Susitikimas su režisiere–tapytoja iš Bliūdsukių Diana Behm, kuri dirba auklėtoja
Aną penktadienį Švėkšnoje gyvuojančio Tradicinių amatų centro mansardoje atidaryta Dianos Behm tapybos darbų paroda. Švėkšniške save laikanti Diana Behm su vyru Hansu ir mama gyvena Bliūdsukių kaimo vienkiemyje, dirba „Diemedžio“ ugdymo centre, Vilkėno kaime. Parodos autorę sveikino švėkšniškiai, jos kaimo bendruomenės nariai, bendradarbės, auklėtiniai. Parodą galima apžiūrėti ir dabar. Pakalbinau autorę:
-Diana, iš kur tiek paveikslų?
-Per pusę metų padariau, bet galvojau gal kokius penkerius metus… Trisdešimt paveikslų čia kabo, pora dar liko namie.
-Maniau, kad atsakysit: „Iš spintos“, kaip rašėte savo feisbuko lentoje… Kada geriausiai taposi?
-Vakarais. Pirmą, antrą baigiu. Mamai ir vyrui Hansui prisakau manęs nešnekinti ir nieko neklausinėti. Visi namų darbai ir ruoša būna atlikta iki 21-os valandos. Tada pakvimpa akrilu, ima margėti drobė.
-Iš kur tas potraukis tapyti? Gal teko menus studijuoti?
-Kai tik pradėjau vaikščioti, nuo tada ir piešiu. Vaikystėje gyvenome name, Vilkėno g. 5 – vienintelis tuo metu namas su patogumais buvo Švėkšnoje. O koks nuostabus buvo sodas, – menu, švėkšniškiai jį vadindavo Čechovo sodu… Antrame to namo aukšte buvo įsikūręs Zigmas Kybartas, praeityje garsaus Švėkšnos provizoriaus Kaulakio sesers vyras. Jis buvo skulptorius, tapytojas, Kaune baigęs dailės akademiją. Tai jis visokių spalvų, popieriaus man duodavo – dar didesnis ūpas apimdavo. Tėvo pusseserė – dailininkė. Pati menų nestudijavau, Klaipėdos konservatorijoje baigiau režisūrą. Kažkada galvojau apie meno studijas, bet mane atkalbėjo. Girdi, ten tik ponų vaikus priima…
-Vadinasi, diplomuota dramos režisierė, o režisuojate paprasto gyvenimo scenas Švėkšnos ugdymo centre „Diemedis“…
-Taip, mano auklėtiniai nelengvi, bet šiaip taip surandame bendrą kalbą…
-Iš kur kūrybinės idėjos?
-Aš ir pati nežinau, kas bus, kai stoju prie molberto. Pasirenku spalvas, susidėlioju ir pradedu. Pamažu kažkas ima ryškėti… Kartais koks sakinys galvoje kirba, matyta detalė būna įsirėžusi…
-Tapyba ne iš natūros?
-… iš galvos.
-Girdėjau, kad gyvenate Bliūdsukiuose, vienkiemyje, kažkur netoli – pamiškė. Aplinkui ožkos ganosi…
-Laikiau keturias ožkas ir ožį. Gausybė prisiveisė, nebeįmanoma tapo. Ir avių turėjau. O dar šunys ir katės! Pajuokauju, kad tik asilo ir dramblio sodyboje betrūksta… Beje, kažkada šioje vietoje turtingų ir garsių Beinorių ūkio būta. Tik sudegė viskas.
-Už kiek galima įsigyti tamstos paveikslą?
-Aš sau tapau. Kartais padovanoju ar kokį į ėdalą šunims išmainau… Juk turiu šių gyvūnų visą pulką. Gal ta meilė gyvūnams iš tėvo (Vytautas Maldeikis), kuris veterinorius buvo.
„Ir į ką tu atsigimei! Tikra ragana esi…“ – į mūsų pokalbį įsiterpia ponia Aldona, kurią galima pavadinti šios parodos moderatore, mat parodos autorė draugės kategoriškai paprašė kalbėti parodos atidaryme, prigrasinusi, kad jokios parodos nebus, jeigu ši nesutiks ką nors apie jos paveikslus papasakoti.
„Tu moki. O aš pati ką pasakysiu? Juk mane čia visi kaip nuluptą žino“. Aldona muistėsi, bet ko nepadarysi, kai draugė prašo…
„Ar čia mane nupiešei?, – teiravosi kaimynė Liuda.
Taigi toliau pasakoja Aldona Toleikė:
-„Gerai atmenu pirmą šios tapytojos kūrinių parodą Švėkšnos bibliotekoje. Prieš parodos atidarymą Diana taip jaudinosi, kad atrodė, jog niekada jos kūriniai nebuvo niekur eksponuoti. Sienos, nukabinėtos paveikslais mirgėjo ir gražiausiomis spalvomis spinduliavo gerą nuotaiką. Diana švelniai priekaištavo savo mamai, kad ji čia ,,užvirė“ tą košę, paviešinusi, kad jos duktė jau seniai tapo, yra žinoma užsienyje, kur gyveno visą dešimtmetį. Jos mama, buvusi medikė Justina Maldeikienė, ,,teisinosi“, kad nebegali susitvarkyti su dukters piešinių bagažu, namai tiesiog užversti ir vis dar papildomi naujais.
Vėliau supratau tą menininkės virpančią iš jaudulio būseną – netrukus spręsis ir išaiškės gyvybiškai Dianai svarbi tiesa. Gyvenimas ir nusistovėjusi kūrybinė patirtis užsienyje jau buvo praeitis: tąkart dailininkė su savo kūrybos vaisiais stojo ant naujo kelio tėvynėje, kuriuo įžengs į pripažinimo, palaikymo periodą ir bus ,,pasveikinta“ arba viską teks pradėti iš pradžių.
Visas parodos pristatymas buvo kupinas pakilios šventiškos nuotaikos, naujų atradimų ir nuostabą keliančių emocijų. Tapytoja buvo ,,pasveikinta“ nustebintų, sužavėtų parodos dalyvių, vyko nuoširdžios užsitęsusios diskusijos.
Piešė Diana vaikystėje, piešė mokyklos laikais, tačiau tai nebuvo kūrybinio įkarščio metas ir rimto požiūrio tapybą sieti su ateities planais neturėjo. Vėliau gyvenimas suteikė galimybę gyventi šalia dailininko, tada, sako Diana ir pajuto poreikį pačiai piešti.
Tikra galimybė atsidėti šiai svajonei atėjo dar vėliau, tačiau Diana suprato, kad nesusipažinusi su profesiniais tapymo pagrindais, o tik savamokslio darbas šioje srityje neturi perspektyvos. Norą išmokti ir tapyti skatino pažintis su garsiais Vokietijos tapytojais, pas kuriuos Diana sėmėsi žinių.
Tada prasidėjo toji palaiminga gyvenimo dalis, kurioje tapytoja jautėsi kupina gyvos grožio energijos, kuri gulė ant drobės, medžio, stiklo, šilko. Po metų, kitų tapytojos paveikslai kabėjo meno galerijose Giustrovo mieste, Vokietijoje. Didelio formato, ryškius, linksmomis spalvomis spinduliuojančius paveikslus įsigydavo miesto švietimo įstaigos, pavieniai žmonės. Ne vienas buvo nupirktas turistų iš Norvegijos, Prancūzijos, Japonijos. Naujas, savyje atrastas ir visomis vaivorykštės spalvomis sušvitęs užsiėmimas puikiai derinosi su visais gyvenimo sąskambiais. Didelę dalį savo paveikslų menininkė išdovanojo draugams, pažįstamiems, kaimynams.
Po dešimtmečio grįžusi į Lietuvą, Diana jau buvo stipri, kupina savo ekspresijos ir kūrybiško raiškumo profesionalė, atvira fantazijos pliūpsniams, gebanti įpinti į savo darbus intriguojančios paslapties. Lankiausi visose tapytojos darbų parodose ir nuolatos prie kiekvieno jos paveikslo vyko diskusijos. Domino tapymo technika, nes iš pradžių Diana tapė čia dar nematytu taškinio tapymo stiliumi. Žmonėms patinka Dianos piešiniuose jaučiamas jaunatviškas brandumas, jausmų išraiškingumas, atvirumas su lengvu mistiniu šešėliu.
Šiaip tapytojos darbuose galima rasti ir kitokių tapymo keistenybių: sudėtingos tapymo technikos, savotiško užburiančio kolorito atspalvių, išmonės susiejimą į harmoningą vienovę. Įmantriai tapytoja geba pateikti peizažo žanro piešinius. Ant drobių liejasi gamtos kaita, tobula jos harmonija, metų laikų tėkmės atspalviai su savotiškomis gamtos mįslėmis. Ne visada realiais, tikroviškais vaizdais, bet su virpančiomis, tarpusavyje supintomis realybės ir fantazijos gijomis. Per ilgą kūrybinį laikotarpį tapo aišku, kad menininkės kūryba nestokoja individualumo atšvaitų.
Prigimtinis talentas menui kartais į asmeninį Dianos gyvenimą įneša chaotiškumo, atsižadėjimo svarbių, malonių gyvenimo akimirkų, atskiria nuo kasdienių buities būtinybių. Tačiau ji sėkmingai įprato derinti gyvenimiškus ir kūrybinius reikalus, sujungė juos į kupiną nebylios harmonijos visumą, padedančią tapytojai pasiekti gyvenimo ir kūrybos pilnatvę.“
Tokios Aldonos Toleikės pastabos buvo perskaitytos atidarant šią Dianos Behm parodą.
O pokalbį su parodos autore užbaigiau klausimu:
-O kodėl Aldona tamstą pavadino „tikra ragana“? Raganaujate…
-Nebent gerąja prasme… Bjaurių savybių neturiu. Jei ką ir apgausiu, tai tik juokais. Nors apie žoles daug išmanau…
Kalbino ir fotografavo Petras Skutulas