Sugrįžimas į Muižės dvarą

Tai pasakojimas apie paskutinio Muižės (vok. Feilenhof) dvaro savininko Bruno Neuman‘o sūnaus Karlo Franso neįgyvendintą viso gyvenimo troškimą sugrįžti į gimtinę ant Kuršių marių kranto, kurią jis vadina gražiausia vieta pasaulyje. Vietoj jo į Muižę atvyko jo anūkas Darenas, kuris apie savo giminės likimo vingius nutarė parašyti knygą.

Taip atrodė Muižės dvaras (vok. Feilenhof), stovėjęs prie kelio į Ventę.

Feilenhof – Muižė
Šį rudenį „Pamario“ laikraščio redakcijoje apsilankė jaunas kanadietis Darenas (Darren van Ravenswaay), paskutinio Muižės dvaro savininko Bruno Noimano provaikaitis. Susitikimą organizavo šyšiškė Monika Dobrovolskytė. Vokiečių kilmės kanadietis Lietuvoje lankosi ne pirmą kartą, čia ir simpatišką lietuvaitę draugę Justiną susirado. Dareną į tolimą Lietuvos kraštą atvedė jo senelio Karlo Franso Noimano (Carls Frans Neumann) nostalgija Pamario kraštui, konkrečiai vieta, kur kažkada stovėjo Feilenhofo dvaras ant Kuršių marių kranto. Vėliau šią vietovę lietuviškai imta vadinti Muiže. Kęstučio Demerecko redaguotoje knygoje „Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai“ (2010 m.) rašoma, kad Muižės vardas įteisintas tik 1934 m. Lietuvos žemėlapyje.
Muižės dvaras besidomintiems krašto praeitimi labiau žinomas iš to laikotarpio, kai 1820 metais jame apsigyveno Ernstas Wilhelmas Beerbohmas su žmona Emilija, ir su pertraukomis čia gyveno iki pat mirties (1865 m.). Būdamas vyriausiasis Kuršių marių žvejybos inspektorius Beerbohmas įvedė burvalčių ženklinimo sistemą (šie ženklai šiandien vadinami vėtrungėmis), pats mokėjo lietuvių kalbą, domėjosi lietuvių tautosaka, dainomis, piešė, parašė istorinį veikalą „Jociškių istorija“. Kad šis dvaras vaizdingoje vietovėje buvo labai patrauklus, „Pamario“ laikraštyje (2003.01.24) rašė Dana Junutienė: „… dėl savo patrauklumo buvo vadinamas mažąja Italija ir laikomas vienu gražiausių dvarų Klaipėdos apskrityje“.

O taip ši vieta atrodė 2016 metais.

Prisiminimai apie Muižę
Kanadietis Darenas pasakojo, kad nuo mažumės senelis jam nuolatos kalbėdavo apie Pamario kraštą, Kuršių marias ir Muižės dvarą, vokiškai vadintą Feilenhof. Jam tai buvusi ypatinga vieta, į kurią jis visą gyvenimą troškęs sugrįžti. Deja, C. F. Noimanui jau 92-eji metai, jis savo dienas leidžia globos namuose.
Senelis gimė netoli Karaliaučiaus, vėliau su tėvais atsikėlė į dvarą prie Ventės, mat tėvai ieškojo didesnio ūkio. Jis jau nebepamena tikslių metų, tačiau tai buvo vokiečiams grįžtant į Klaipėdos kraštą prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, galbūt apie 1939-1940 m.
„Senelis man pasakojo, kad su broliu kone kasdien jiedu keldavosi per Kuršių marias į Nidą, ten praleisdavo visą dieną ir vėlai grįždavo namo. Pasakojo, kad arkliu vykdavo į Šilutę ir per potvynį“. Darenui senelis yra pasakojęs ir apie šio krašto žuvų gardumą…
„Kol augau, jis nuolatos pasakojo, kad tai esanti pati gražiausia vieta pasaulyje, kurią aš privalau pamatyti. Tačiau ta vieta labai toli. Senelis rodydavo man Šilutę ir netoliese esančią Ventę sename žemėlapyje, kurį tebeturi iki šiol. Būdamas vaikas vis girdėdavau senelį šią vietą vadinant Feilenhof‘u, jis tvirtindavęs esąs iš čia kilęs…“ – sakė Darenas.
Darenui senelis nupasakojo, kaip reikėtų rasti vietą, kurioje ankščiau stovėjo dvaras: „Jei eidamas Ventės link pamatysi švyturį, vadinasi, jau nuėjai per toli ir turi grįžti atgal“.

Noimanų (Neumann) šeimos nariai prie Feilenhof‘o prieš karą: pirmoje eilėje stovi motina Margarete, dukros Hannelore ir Ilse. Antroje eilėje – tėvas Bruno Neumann, Carl Franz ir tėvo brolis Fritz.

Feilenhof‘o dvaro tarnaitė lietuvė Morta.
Nuotraukos iš Neumann šeimos archyvo, kurias „Pamariui“ atsiuntė Darren van Ravenswaay.

Gyvenimo vingiai
„Ketverius metus dirbau Kinijoje, prieš porą metų grįžau į Kanadą. Baigęs universitetą, norėjau aplankyti tas vietas, kuriose lankėsi mano senelis – Pietų Amerikoje, Urugvajuje. Karo metais senelis kartu su žmona turėjo trauktis. Iš Ventės įvairiais keliais atsidūrė net Urugvajuje. Ten, plyname lauke, savo jėgomis pasistatė fermą ir gyveno 20 metų. Po to išsikėlė į Kanadą.
Iš Muižės dvaro jiedu išvyko baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prieš rusams įžengiant į Lietuvą. Karo metu senelis tarnavo vokiečių kariuomenėje, tad gavo leidimą išvykti iš šio krašto. Grįžęs į dvarą, jis visus įspėjo, kad reikia kuo greičiau bėgti“, – pasakojo Noimanų palikuonis.
Senelis pamena, kad dvare karo metais dirbo ir karo belaisvių: 10 rusų, 2 prancūzai ir 5 šeimos nariai. Iš senelio pasakojimų panašu, kad atsiųstieji belaisviai buvo labai prastos sveikatos, jie menkai teįstengė dirbti. Prieš kimbant į darbus jie dvi savaites buvę maitinami kartu su visa šeima.
Iš Noimano pasakojimų
Iš Ventės kelio pasukus į dvarą, pačiame priekyje stovėjęs pagrindinis pastatas, dešinėje – dviejų aukštų arklidės, pirmame buvo laikomi arkliai, o antrame – šienas. Kitoje pusėje – tvartas, kuriame laikė kiaules, šalia – vištas. Už namo buvo Kuršių marios ir prieplauka.
Pačiame kiemo viduryje buvęs šulinys, iš kurio gėrė vandenį ir vėsino jame pieną. Anot Dareno, dabar ten bėra plynas laukas ir likę keli senieji dvaro parko medžiai.
Senelis pasakojęs, kad, kai šeima atsikraustė, dvaras buvęs labai apleistas, todėl reikėjo įdėti daug darbo, kad galėtų jame apsigyventi. Pamena, kad ten aplinkui buvę labai šlapia, todėl pirmiausiai pasirūpinę drenavimo sistema.
Sugrįžęs iš Kinijos Darenas pasirausė senoje senelio daiktų dėžėje, kurioje buvo senas žemėlapis su jame pažymėtomis vietomis. Jis rado senelio visą kelionės planą į Feilenhof‘ą su tiksliais skaičiavimais: kiek gali kainuoti lėktuvo bilietas, viza, kiek truks kelionė… Tačiau senelis šios kelionės taip ir neįgyvendino, nors visą gyvenimą apie tai svajojo… Darenas spėja, kad jam tai, matyt, buvo per daug skausminga. Jam būtų buvę per sunku pamatyti vietą, kurioje nieko nebėra…
Senelio pasakojimų įkvėptas
„Jei senelis neįstengė, tai aš nusprendžiau nuvykti ir pamatyti šią vietą už jį. Įsilaminavau senelio mokyklos dienoraštį ir nusprendžiau radęs dvarvietę jį ten užkasti. Tokiu būdu tarsi senelis bus ten…“ – pasakojo Darenas.
Atkeliavęs į Lietuvą ir atkakęs į Ventę, Darenas patraukė į paieškas. „Aš žinojau, kad čia kažkur yra seneliui brangi vieta, todėl dar tą patį vakarą išėjau jos ieškoti ir patraukiau švyturio link. Jį pamatęs, aš prisiminiau senelį sakius: „Jei pamatysi švyturį, žinok, nuėjai per toli“, – kalbėjo Darenas.
Antrą dieną jis patraukė iš Ventės į kitą pusę. Tądien jam paskambino Monika, pas kurią jis buvo apsistojęs, ir pranešė, kad pažįsta žmogų, kuris gali jam padėti ieškoti. Tąkart Darenas ne tik prisiminė visas senelio istorijas apie šią vietą, bet ir pajuto ją – paukščių čiulbėjimas, Kuršių marių vėjas jį sugrąžino tarytum į praeitį, kai anuomet čia gyveno jo senelis.
Darenas susitiko su Šarūnu Laužiku, kuris jam parodė knygą, kurioje buvo Muižės dvaro brėžinys ir vietovės žemėlapis. Darenas apstulbo išvydęs brėžinį, kurį buvo nupiešęs pats jo senelis. Šarūnas aprodė dvarvietę, į kurią kitą dieną Darenas vyko vienas.
„Išsirinkau didžiausią ten stovinčią liepą ir šalia užkasiau senelio mokyklos dienoraštį. Iš šios vietos paėmiau rastą mažą plytos gabalėlį, saują žemių ir parvežiau seneliui į Kanadą kaip jo mylimo krašto priminimą“, – kalbėjo Darenas. Iš Šarūno jis sužinojo, kad buvusio dvaro arklidžių plytų yra įmūryta „Ventainės“ viešbučio sienose, jomis dekoruotas kavinės baras.
Darenas (Darren van Ravenswaay) – vokiečių kilmės, pagal išsilavinimą istorikas, geografas, istorijos mokytojas, gyvenantis Kanadoje. Jis nutarė parašyti knygą apie savo senelio Karlo Franso Noimano gyvenimo vingius, jo nostalgiją jaunystės dvarui netoli Ventės.
Knyga apie giminės šaknis
„Knyga turėtų būti apie senelio gyvenimą, apie vietą, kurioje jis gimė (Karaliaučiaus sritis), apie penkerius jaunystės metus Feilenhof‘o dvare, apie gyvenimą karo metais ir po jo. Parašysiu ir apie karo belaisvį, kurio pavardė buvo kaip ir mano šeimos – Neumman“, – pasakojo „Pamario“ svečias, pridurdamas, jog Kanadoje yra daug emigrantų iš kitų valstybių, kurie nieko nežino apie savo šaknis, šeimą… Darenas nori, kad ši knyga liktų jo giminės ateities kartoms. Tai bus trumpų istorijų (novelių) rinkinys. Pasak Dareno, jau parašytos 5 istorijos. Tiesa, jis prisipažino nesąs nei rašytojas, nei žurnalistas. Jis tik geografas, istorijos mokytojas…

Paskutinio Muižės dvaro savininko sūnus Carls Frans Neumann (jam jau 92 metai) su anūku Darenu (Darren van Ravenswaay) po jo pirmojo grįžimo iš Lietuvos.

Viktorija Skutulienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią…“

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė paminėjo asmeninį jubiliejų. Daugiau negu pusė tų gražiai nugyventų metų prabėgo mokykloje, pastarieji 20 – einant direktorės pareigas. Kai rugsėjį į gimnaziją susirinko per 80 naujų moksleivių, direktorė jau spėjo su kiekvienu pasikalbėti. Gimnazistų iš viso yra gal 350. Ketverius metus jie čia auginasi sparnus skrydžiui į savarankišką gyvenimą. Direktorės šeimoje – trys sūnūs. Skaitytojams pateikiame interviu su Laima SPIRGIENE. – Asmeninis jubiliejus – tarsi proga mintimis grįžtelti į prabėgusius metus ir susimąstyti. Ar

2019-ieji – įsimintiniausi Šilutės senelių globos namams

Šiemet Šilutės senelių globos namų direktorė Evelina Balandė už aktyvumą, įvairių projektų skatinimą ir įgyvendinimą nominuota 2019 metų socialine darbuotoja. Šių metų gruodį sukaks 20 metų, kai veikia Šilutės senelių globos namai. Nuo pat įsikūrimo pradžios direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams dirba Janina Sadauskienė. Šios moterys dalijasi mintimis apie socialinio darbą džiaugsmus, laimėjimus ir planus su „Pamario“ skaitytojais. Dėkinga gyvenimui Susitikimo metu E. Balandė dar kartą pasidžiaugė įvertinimu, kurį pasiekė tik bendrai su visu kolektyvu ir šių namų gyventojais, kurie, anot

Plinta nauja mada: pirkti mažiau, bet kokybiškų prekių

Jau aštuntą kartą spalio 4-13 d. uostamiestyje vyko Klaipėdos mados savaitė (Fashion Week Klaipėda). Įvairiose miesto erdvėse vyko įvairių projektų pristatymai, buvo galima dalyvauti dirbtuvėse, įsigyti unikalių mados kūrinių, o galiausiai išvysti tarptautinį madų šou. Visų šių renginių metu kalbėta apie ekologišką mados vartojimą. Festivalio dalyvė ir Šilutės išskirtinio dizaino drabužių parduotuvės „Stilinga kišenė“ savininkė Renata Dotienė dalijasi įspūdžiais iš festivalio ir plačiau pasakoja apie tvariąją madą. Kasmet R. Dotienė dalyvauja įvairiuose mados renginiuose. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje,

Mintys Petro Jakšto 120-ųjų gimimo metinių proga…

Artėja Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureato Petro Jakšto 120-osios gimimo metinės. Į Amžinybę P. Jakštas išėjo Šilutėje iškėlus Lietuvos trispalvę. Palaidotas Šilutės kapinėse. „Kol yra gerų žmonių, žmogus nepražūsta“, – tai P. Jakšto žodžiai, prie kurių dera paminėti ir šiuos: „Aš visuomet mylėjau Dievą, Tėvynę, žmones ir knygas… Ką labiausiai – sunku pasakyti. Viskas jungėsi kartu“. Garbingiausias Šilutės rajone apdovanojimas – „Sidabrinės nendrės“ premija – kasmet teikiama nuo 1995 m. Pirmieji trys laureatai: Liudas Čičirka – tarptautinės klasės sunkiosios