Sugrįžusi iš Anglijos, fotografė ūkininkauja Saugose

Aštuonerius metus praleidusi Jungtinėje Karalystėje, klaipėdietė Rasa Ragelskienė sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Saugose. Susitikti su Rasa nebuvo lengva. Ne kartą susisiekę telefonu išgirsdavome, kad Rasa rūpinasi derliaus pardavimu Kretingoje ir į Saugas grįš vėlai, kad išvažiuoja į moliūgų akciją Švėkšnoje, kitą dieną – į Kauną, kur ji mokosi agronomijos, ir t. t.

Gurkšnojant arbatą prie židinio
Su Rasa susitikome sekmadienio pavakare, prieš jai išvykstant į studijas. Modernaus buto židinyje spragsint beržinėms malkoms gurkšnojome žolelių arbatą, kompiuteryje vartėme Rasos fotografuotas nuotraukas. Rasos veržlų būdą išduoda rausvų plaukų garbanos, nerūpestingai krentančios ant kaktos, energiją spinduliuojančios akys. Bendraudama su Rasa netrukus pajunti, kad po ugningo temperamento išore slypi ypač jautri siela, gebėjimas jausti žmogaus dvasios pasaulį.
Rasa gimė ir užaugo uostamiestyje. Vaikystėje svajojo tapti menininke, mėgo piešti, lankė dailės mokyklą. Kartu su branda atėjo ir naujas pasaulio pažinimas, susidomėjo psichologija. Baigusi mokyklą, nusprendė pasukti ta linkme, bet nepasisekus nesigailėjo. Suprato, kad jai būtų buvę per daug jautru kasdien klausytis žmonių aimanų ir skundų. Įstojo į kolegiją mokytis kineziterapijos.
Vasaros atostogos Anglijoje
Įstojusi į kolegiją, per vasaros atostogas nusprendė užsidirbti pinigų. Išvyko į Angliją. „Viskas buvo nauja. Pirmą kartą skridau lėktuvu, o Anglijoje patyriau kultūrų skirtumo šoką. Viskas atrodė stulbinančiai tobulai. Išvykusią iš gimtinės, kurios gatvėmis dažniausiai važinėjo dviejų dešimtmečių senumo automobiliai, sužavėjo naujutėliai, įvairiausių markių automobiliai, kultūringai riedantys Anglijos keliais“, – prisimena Rasa.
Rasa atvažiavo ir darbą rado Pietryčių Anglijoje, vadinamoje braškių fermoje. Dauguma pasišovusių dirbti braškių laukuose buvo iš Lietuvos atvykę aštuoniolikmečiai. Dvidešimtmetei Rasai pasisekė labiausiai, jai buvo patikėtas krovininis automobilis braškėms vežioti. Pagal Anglijos įstatymus vairuoti krovininį automobilį reikia turėti dvejų metų vairavimo automobiliu patirtį. Taigi, Rasa kaip tik turėjo tokios patirties. Už tai ji dėkinga savo mamai, skatinusiai kuo greičiau išlaikyti vairavimo egzaminus. Rasa egzaminus išlaikė, iškart sulaukusi pilnametystės.

Rasa dirbo Klaipėdos „Švyturio arenoje“ fotografe. Ši nuotrauka iš Rasos asmeninio archyvo, po Marijono Mikutavičiaus koncerto.

Braškių ūkyje
Keltis tekdavo anksti. Penktą ryto jau veždavo žmones mikroautobusu į braškių laukus. Braškių rinkėjai netrukdavo pripildyti uogomis paletes. Išmokusi valdyti krautuvą, Rasa paletes su uogomis susikraudavo į krovininį automobilį ir veždavo į pakavimo cechą. Taip per dieną daugybę kartų sukdavo įprastą ratą, o po darbo parveždavo uogų skynėjus į gyvenamąją vietą, po to – į prekybos centrus apsipirkti.
Pasak Rasos, braškiavimas – ne saldus malonumas, o žiaurus darbas. Jaunimas rinko uogas keturiomis, braukdami prakaitą ir skaudančiomis nugaromis. Ne visų nugaros atlaikė. Teko ir Rasai pabraškiauti, pajusti maudančią nugarą.
Padirbėjusi tris vasaros mėnesius, pajuto ne tik prakaito sūrumą, bet ir pinigų skonį… Vienas iš pirmųjų rimtų pirkinių buvo brangus fotoaparatas.
Grįžusi į Lietuvą tęsė mokslus, tačiau greitai suprato esanti ne savo vėžėse. Ypač tai pajuto praktikos metu, kai nesulaukusi paciento sužinodavo, kad jis iškeliavo Anapilin…
Laikai nebuvo lengvi. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, tų pačių metų gegužę Rasa vėl išvažiavo į Angliją, tiksliau sugrįžo į tą patį braškių ūkį…
Būsimą vyrą sutiko toli nuo namų
Likimas lėmė savo būsimą vyrą sutikti toli nuo gimtųjų namų, Anglijoje. Sutapimas ar ne, bet tuo išrinktuoju tapo vaikinas, kilęs iš Šilutės krašto, kur dabar savo gyvenimą kuria Rasa. Vestuves kėlė Lietuvoje, dukrelės susilaukė Anglijoje. Dukrelės atėjimas į pasaulį buvo labai lauktas. Rasa džiaugiasi gimdžiusi Anglijoje, sako, kad ligoninėje praleistas tris dienas buvo lepinama, vos ne ant rankų nešiojama. Anūkėlės atėjimo į pasaulį laukti atvažiavo ir Rasos mama.
Jauna pora paliko braškių ūkį, įsikūrė kitame mieste. Rasos vyras ieškojo darbo, bandė gaminti rąstinius lauko baldus, bet nesisekė rasti rinkos.
Rasa šmaikštauja, kad toks bandymas buvo panašus į siūlymą anglams valgyti šaltibarščius, kurių jie nepripažįsta… Netrukus atsliūkino krizė. Vyras kelis mėnesius neturėjo darbo. Rasa augino vaiką. Šeima paskaičiavo, kad Rasai dirbti neapsimoka, nes uždarbio pakaktų tik už brangiai apmokamas valandas vaikų darželyje. Energija spinduliuojančią jauną mamą netruko aplankyti liūdesys, vienatvės jausmas.
Ieškodama atramos skaitė knygas, kūrė eiles anglų kalba, fotografavo. Deja, niekas nepadėjo. Rasa vis pasigesdavo artimųjų, draugų, ypač per šventes. Iš sutuoktinio supratimo nesulaukė. Svetimoje šalyje tikrų draugų taip pat neužgyvensi. Jie nuo vaikystės, mokyklos suolo buvo likę Lietuvoje. Tiesa, su viena ukrainiečių pora buvo užsimezgusi tvirta draugystė dar nuo braškyno laikų. Kartu „pabėgę“ iš ano ūkio dar kurį laiką draugavo, tačiau netrukus ukrainiečių pora, vienam neištvėrus ir išvažiavus atgal į Ukrainą, iširo…

Rasos akis taikli ir šaudykloje.

Ženklai
Prigeso ir lietuvaičių šeimos židinys. Rasa pajuto atsėlinančią depresiją, suprato, kad atsigauti padėtų nebent gyvenimas gimtinėje. Vyras nesuprato jaunos žmonos dvasios būsenos, jos siūlymo grįžti į Lietuvą kategoriškai atsisakė. Rasa nors ir skausmingai išgyveno skyrybas, tačiau ji ne iš tų moterų, kurios paklusniai vykdo „šeimos galvos“ valią. Su trejų metų dukrele Ema sugrįžo į Lietuvą.
Belieka spėlioti: gal ženklai, į kuriuos kiti nė nekreiptų dėmesio, turėjo įtakos šeimos išsiskyrimui? Rasa buvo tvirtai įsitikinusi niekada nekartoti savo tėvų, išsiskyrusių, kai jai tebuvo treji metai, klaidos.
Sugrįžimas
Grįžusi į Lietuvą, glaudėsi mamos, tėvo namuose. Anot Rasos, mama jai buvusi tramplinas pakilti, o tėvas davęs sparnus skristi… Mama ją nuolatos skatindavusi judėti, rodyti iniciatyvą, nuo mokyklos suolo įdiegė poreikį papildomai mokytis anglų kalbos.
Po dvasinės katastrofos sugrįžti į visavertį gyvenimą Lietuvoje padėjo tėvas. „Nuo ankstaus ryto tiesiogine žodžio prasme tempė mane už kojos, kviesdamas važiuoti su juo tvarkyti ūkinių reikalų. Klausdavo mano nuomonės vadybos srityje ar darant įvairius pirkimus“, – pasakojo Rasa.
Ir tada, kai Rasa audė mintį panaudoti savo anglų kalbos žinias, svarstydama, gal imtis vertėjavimo, tėvo prikalbinta nusprendė studijuoti agronomiją.
Rasos tėvų šeimoje – visi miestiečiai, tačiau taip susiklostė, kad būtent ji, tėvo paakinta, tapo jaunąja ūkininke. Jos tėvas, medienos verslininkas, pradžią ūkininkavimui jau buvo padaręs. Jis lėšas investavo į žemę, nupirkęs jos Saugų seniūnijoje. Bemaž 200 ha augina kvietrugių, rugių, grikių, turi technikos. Ūkininkavimui reikėjo žinių, įgūdžių, kurių semdavosi iš kaimynų ūkininkų. Ūkininkavimą „paveldėjusi“ Rasa žinių semiasi studijuodama ir dabar jau gali patarti ir išmanantiems ūkininkams.
Pasukusi jai pačiai netikėta linkme, Rasa jaučiasi puikiai. Įregistravo jaunojo ūkininko ūkį, kuria ateities planus, kuriuos, įsitikinusi, įgyvendins. Moteris stengiasi visur suspėti. Numetusi aulinukus, skuba su aukštakulniais į Klaipėdą ar Šilutę fotografuoti, susitikti su draugėmis. Atitrūkusi nuo žemiškų dalykų, jaučia esanti neabejinga ekstremaliems dalykams. Rasa išbandė jėgos aitvarus – sako, įspūdis nenusakomas.
Fotografija
Polinkis į meną buvo nuo mažens, matyt, paveldėtas. Mat, vienas iš Rasos senelių – menininkas. Rasa piešė, lankė dailės mokyklą. Fotografija susidomėjo susipažinusi su vaikinu, kuris nesiskyrė su fotoaparatu. Pamena, kad jam ant kaklo kabėdavo anais laikais prestižinės markės fotoaparatas „Zenit“. Vaikinui fotografija buvo trumpalaikis užsiėmimas, o Rasa „užsikrėtė“ ilgam. Fotografiją, kaip ir kitas jos dėmesį patraukusias sritis, studijavo savarankiškai, tačiau iš pagrindų. Neatsitiktinai vienas iš Rasos prabangiausių pirkinių Anglijoje buvo ne vieną tūkstantį kainavęs fotoaparatas. Rasa sako nesiveržianti į fotografų gretas, esanti tarsi katinas, mėgstantis vaikščioti vienas…
Mielai fotografuoja žmones, tačiau neabejinga ir gamtovaizdžiui. Vis dėlto nesijaučia esanti fotografe-medžiotoja, skubančia ankstų rytą „pagauti“ kylančios saulės šviesoje čiulbantį paukštuką. Pakerėta stulbinančio vaizdo pro automobilio langą ji nesigraužia neturinti fotoaparato. Įsitikinusi – visko dar bus, o tampytis visur fotoaparatą nei saugu, nei patogu. Tai suprato kalnuose, kai reikėjo saugoti brangų daiktą. Pasak Rasos, geriausias fotoaparatas kelionėje tas, kuris telpa kišenėje, todėl džiaugiasi turinti telefoną su fotografavimo funkcija. Nors fotografija nėra Rasos pragyvenimo šaltinis, tik pomėgis, tačiau ji kviečiama fotografuoti parduotuvių vitrinoms, yra iliustravusi karpinių knygą. Savo artimiems draugams mielai surengia fotosesijų.

Laima PUTRIUVIENĖ

Hits: 44

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Dvi Savivaldybės įmonės pernai dirbo nuostolingai, viena – pelningai

Šilutės r. savivaldybės tarybos nariai komitetuose svarsto trijų Savivaldybės uždarųjų akcinių bendrovių praėjusių metų veiklos ataskaitas. Savivaldybei pavaldžios šios įmonės: Šilutės šilumos tinklų, „Šilutės vandenų“ ir Šilutės autobusų parko. UAB „Šilutės vandenys“, direktorius – Alfredas Markvaldas, pernai dirbo pelningai: gauta 79,9 tūkst. Eur pelno. Dėl karantino nuotoliniu būdu dirbo daug švietimo, kultūros, kitų įstaigų, buvo uždarytų viešbučių, kavinių, restoranų ir kt., tad lyg ir normalu būtų manyti, kad vandens reikėjo mažiau. Kita vertus, gyventojai dirbo nuotoliniu būdu iš namų, iš

Geriausia dovana mokyklai – knygos

Šilutės rajone mokyklas baigusieji, pasirinkusieji savo gyvenimo ir jau nemažai juo nuėjusieji, pasiekusieji ne tik mintyse saugo šviesų savosios mokyklos paveikslą. Jie ir jų sutuoktiniai kartais į savo mokyklą sugrįžta su dovanomis. Štai į Vainuto gimnazijos istoriją su dėkingumu įrašyti Nijolė ir Valdas Petrauskai. Nijolė 1961 m. baigė tuometinę Vainuto vidurinę mokyklą, ji dirba redaktore. Jos vyras Valdas – vertėjas, verčia knygas iš anglų, prancūzų, italų, lenkų, ispanų, švedų, portugalų kalbų. V. Petrausko vertimo žanrai: proza, drama, poezija. Vertėjas gimė

Naujausiuose pašto ženkluose – nykstantys pilkasis ruonis ir lūšis

Lietuvos paštas penktadienį Išleidžia Lauros Aleknavičiūtės kurtų pašto ženklų seriją „Europa. Nykstanti nacionalinė laukinė gamta“. Serija sudaryta iš dviejų pašto ženklų. Abiejų ženklų nominalas – po 0,75 Eur, tiražas – po 22 000 vnt. Kartu su pašto ženklais bus išleistas ir pirmos dienos vokas. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyksta Vilniaus pašte, adresu Totorių g. 8. Viename iš pašto ženklų pavaizduotas pilkasis arba kitaip dar žinomas kaip ilgasnukis ruonis. Lotyniškasis ilgasnukio ruonio pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „maža

Šilutės pirmajai gimnazijai sukako 103 metai

Ypatingas balandis Šilutės pirmajai gimnazijai: balandžio 16 d. vadinama šios mokyklos gimtadieniu. Tokia žinia gimnazijos interneto svetainėje pasidalino istorijos mokytoja Laima Toliušienė. 1918 m. balandžio 16 d. Princo Joachimo gatvėje (dabar – Lietuvininkų g. 20) savo veiklą pradėjo Šilokarčemos realinė gimnazija – licėjus. Mokytoja Laima Toliušienė rašo: „Turtingą istoriją turime: susikūrę Vokietijos imperijos laikais, suklestėjome Lietuvos Respublikos laikotarpiu, išgyvenome nacių, sovietų diktatūras, gimnazijos statusą susigrąžinome nepriklausomoje Lietuvoje. Šiandien mokomės gražiame gimnazijos pastate, pastatytame tarpukario Lietuvos Respublikos laikais (1930 m.).“ Jeigu

Taip pat skaitykite