru Rupšiu aptarė karių įsitraukimą ekstremaliosios situacijos metu. Šalies vadovas teigiamai įvertino susitikimo metu krašto apsaugos ministro A. Anušausko pristatytus Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo bei Karinės jėgos naudojimo statuto pakeitimus, nustatančius konkrečius įgaliojimus, kuriuos kariai įgytų ekstremaliųjų situacijų metu, ir šių įgaliojimų įgijimo sąlygas. „Įstatymų pakeitimai leis kariams efektyviai prisidėti tiek saugant Lietuvos Respublikos sienas, tiek, poreikiui esant,

Taip pat skaitykite