Vienuolika metų išdirbęs Ispanijoje, Airijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, trisdešimtmetis su žmona šių metų pradžioje sugrįžo į gimtinę Lietuvą. Vasario 16-osios proga surengtoje kaimo bendruomenės šventėje jaunas vyras tryško džiaugsmu: žavėjosi krašto gamta, žvejybos galimybėmis, net pasigyrė jau gavęs vairuotojo darbą…

Nepasitiko išskėstomis rankomis
Kovą paaiškėjo, kad žadėtoji vairuotojo darbo vieta atiteks kitam, o šio jauno vyro patirtis, Airijoje vairuotoju dirbusio devynerius metus, – visai nereikšmingas argumentas. Ir prasidėjo jaunos šeimos išbandymų metai.
Į užsienį jis išvyko būdamas 19-os. Trijose valstybėse dirbo kiaulių fermoje, vairuotoju, virėju, dažytoju, sodininku… Jauna šeima sugrįžo į žmonos tėviškę Lietuvoje. Dešimt mėnesių vyras naršė skelbimus internete, varstė Darbo biržos duris, ėjo kalbėtis su galimais darbdaviais – visur išgirsdavo neigiamą atsakymą. Dažniausi argumentai būdavę tokie: parvykai iš užsienio, jūs ten įpratę gauti didelius pinigus, čia bus per maža alga, nedirbsi.
„Manau, kad Lietuvoje lengviau įsidarbinti grįžus iš kalėjimo negu iš užsienio…“ – skaudžiai apibendrino šią patirtį jaunas vyras.
Pagelbėjo giminės – pasistatė didelį šiltnamį, augino agurkus, vyras juos pardavinėjo. Gautos pajamos vos padengė šiltnamio statybos išlaidas. Tačiau vasara šiaip taip prabėgo, beje, ne tik prie agurkų – teko sutikti padirbėti… nelegaliai. Pavadinkime tai antrąja pamoka Lietuvoje.
Trečioji – nuo spalio vyras legaliai dirba padavėju, įsidarbinti padėjo ten jau dirbantis taip pat iš užsienio grįžęs pažįstamas. Darbdaviai esą puikūs žmonės, nerūšiuojantys darbo ieškančiųjų į buvusius ar nebuvusius užsienyje. Jiems svarbu, kad gerai dirbtum.
Prie šios džiugios žinios vyras pridėjo ir kitą, jam svarbią ir šildančią, kuri dar vis laiko jį Lietuvoje: šalia – močiutė, tėvai, giminės…
Darbo birža siūlė dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, bet tektų po tris savaites nebūti namuose, po to dviem pasirodyti. „Aš ne tam grįžau į Lietuvą, kad vėl važiuočiau į užsienį, kai turiu būti šalia žmonos, mes – jauna šeima, mano žmona laukiasi, jai reikia mano pagalbos“, – pasakojo vyras, neslėpdamas, kad Airijoje dirbdamas vairuotoju vakarais ir savaitgaliais būdavo namuose, o per dieną uždirbdavo du kartus daugiau, negu čia siūloma tolimųjų reisų vairuotojui.
Išvažiuoti nenori
„Aš grįžau į Lietuvą, o mane siunčia atgal į užsienį? Nenoriu niekur išvažiuoti. Noriu gyventi čia, noriu dirbti ir rūpintis šeima. Laukiame pirmagimio. Skaudu, bet tenka gyventi iš santaupų. Gal mūsų Lietuva vienintelė valstybė, kur vos pradėjus verslą turi mokėti mokesčius? Kitur bent metus leidžia atsistoti ant kojų – tai ir yra valstybės parama. O čia turi mokėti mokesčius dar nieko neužsidirbęs. Lyg įteisintas reketas… Seimo nariai kviečia: „Sugrįžkite, vaikai, namo, į gimtinę Lietuvą“. O sugrįžus nėra nė menkiausios paramos, pagalbos, supratimo. Tiesiog čia jautiesi nereikalingas!“ – neslėpė nusivylimo iš emigracijos sugrįžęs vyras, beje, visus dešimtį mėnesių gyvenantis iš užsienyje užsidirbtų pinigų, kurių dalis per prekes, paslaugas patenka ir į Lietuvos biudžetą.
Šiuo metu pašnekovas vakarinėje mokykloje lanko dvyliktą klasę, nori gauti brandos atestatą. Tačiau toliau mokytis negalės, nes reikia dirbti ir išlaikyti šeimą. Darbo biržoje išgirdo, kad siųstų į nemokamus kursus, bet nepriklauso jaunų žmonių kategorijai – jam nebe 29-eri, o jau 30.
„Tačiau aš esu vairuotojas su dideliu šio darbo stažu, turiu teisę vairuoti įvairią techniką. Tai mano profesija. Ko dar trūksta?“ – retoriškai klausė pašnekovas ir atkakliai pakartojo, kad statys antrą didelį šiltnamį, augins ir pomidorus, pardavinės ir kabinsis į gyvenimą, nes iš minimalios algos šeima juk nepragyvens, o santaupų amžinai neužteks.
„Užsienyje dirbdamas galėjau ir pragyventi, ir paatostogauti…“ – pridūrė su kartėliu.
Kas benorės sugrįžti?
Ar panašaus likimo jauni žmonės norės sugrįžti? Niekas nepasiūlys nei darbo, nei kokios pašalpos, nors ir laikinai… Žmona, rodos, irgi tegaus tik vienkartinę išmoką gimus vaikui, nepriklausys jokių kitų išmokų, nors pusę metų dirbo įsigijusi verslo liudijimą.
Kai šeima sugrįžo į Lietuvą, žmonai dar nebuvo sukakę 30 metų. Darbo biržoje pažadėję, kad apmokės už manikiūrininkės kursus. Netrukus persigalvojo – profesija esanti neperspektyvi – nemokės. Teko patiems padengti ir šias išlaidas.
„Siunčia nemokamai apmokyti visokius iš rizikos šeimų, kurie nei kada dirbo, nei dirbs… Gal mudviem su žmona reikia prasigerti, tada gautume visko – ir nemokamus kursus, ir pašalpas…“ – kalbėjo vyras, dar kartą priminęs, kad santaupos senka, tačiau kol kas dar nori gyventi Lietuvoje. Dar nori kabintis į gyvenimą, bent dvejus metus ištverti.
Gal Lietuvoje kas pasikeis, valstybė nustos elgtis su dirbančiu žmogumi kaip siurbėlė?
Kas žino. Vyrui teko išgirsti nuomonių, kad iš užsienio grįžusieji įsidarbina, ištveria du mėnesius ir vėl išvažiuoja. „Baigiasi santaupos, tai ir išvažiuoja!“ – nukerta vyras.
„Tik nemanykite, kad geriau gyventi užsienyje, užsidirbti daug pinigų, bet nematyti artimųjų, Lietuvos…“ – vėl jo kalba pakrypsta apie tai, kas brangu.
Pas medikus
Dabar vyras nebeleidžia vienos žmonos net pas gydytojus. Kartą išleido vieną, po to gailėjosi. Iš anksto užsiregistravusi pas gydytoją, talone nurodytu laiku besilaukianti moteris įėjo į kabinetą, o kai išėjo, prie kabineto sėdėjusi moteris rėžė: „Kaip tu drįsti, snargle, be eilės eiti?“, o senyvo amžiaus vyras kirto kaip rimbu: „Aš tau subinę išspardysiu!“
Prie to verta pridurti ir iš gydytojo išgirstas prognozes: „Ne tu pirma, ne tu paskutinė…“ Teko skambinti ir skubiai važiuoti į apskrities centro medicinos įstaigą, kur sutartu laiku gydytoja nepasirodė. Ji sugrįžo po valandos, nešina glėbiu ledų kolegoms. Atsakymas pribloškė: „Turbūt…“ Ir šįkart, kaip įprasta Lietuvoje, pažįstami pamokė, kad reikia nieko nelaukus važiuoti į Klaipėdą. Nuvažiavo, iš gydytojo išgirdo, kad viskas gerai, paskirtųjų vaistų gerti nereikia, tačiau jie esą tokie, kad jų negalima atsisakyti išsyk, teks dar pavartoti…
Kviečia ūkininkai
„Jei man dabar būtų vėl 19 metų, kai tuomet, prieš 11 metų, išvykau į užsienį, aš vėl padaryčiau tą patį – išvažiuočiau…“ – prisipažino trisdešimties sulaukęs vyras, per dešimtį mėnesių Lietuvoje patyręs nemalonių lietuviško gyvenimo pamokų.
„Bet juk ūkininkai štai skundžiasi, kad nebėra kam dirbti…“ – sakau, bet išgirstas atsakymas privertė patylėti. „Ūkininkai siūlo tik minimalią algą, o dirbti reikia nuo saulės patekėjimo iki tamsos. Kokios darbo valandos? Kiek moka už viršvalandžius? Čia tokie dalykai neegzistuoja“.
Vyras dirbo Ispanijoje pas ūkininką. Priėmė į darbą, pasirašei darbo sutartį, žinai darbo valandas, atlyginimą, visas kitas sąlygas, beje, ir apmokėjimo už viršvalandžius. Tikriausiai ir Lietuvoje jau yra civilizuotų ūkininkų, tačiau iš tokių, kurie už minimalią algą tiesiog spaudžia iš darbininko visas jėgas, sveikatą, uždarbio gali nebeužtekti ir gydymuisi…
Dar nesuprato
Kai šio rašinio herojus svarstė, jog gydytojai galėtų duoti 20, 50, o gal net 100 litų, darėsi panašu, kad jis neišmoko visų išgyvenimo Lietuvoje pamokų… Todėl rašinyje neminima šios jaunos šeimos pavardė, vardai, nors tokį sutikimą „Pamarys“ ir gavo.
Vengiame visiško viešumo ir atvirumo, nes tai Lietuvoje gali dar labiau apkartinti jaunos šeimos gyvenimą.

Stasė SKUTULIENĖ