Šventę surengę „Žaliosios mokyklos“ gyventojai dalijosi prisiminimais

Ką tik užvertę kalendoriaus lapelį su įrašu „Europinė kaimynų diena“, „Pamario“ skaitytojui norime papasakoti apie vieno Rusnės miestelio, Neringos gatvės namo gyventojus ir jų iniciatyva surengtą namo, kuriame jie gyvena, šventę.

Atvykstančius svečius pasitinka Rusnės vidurinės mokyklos 5-os laidos abiturientas, likęs dirbti matematikos mokytoju Juozas Žigas. Laimos Putriuvienės nuotr.

Apie naują tradiciją
Tokią šventę surengti kaimynai sumanė vieno susiėjimo metu. Neringos g. 42-ajame name, kurį dažnas rusniškis vadina „Žaliąja mokykla“, gyvenančios mokytojos Regina Juškienė, Nijolė Stankienė, Violeta Domanskienė, Jolita Švagždienė ir Violeta Lengvinienė į šventę pasidalyti gyvenimo šiame name prisiminimais pakvietė žydint obelims. Sumanymui pritarė ir šioje mokykloje besimokiusi Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė: „Tokias šventes galėtų rengti ir puoselėti kiekvienas namas ar gatvė. Tai skatina domėtis savo praeitimi, rodyti dėmesį vienas kitam“.
„Žaliosios mokyklos“ gyventoja Jolita Švagždienė džiaugiasi, kad į namo šventę sugužėjo nemenkas būrys – net 11 svečių: „Netrūko jaudulio, šiltų apsikabinimų ir šypsenų. Mokytojai vaikščiojo po buvusias klases, vienas kitą pertraukdami pasakojo, kaip jos atrodė, liejosi prisiminimai apie čia vykusias pamokas, buvusius mokinius, šventes, vizitus iš švietimo skyriaus.
Svečių kieme laukė ilgas vaišių stalas, gardus Algimanto Dirsės šiupinys. Mokytojai dėkojo, kad jų per tiek metų nepamiršome, džiaugėsi vėl galėję susirinkti.
Kaip mokykla pažaliavo
Kodėl rusniškiai Neringos g. 42 namą vadina „Žaliąja mokykla“, papasakojo šiame name gyvenanti Rusnės pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, rusų kalbos mokytoja Regina Juškienė. Ji su šeima čia apsigyveno prieš 30 metų, kai pastate tebešurmuliavo pradinukai. Po kelerių metų pradinukų klases iškėlė į kitas patalpas ir netrukus visos klasės virto gyvenamaisiais butais. Viename iš mokytojos Reginos Juškienės kambarių anksčiau yra buvusi technologijų klasė, kur būta įvairios technikos.
Anksčiau pastatas buvęs murzinos – pilkai melsvos – spalvos, o žalią „rūbą“ gavo, kai vienas mokyklos vadovas kažkur išvykdamas nurodė ūkvedžiui pastatą perdažyti. Dažymui paliko 8 kilogramus tuometinio Švietimo skyriaus mokyklai skirtų žalių dažų. Supratęs, kad tiek dažų visam pastatui neužteks, ūkvedys pats važiavo į Švietimo skyrių ir išprašė dažų daugiau. Pasakojama, kad dokumentuose prie 8 kg buvo prirašytas vienetas ir išėjo 81 kilogramas…
Reginos Juškienės pasakojimas
„Rusnės pagrindinės mokyklos metraščiuose užfiksuota, kad dabartinis Neringos gatvės 42 numeriu pažymėtas namas statytas 1925 m. Buvo gyvenamasis namas. Namo šeimininkai iki 1943 metų nuomodavo butus, o karo metais jie emigravo. Šeimininkų vaikaičiai gyvena JAV. Vieni iš nuomininkų buvo dabar Vokietijoje gyvenančio Horsto Šlenterio (vok. Horst Schlenther) tėvai ir gausi 9 vaikų šeima. Pono Horsto tėvas vokietis buvo kriaučius – siūdavo namuose ir eidavo po kaimus. Horstas gimė 1929 m., pakrikštytas Rusnės bažnyčioje, metrikuose įrašyta gimimo vieta Russ. Jo amžiaus vaikai ėjo į toje pačioje gatvės pusėje buvusią mokyklą. Ji ir dabar vadinama „Raudonąja mokykla“, mat sumūryta iš raudonų plytų. Tik keliuko, vedusio nuo namo iki mokyklos, neliko – jo vietoje pasodintos obelys jau daug metų brandina vaisius.
Karo metais H. Šlenteris su šeima pasitraukė į Vokietiją. Pėsčiomis iki Hamburgo ėjęs net trejus metus… Patyrė visus karo baisumus: šaltį, badą ir dar daugybę dalykų. Sako, kad karas sugriovė tiek lietuvių, tiek vokiečių gyvenimus ir likimus. Į Lietuvą atskubėjo iškart čia atkūrus Nepriklausomybę. Nuo to laiko kiekvieną pavasarį jo širdį užplūsta vaikystės prisiminimai, kurių vedamas skuba į Rusnę, mielai apsigyvena kaimo turizmo sodyboje, lanko mielas vietas, čia sutinka visas reikšmingas šeimos sukaktis. Tik šį pavasarį dėl sveikatos problemų nepavyko atvažiuoti. Vieno iš pirmųjų apsilankymo Rusnėje metu pasibeldė į mano namų duris. Papasakojo savo šeimos istoriją. Nuo to laiko esame geri draugai, bendraujame. Kartą pamatė mano sūnaus gimtadienio nuotrauką, kurioje prie namo išsirikiavę įsiamžino gimtadienio svečiai. Ponas Horstas susidomėjo nuotrauka, nes ji jam priminė savąją šeimą ir nuotrauką, kur toje pačioje vietoje nufotografuota visa jo šeima: tėvai ir 9 vaikai.
Pasakodamas apie savo vaikystę, ponas Šlenteris mena, kad mokykloje vaikus mokė ir vokiškai, ir lietuviškai. Vieną lietuvišką dainą jis ir dabar prisimena, mat mokykloje dirbęs labai griežtas mokytojas, už menkiausias pražangas bausdavęs liniuotės kirčiais per rankas arba klupdydavęs į kampą. Mokytojas į pamokas ateidavo uniformuotas, ant rankovių būdavęs kažkoks užrašas. H. Šlenterio namuose tėvai kalbėjo vokiškai, mat šeimos galva buvo vokietis, o mama – lietuvė, iš Verdainės kaimo. Mamos tėvų namas ir dabar tebėra. Horstas, jo broliai ir sesės su seneliais ir mamos tėvais nesusikalbėdavę. Su savo tėvais lietuviškai bendraudavo tik Horsto mama.
Vadinamoji „Žalioji mokykla“ name, kuriame gyveno Šlenteriai, buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. ir veikė iki 1968-ųjų, kai buvo pastatyta dabartinė – Rusnės pagrindinė. „Žaliojoje mokykloje“ beliko pradinukai, o vyresniuosius iškėlė į naują mokyklą. 1985 m., kai buvo pastatytas vaikų darželis, į jį išėjo ir dalis pradinukų. Laisvose klasėse pradėta apgyvendinti mokytojus, tačiau viename pastato gale ir anksčiau nuolat gyvendavo mokyklos direktorius. Nuo 1997 m. visos pradinės klasės perkeltos į vaikų darželio pastatą, o „Žalioji mokykla“ liko mokytojų namu. Istorinę medžiagą apie šią mokyklą yra surinkę pradinukai, jiems talkino mokytoja metodininkė Violeta Lengvinienė. Daug žinių ir nuotraukų gauta iš istorijos mokytojo Modesto Virkečio bei Filomenos Mockienės“.

Į namo gyventojų šventę susirinkusieji nusifotografavo prie buvusios mokyklos: Danutė Sabeckienė, Liucija Morkevičienė, Vanda Virketienė, Danutė Kasiulaitytė, Valerija Jurčiūtė. Stovi: buvę mokiniai ir buvę bei esami mokytojai Algimantas Dirsė, Dalia Drobnienė, Adelė Budvytienė, Galina Deniušienė, Nijolė Stankienė, Bronislava Pečkienė, Voitechas Deniušas, Violeta Domanskienė, Regina Juškienė, Aldona Žigienė, Juozas Žigas, Jolita Švagždienė

Mokytojai Virkečiai
Mokytoja Vanda Virketienė gimė Klaipėdoje. Pradėjusi dirbti būdama 16 metų turi sukaupusi 50 metų pedagoginio darbo patirtį. Jos tėvas Antano Smetonos laikais dirbo prekybiniame laivyne, į Europą gabendavo Lietuvoje užaugintus bekonus. 1939-aisiais šeimai teko bėgti iš Klaipėdos į Telšius. Po karo sugrįžo į Klaipėdą, tačiau tėvą suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Bijodama tremties, 1948 m. ponios Vandos mama su vaikais persikėlė į Šilutę.
„Kaip atrodė tada Šilutė? Buvo labai graži. Ir dabar ji man atrodo tarsi miestas-parkas. Taip sako ir kaunietis mūsų žentas. Jam Šilutė gražiausia iš visų Lietuvos rajonų“, – pasakojo mokytoja V. Virketienė.
Baigusi Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą, 6 metus ji dirbo Rusnės „Žaliojoje mokykloje“, vėliau – Rusnės internate. „Rusnės mokyklai vadovavo direktorė Andriejeva. Pamokos vykdavo lietuviams ir rusakalbiams. Po metų mokykloje pradėjo dirbti ir Modestas Virketis. Baigęs Šiaulių mokytojų institutą, Rusnėje jis buvo pirmasis pedagogas specialistas, čia paskirtas mokymo dalies vedėju, vėliau studijavęs ir pedagoginiame institute“, – pasakojo Vanda Virketienė.
„Rusnės mokykla ypatinga tuo, kad nėra likę jokių archyvų. Tai atbaidydavo rašyti istoriją. Po karo buvo nemažai rusakalbių, klasėse jų būdavo daugiau negu lietuvių. Lietuvių padaugėjo, kai į Rusnę atvyko gyventi dzūkai. 1954 m. rusakalbiai buvo iškelti į Šilutę, čia liko lietuviai, mokykla buvo septynmetė, kasmet priaugdavo po naują klasę“, – mena pedagogai Virkečiai.
Pedagogų namų duris dažnai praveria buvę jų mokiniai. Kasmet buvusį klasės auklėtoją aplanko Rusnės vidurinės mokyklos septintosios laidos abiturientas Edmundas Kibirkštis, vienintelis iš mokyklos absolventų tapęs profesoriumi.
Dzūkai tapo rusniškiais
Mokytojas Juozas Žigas – Rusnės vidurinės mokyklos penktos laidos abiturientas, likęs dirbti mokykloje: „Ne visi dalykai mokykloje sekėsi vienodai gerai, tačiau matematika buvo mano arkliukas. Baigęs mokyklą, likau dirbti matematikos mokytoju, teko mokyti ir fizikos. Į Rusnę atvykau su mama po karo, 1952-aisiais, iš Dzūkijos. Tėvą, Vyčio kryžiaus ordino kavalierių nušovė. Pamenu, kad po karo mokykloje buvo „peraugusių“ mokinių. Antroje klasėje mokėsi ir ketvirtokų amžiaus. Mokiniai buvo padykę, per pertraukas su medinėmis klumpėmis lakstydavo suolais. Man teko sėdėti keturviečiuose suoluose. Viena didžiausių bausmių būdavo, jei į keturvietį tekdavo sėsti berniukams su mergaite. Mokinių buvo daug, mokėsi abiejuose pastatuose: žaliajame ir raudonajame. Mano žmona Aldona Mikelionytė yra pirmosios Rusnės vidurinės mokyklos laidos abiturientė“.
Danutės Sabeckienės prisiminimai
Į Rusnę kartu su tėvais atsikėlė 1944-ųjų birželio 5 d. Po kelerių metų tėvą suėmė, įkalino Šilutės kalėjime ir ištrėmė į Sibirą. Mama su keliais vaikais liko Rusnėje, o Danutę išsiuntė mokytis į Jurbarką, pas močiutę. Kol Danutė mokėsi Rusnės mokykloje, pamena ten buvusį griežtą mokytoją, nevengusį vaikus už bausmę paklupdyti ar uždaryti tada dar buvusiame kamine…
Ponia Danutė mokėsi kartu su broliais Ramanauskais, Algiu Skripkausku, seserimis Bugelskytėmis ir kitais. Per pertraukas, kurios kartais užsitęsdavo net pusvalandį, vaikai lakstydavo po Rusnę. Mokydamasi Jurbarke, vasaroti atvažiuodavo į Rusnę, 1957-aisiais baigė Šilutės medicinos mokyklą, atliko praktiką Endriejavo ligoninėje, o nuo 1959-ųjų dirbo Rusnės ligoninėje, kur buvo 25 lovos. Danutė tikrindavusi visų Rusnės mokyklų švarą, sanitariją. Jos žinioje buvo Rusnės vidurinė, Uostadvario, Šyškrantos, Pakalnės pradinės. Mokykloms lankyti ligoninė skyrė arklį, vežimą ir net vežėją. Žiemą lėkdavo rogėmis.
„Ypač tvarkinga buvo Šyškrantos mokykloje, kuriai vadovavo inteligentiškas direktorius Petrošius. Pakalnės mokyklai vadovavo Dirgėla, kuris visada pavaišindavo medumi. Jo žmona buvo gera šeimininkė, sakydavo, kad jai užtenka valandos bet kokiam tortui iškepti“,– mena D. Sabeckienė, garsi šišioniškų kepinių meistrė.

Laima PUTRIUVIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Šilgalių bibliotekoje – muzikos ir meno vakaronė „Vasarėlė kviečia susitikti…“

Parodos autorė nėra profesionali fotografė. Fotografuoti mėgstančiai Irenai Dapkuvienei visuomet patiko stebėti gamtą, todėl  ilgainiui ji nusprendė įamžinti patikusias akimirkas. Ypač patinka fotografuoti spontaniškai, be didesnio pasiruošimo. Kaip pasakojo parodos autorė, pradžioje sunkiai sekėsi įvaldyti fotoaparato subtilybes, tačiau, įdėjus nemažai pastangų, fotografuoti pavyksta vis geriau ir lengviau. Taip pat renginio dalyviai galėjo susipažinti  su ankstesniais p. Irenos fotografijos darbais, kurie prieš metus taipogi buvo eksponuoti Šilgalių bibliotekoje ir skirti Tėvo dienai paminėti. Bibliotekininkė Tatjana Biliūnienė padėkojo parodos autorei Irenai Dapkuvienei

Vasara kvepiančios uogos

Vasara neįsivaizduojama be saulės, vandens, ledų ir šviežių uogų bei vaisių. Jau pačioje šiltojo sezono pradžioje naujojo derliaus uogos pasiekė parduotuves, o jų populiarumą rodo ir parduodami kiekiai, kurie vasarąženkliai padidėja. Vaida Budrienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė, sako, kad šviežios uogos sulaukia didelio susidomėjimo ir jų paklausa išauga. „Jau sezono pradžioje pirkėjams siūlome platų šviežių uogų asortimentą. Gyventojai itin būna pasiilgę braškių, tačiau matome ir kitų šviežių uogų, pavyzdžiui, trešnių ar šilauogių paklausą. Iš esmės šviežių uogų paklausa, palyginus

Lietuvos paštas: modernizavus siuntų skirstymą išryškėjo gyventojų adresų problema

Praėjus kiek daugiau nei trims mėnesiams nuo Lietuvos pašto perėjimo prie automatizuoto skirstymo, išryškėjo netinkamų gyventojų adresų problemos mastas – oficialiose valstybės duomenų bazėse daugiau nei 100 tūkst. nepilnų adresų (pavyzdžiui, nurodyta tik gyvenvietė be gatvės ir namo numerio), todėl laiškai ir siuntos šiais adresais gavėjų nepasiekia. Lietuvos paštas ėmėsi laikinų priemonių šiai problemai sumažinti, tačiau ilgalaikiam sprendimui būtinas atsakingų institucijų įsitraukimas. „Nepilnų adresų problema egzistavo jau seniai, tačiau perėjus prie modernios išmanaus skirstymo sistemos išryškėjo tikrasis šios problemos mastas.

5 atsakymai apie vienišo asmens išmoką: ką reikia žinoti

Jau nuo liepos 1 dienos bus skiriama 28 eurų dydžio vienišo asmens išmoka. Planuojama, kad prašymą jai gauti bus galima pateikti ne tik internetu asmeninėje paskyroje ar atvykus į teritorinį „Sodros“, bet ir telefonu.   KAS GALI GAUTI IŠMOKĄ NUO 2021 M. LIEPOS 1 d.? Tokią teisę turi vieniši asmenys, gaunantys: •    šalpos senatvės pensiją, •    šalpos neįgalumo pensiją (išskyrus neįgalius vaikus iki 18 metų), •    šalpos kompensaciją, jeigu ją gauna senatvės pensijos amžių sukakęs asmuo ar netekęs 60 proc. ir

Taip pat skaitykite