Todėl, kad žodžiai ir darbai nesutampa…

Prieš 25 metus, Kovo 11-ąją, Šilutės r. savivaldybė iškilioms asmenybėms, kolekyvams pradėjo teikti garbingiausią krašto apdovanojimą – „Sidabrinės nendrės“ premiją. Pirmajame laureatų trejetuke buvo ir tarptautinės klasės sunkiosios atletikos sporto meistras, tarptautinių varžybų, čempionatų nugalėtojas bei prizininkas, sunkiosios atletikos treneris Liudas Čičirka, 1994 m. tapęs pasaulio sunkiosios atletikos veteranų čempionu.

Liudą Čičirką į sunkiąją atletiką pakvietė legendinis treneris Bronius Mačernis. Petro Skutulo nuotr.

2004 m. „Sidabrinės nendrės“ premija apdovanotas Bronius Mačernis (po mirties), sunkiosios atletikos tarptautinės klasės sporto meistras, išauginęs būrį Šilutės krašto sunkiaatlečių, beje, futbolo aikštelėje pastebėjęs ir Liudą Čičirką ir pakvietęs jį į sunkiaatlečių būrį. Netoli Pagėgių gimęs L. Čičirka skynė pergales tuometiniuose TSRS jaunimo čempionatuose, 1983 m. užėmė 6 vietą pasaulyje. Visų pelnytų apdovanojimų kraitis jau kupinas, o darbovietė tebėra ta pati – Šilutės sporto mokykla.
Artėjančio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga „Pamarys“ kalbina Liudą ČIČIRKĄ.

– Kalbamės Sausio 13-ąją. Kokia ši diena išliko jūsų atmintyje?
– Kaip užmirši!.. Budėdavome visi Šilutėje… Laukėme, jautėme, kad tai įvyks. Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos žmonės rinkosi ir prieš Sausio 13-ąją. Ir Lietuvos valdžia, ir Šilutės rajone išrinktoji buvo nauja, sakyčiau, kaip maži vaikai. Buvo Sąjūdis. Po jo vėliava kurti laisvos valstybės atėjo įvairių pažiūrų ir patirčių žmonės. Buvo vienas tikslas – laisva Lietuva. Grėsmė telkė. Iš mūsų rajono autobusais žmonės važiavo ir važiavo budėti į Vilnių. Man, pamenu, teko rūpintis tomis kelionėmis. Juk žmonės budėti į Vilnių važiavo ir po kruvinųjų sausio įvykių. Visa kita – nuolatinis budėjimas Šilutėje. Buvo grupelė tokių žmonių.

– Ar po šaudynių Vilniuje, kai tankai traiškė taikius žmones, baimės buvo?
– Ne, nebuvo. Jokios baimės nebuvo. Čia, Šilutėje, mes ginklų neturėjome. 1990-1995 metų kadencijos pirmojo šaukimo Šilutės rajono taryboje buvo 60 narių, daugiausia atėjusių su Sąjūdžiu. Būrelis iš jų ir budėdavo, nuolat susirinkdavo. Neabejoju, kad namuose iš artimųjų jie išgirsdavo ir įspėjimų, gal ir prašymų… Metas buvo toks.

Žinote, vis prisimenu tą tarsi vidinį balsą gintis, apginti Lietuvos laisvę. Mes tuo gyvenome. Mes tuo tikėjome. O kai tai išgyveni, visa kita nesvarbu. Žmonės buvo kupini idealizmo, juo gyveno. Nebuvo svarbu, ar tu dešinysis, centristas, kairysis, tos pažiūros nebuvo reikšmingos, tik vėliau ėmė lįsti į paviršių. Ir komunistai, ir nepartiniai turėjo tą patį tikslą – paskelbti, išsaugoti, apginti, įtvirtinti Lietuvos Nepriklausomybę. Todėl vienas į kitą pirštu nebadė, tai atsirado jau vėliau.

Stiprus idealizmas vienijo visus. Juk Aukščiausiąją Tarybą žmonės išrinko paskelbti Nepriklausomybę. Ji tą padarė. Buvo tuomet tautą įkvepiančių asmenybių. Prisimenate, kaip įkvėpdavo poetas Justinas Marcinkevičius, buvo partijos lyderis Algirdas Brazauskas, kurį žmonės gerbė, profesorius Vytautas Landsbergis, jeigu galima, šį žmogų prilyginčiau ledlaužiui.

Profesoriaus mąstymas, siekiai buvo kategoriški, tai daugeliui tiko, nes nepripažino svyravimų, tik absoliučią Lietuvos Nepriklausomybę. Tai – tautos vedlys, kuris neturi abejonių, tik konkretų siekį. Tvirtą ir besąlyginį. Vyravo patosas. Nerūpėjo, kas bus, jeigu bus. Visus stūmė į priekį idealizmas ir tikėjimas savo tautos vadovais, vedliais. Žmonės tikėjo. Gal porą, trejetą metų… Pamažu atsirado rutina. Kai tas idealizmas menko, nyko, mūsų tauta prarado milijoną emigravusiųjų.

Nepasitikėjimo kaina

– Tad apibūdinkite tą Nepriklausomos Lietuvos 30-metį.
– Tie trokštantys pokyčių – pavadinčiau juos revoliucijos šaukliais – gyveno idealizmu, bet šydas ėmė kristi. Žiniasklaida skelbė viską. Ėmė ryškėti turtinė atskirtis. Pasirodė, kad ir tie šaukliai ne visi išlaikė egzaminą. Praktiniai žingsniai kirtosi su idealais. Ir vietos valdžioje, ir valstybės mastu neretai darbai prieštaravo žodžiams. Žiniasklaida nesnaudė ir visa tai viešino.

Žmonės pamažu ėmė nusivilti šaukliais, vedliais. Širma nukrito ir pasirodė tai, kas su idealizmu nesutampa. Lietuva – laisva! Šventė baigėsi, reikia dirbti. O kur ta svajonė, kaip visi gyvensime labai gerai? Prasidėjo kova dėl žemės, dėl darbo vietos, dėl savo šeimos. Idealistas tapo realistu, dar ir suktybių pasimatė. Vienaip buvo pažadėta, visai kitaip susiklostė realybė. Atsirado toks laukinis kapitalizmas, vos subtilesnis negu laukinių Vakarų…

30 laisvės metų valstybei – nedaug, reikia gal šimto, poros šimtų metų. Tačiau aišku viena, kol politikai laikosi duoto žodžio, daro tai, ką pažadėjo, kol žodžiai ir darbai sutampa, yra ir pasitikėjimas. Iliuzijas greičiausiai sugriauna nepasitikėjimas. Jo dabar kiek? Lietuvos politikų centras yra Seimas. Ką ten matome, girdime? Vis pameluoja, vis viena sako, o kita daro, tai žiniasklaida paviešina… Ir žmonės kyla. Dalis susikrovė lagaminus ir išvyko ten, kur geriau.

Nors emigracija turi dvi puses: sugrįš ar nesugrįš. Jeigu ten studijuos ir padirbės bei sugrįš, kodėl ne? Tačiau kai išvažiuoja daug darbingo amžiaus žmonių, o Lietuvoje nėra kam dirbti… Man priimtiniau, kad jaunas žmogus sugrįžtų ir kurtų Lietuvoje kitokį gyvenimą, o ne įsidarbintų ir tarnautų senai sistemai, kuri jį įtrauktų į tą patį liūną. Kas geriau? Atsakyti galima įvairiai. Viską parodys laikas. Lietuvai labiausiai reikia intelektualaus jaunimo.

Štai apie tą patį kalba trys ekonomistai: visų nuomonės skirtingos. Kaip juos suprasti ypatingų mokslų nebaigusiam žmogui? Kuo tikėti? Išeitų, yra ir netiesos sakymo, aiškinama nesuprantamai, sudėtingai.

Gerų permainų – daug

– Kas skauda, tas ant liežuvio? O juk tie 30 metų Lietuvoje atnešė ir gero.
– Gero ir šviesos buvo, netrūko ir yra. Visų pirma, pati Šilutė labai pasikeitė ir keičiasi vis į gera. Sunku lyginti su buvusia prieš 30 metų. Kiek naujų namų pastatyta, miestas tvarkomas. Niekada nebus taip, kad visi iki vieno gyventų labai gerai. Tačiau gerų pokyčių labai daug. Gyvenimas eina į priekį ir turi būti aklas, kad nematytumei gerų pokyčių. Kiekvieno žmogaus gyvenimas keičiasi skirtingai, dar tos nerišlios politikų kalbos, išskyrus Juozą Erlicką, kuris visada kalba ryškiai ir taikliai. Politikai, ekonomistai, finansų žinovai neaiškumu įneša nesupratimo, klaidina, net sako netiesą. Į tai nukrypus žmonių dėmesiui, nuošaly lieka ir geri pokyčiai. Jų labai daug.

Prisimenu, kai teko būti ir pirmosios Šilutės rajono savivaldybės tarybos nariu, vienu iš 60. Tarybai vadovavo Sąjūdžio atstovas Vitalijus Šopis, sugebėjęs politikus sutelkti, tad nebūdavo susipriešinimo, puolimo, nebuvo skaidymosi pagal pažiūras, partiškumą. Sakyčiau, dirbo visi iš idėjos, niekas nebuvo nusiteikęs prieš reformas, būtinus pokyčius. Mielai prisimenu tą metą. Bet ir žiniasklaida buvo inteligentiška… Nebuvo tokia, kurios bijo, nebuvo „geltona“, dirbo profesionalūs žurnalistai, intelektualai, egzistavo vertybės. Gal blogas žinias geriau perka? Gyvename rinkos ekonomikoje, žinios irgi prekė… Bet juk yra vertybės, kurias turime pripažinti ir puoselėti kiekvienas. Manau, taip ir bus, tik nežinau, kiek metų prireiks. Gal neužteks dar 30, gal ir 60 bus per mažai. Bet ir vėl nukrypau…

Darbovietė ta pati

– Vis tebedirbate Šilutės sporto mokykloje, girdime, kaip sėkmingai jūsų treniruojami vaikinai ir merginos eina sunkiosios atletikos keliu, skina pergales. Ar traukia jaunimą ši nelengva sporto šaka?
– Buvo ir sėkmingiau. Čia, kaip ir gyvenime. Skiriasi vaikų požiūris į darbą. Sportas, kai sieki rezultato, reikalauja darbštumo, užsispyrimo, tikslo ir savikontrolės. Šis sportas yra darbas. Kūno kultūros pamokos yra kas kita. Ne naujieną pasakysiu, kad auga karta, nedaug judanti, to nenorinti, o tai atsiliepia ir jų sveikatai. Sulaukėme treniruotėse mergaičių. To anksčiau nebuvo. Šių laikų jaunimas puikiai naudojasi informacinėmis technologijomis. Treniruoju 17 sunkiaatlečių ne tik iš Šilutės, bet ir iš kitų rajono vietovių. Linkėčiau tėvams labiau vertinti kūno kultūros pamokų svarbą, rūpintis tinkama vaikų mityba ir kuo daugiau judėti, gal net kartu su vaikais. Sveikata gera, kai ja rūpinamės.

– Kokių jūs turite svajonių?
– Svajonės su amžiumi keičiasi. Dabar – kaip ilgiau iškilti gyvybingam ir darbingam. O gyvenime, kad viskas per daug nesikeistų. Kuklios svajonės…

– Juk neužsimiršo 1994 metų pasaulio sunkiosios atletikos varžybos, iš kurių grįžote nugalėtoju? Net palyginti nesumoju su kuo…
– Dėkingas Broniui Mačerniui. Mokiausi Pagėgiuose, patiko sportuoti. Jis mane pastebėjo Šilutės stadione ir pakvietė į sunkiąją atletiką. Mano fiziniai duomenys tiko šiai sporto šakai. Pataikė kaip pirštu į akį. Tai ir likau su sunkiąja atletika visą gyvenimą. Žinoma, buvo abejonių (o kam jų nebūna?). Tarybiniais laikais buvau profesionalus sportininkas, tai įnešė savitumo į mano gyvenimą. Abejojau, ar vien tik štangą reikėjo kilnoti. Gal dar kas nors būtų tikę? Neprastai mokykloje mokiausi, galėjau turėti kitokią specialybę, galėjau studijuoti ir baigti ne tuometinį Kūno kultūros institutą. Tačiau buvau vienos iš galingiausių sporto šakų pasaulio čempionas, o anksčiau net ketverius metus – TSRS jaunimo čempionas, prizininkas, dažnai – antras, buvau Tarybų sąjungos rinktinėje, 1983 metais – pagal reitingus šešta vieta pasaulyje. Sunkiojoje atletikoje pasiekiau išties daug. Gal ir nesuklydau pasirinkęs šį kelią.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Vasario 16-osios viktorina vaikams

Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, vasario 14-ąją Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko žinių viktorina „Aš ir Lietuva“. Paminėti šią svarbią datą ir pasitikrinti istorines žinias apie gimtąją šalį susirinko Šilutės Žibų pradinės mokyklos mokiniai su mokytojomis Rasa Jankauskiene bei Daiva Šarlauskiene. Viktorina buvo sudaryta iš trijų etapų: įvairių istorinių, šių dienų faktų bei vaizdo ir muzikinių klausimų. Savo paruoštą šokį viktorinos dalyviams padovanojo nuolatinės bibliotekos bičiulės bei būrelio „Pa(si)tarimai tarp mūsų, mergaičių“ dalyvės – Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos

Asmeninės Pagėgių krašto smiginio pirmenybės

Vasario 9 d. Natkiškių sporto klube „Aitvaras“ vyko 2019–2020 m. Pagėgių savivaldybės asmeninės smiginio pirmenybės, kurias organizavo VšĮ Sporto ir turizmo centras. Turnyre, kuris vyko keletą savaitgalių, rungėsi 17 Pagėgių krašto smiginio mėgėjų: 13 vyrų ir 4 moterys. Turnyre vyrai žaidė pagal klasikinio smiginio taisykles iki trijų laimėtų setų nuo 301 taško, partiją reikėjo užbaigti dvigubu skaičiumi. Su vyrais rankos taiklumą išbandyti nusprendė ir viena moteris, o kitos moterys tradiciškai metė po tris strėles 8 kartus (3 ratus). Tarp moterų

Sambos festivalis Brėmene

Brėmenas garsus ne tik brolių Grimų pasaka „Brėmeno muzikantai“. Praėjusį šeštadienį Brėmeno žemės sostinėje įvyko spalvingas, triukšmingas Sambos  karnavalas. Tai jau 35 metus rengiama šventė, į ją suvažiuoja dalyviai iš visos Vokietijos, atvyksta ir iš kitų šalių. Brėmeno senamiestis tampa triukšminga, spalvinga, šokančia Brazilija. Šiemet karnavalo šūkis buvo „Apsvaigę nuo meilės“. Karnavalo dalyviai atvyko ir smalsuolius stebino pačių pasigamintomis kaukėmis, pasiūtais rūbais, spalvingai išdažytais veidais. Atidarymo ceremonija vyko centrinėje senamiesčio Turgaus aikštėje (Marktplatz). Atvykėlių grupės buvo kviečiamos į sceną, kai

Lietuvos muziejai tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 2020

Lietuvos muziejų asociacija (LMA) devintą kartą dalyvauja tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje ir kartu su šalies muziejais 21-osios mugės svečiams parengė įtraukią programą: beveik 250 pavadinimų leidinių, 6 naujausių knygų pristatymus, šešėlių teatrą, edukacinius pasirodymus ir instaliaciją „Muziejai be formulių: vaizdai, garsai, virtuali realybė“. Jungtiniame LMA stende 3.10, Litexpo rūmų 3 salėje, prisistato: Šilutės Hugo Šojaus, Alytaus kraštotyros, Angelų, Joniškio istorijos ir kultūros, Gargždų krašto, Kauno rajono, Kėdainių krašto, Lietuvos jūrų, Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos liaudies buities, Maironio lietuvių