Rytas Staselis,

įtraukiamosios žurnalistikos platforma bendra.lt  

Bendra.lt žurnalistų publikacija „Negyjanti valstybės prievartos žaizda: jei ką – į rūsį“ atskleidė, kad korupcijos, kyšininkavimo bylose teisėsaugos institucijų pareigūnai kliaujasi ne surinktais įrodymais, profesionalumu, o pirmiausiai įtariamųjų sulaikymo ir kitais šou žiniasklaidoje elementais.

Dažna garsiai prasidėjusių tyrimų ir ypač procesų teisme pabaiga – išteisinimas arba simbolinės bausmės, neatitinkančios šou suformuotų legendų. Tačiau buvę įtariamieji – jau pasmerkti visuomenės – praradę reputaciją, neretai sveikatą, karjerą, dažnai nebeturi galimybių pradėti gyvenimą nuo švaraus lapo.

Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Bendra.lt socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje auditorija pageidavo, kad problemą aptartume su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariais. Komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras sutiko atsakyti į Bendra.lt pateiktus klausimus.

– Esate dirbęs prokuratūroje, buvote advokatas, teisės akademikas, teisėjas, dabar politikas.

Kaip jūs reaguojate pamatęs teisėsaugos pareigūnų akcijas korupcijos bylose su žiniasklaidos šou elementais – antrankiais, atvesdinimais į teismą, suėmimais? Kai kada kriminalinės bylos pradedamos garsiai, o baigiasi apgailėtinai. Tačiau žmonės, kurie teisėsaugos valia buvo priversti atlikti nusikaltėlių vaidmenį, dar prieš teismo procesą atgauna laisvę, bet praranda garbę, sveikatą, o kartais ir gyvybę.

– Su labai dideliu apmaudu. Pirmiausiai dėl to, kad praėjus keleriems metams iš tų garsiai pradėtų bylų nėra garsių teismo nuosprendžių. Gal tik vienas kitas. Išanalizavus visumą, galima pasakyti, kad tai yra jau sisteminė problema…

– Kokios yra jos šaknys?

– Kažkas negerai organizuojant šiuos dalykus ir sistemos struktūroje. Pasakysiu daugiau: šios Seimo kadencijos pradžioje pas mano kolegą komisijoje, kuri kontroliuoja kriminalinę žvalgybą, buvo atėję Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atstovai ir skundėsi teismų darbu. Esą jie „padaro bylą“, o teismai ją sugriauna. Ko gero, čia ir yra esmė: padarykime viską, kad įtariamuosius galėtume nuteisti iš anksto, kad teismas tais atvejais atliktų tik notaro funkciją – uždėtų antspaudą. Taip juk neturi būti!

– Kaip Jūsų įvardijamą problemą galima būtų išspręsti?

– Paimkime tą instituciją, kuri šiuo metu tiria daugiausiai kriminalinių nusikaltimų – policiją. Tam tikru laikotarpiu ten gal buvo problemų dėl kvalifikacijos, neišmanymo, parengimo. Dabar kriminalinė policija sunkiai paveža darbo krūvį, tačiau tvarkosi. Tokių skandalingų dalykų, apie kuriuos kalbame, ten nėra. Galėtume sakyti, kad tai specifika – kitokie tyrimai, mažiau sudėtingos bylos, įtariamieji kyšininkavimu gali pasisamdyti aukštesnės kvalifikacijos, brangesnius advokatus… Tačiau nepaisant tokių argumentų, kriminalinė policija sudaužė „tulpinių“, S. Gaidjurgio, „daktarų“ gaujas. Ką, gal šitie žmonės neturėjo pinigų brangiems advokatams?

Aš, kaip teisininkas ir politikas, darau prielaidą, kad ten, kur yra tam tikra politinė kontrolė, kada institucijos vadovai žino galį būti iškviesti griežtam pokalbiui – turiu galvoje Vidaus reikalų ministerijos tarnybas, Policijos departamentą – yra visiškai kitaip nei ten, kur tokios politinės kontrolės nėra.

Kas kontroliuoja STT? Kas turi atsakyti už šios institucijos politinę kontrolę – STT yra išvesta iš po vykdomosios valdžios kontrolės. Ir, mano nuomone, 2000 m. čia buvo padaryta klaida, kada STT tapo atskaitinga tiesiog Prezidentūrai. Tokiu atveju atsakomybę dėl šios institucijos veiklos turėtų prisiimti šalies vadovas, nes jokia kita institucija nedalyvauja skiriant šios tarnybos vadovą. Todėl prezidento patarėjų grupės turėtų susiimti ir savo reguliavimo sričiai priskirtas institucijas, jų veiklą turėtų politiškai kontroliuoti, o ne laikyti įrankiu.

– Prezidentas pas mus juk taip pat laikomas vykdomąja valdžia…

– Nuo pat valstybės atkūrimo pas mus yra valdžių pasidalijimas, kuris iš esmės yra geras. Apie prezidentą yra pasakyta, kad jis yra vykdomosios valdžios dalis, tačiau toks jis yra tik iki tol, kol suformuoja vyriausybę Konstitucijoje numatytais atvejais. Kitu laiku jis yra labiau arbitras tarp vykdomosios ir įstatymdavystės valdžios, jo žodis yra svarbus teisėkūroje, vetuojant arba pasirašant priimtus įstatymus. O Vyriausybė veikia savarankiškai.

Kartais apeliuojama į JAV modelį, kur prezidentas skiria labai daug institucijų vadovų, tačiau Amerikoje prezidentas yra faktinis vyriausybės vadovas, tiesiogiai renkamas ministras pirmininkas, nes kitos vykdomosios valdžios JAV nėra. Kada teisėsaugos reguliavimo reforma prieš 22 metus buvo įgyvendinta, atrodė, kad kai kurios institucijos taps gerąja prasme labai nepriklausomos nuo politinės konjunktūros.

Bet projektuojant STT mes su a. a. Romualdu Ozolu buvome darbo grupelėje, kuri parengė „federalinio tyrimų biuro“ įstatymo projektą, iš kurio gimė STT. 1998 m. man būnant [vidaus reikalų] ministru, ši ką tik susikūrusi tarnyba buvo prie ministerijos. Nesakau, kad vidaus reikalų ministras turi skirti STT vadovą, greičiau jis turi būti skiriamas Vyriausybės. Panašiai, kaip policijos generalinis komisaras, Finansinių nusikaltimų tarnybos (FNTT) vadovas. Tokiu atveju būtų daugiau sąveikos tarp įvairių institucijų ir politinės kontrolės, taip pat skiriant išteklius labai brangiai technikai, kuri reikalinga kriminalinei žvalgybai.

Todėl aš galvoju, kad dabar mes patiriame STT išvedimo iš vykdomosios valdžios kontrolės rezultatą. Nežinau, ar tai yra pagrindinė priežastis, tačiau ji labai reikšminga. Niekam nereikia atsiskaityti, pasikvietėme televiziją, surakinome antrankiais, o toliau… kaip Dievas duos.

– Tačiau kiekvienas STT pareigūnas, vesdamas įtariamąjį suėmimo sankcijos į teismą yra lydimas prokuroro, kuris lyg ir turėtų tapti saugikliu prieš savivalę…

– Taip, prokuratūros darbuotojas taip pat turi prisiimti dalį atsakomybės. Nekalbant apie vidines prokuratūros problemas, kurių yra, tačiau pagrindinis žodis yra teisėjo. Nes kyla klausimų, kodėl iš Vilniaus ar Klaipėdos suėmimo sankcijos yra važiuojama į kažkurį teismą kitur? Matyt, yra teisėjų, kurie yra, nebijau to pasakyti, šiek tiek „parišti“ ir sankcijas antspauduoja it notaras, per daug nežiūrėdamas į esmę bei detales. Tikiuosi, kad delegavus didesnę atsakomybę ir padidinus piniginį atlygį prokuratūros darbuotojams, situacija galėtų keistis į gerąją pusę. Dėl tokių dalykų dabar mano vadovauta darbo grupė parengė naują Kriminalinės žvalgybos įstatymo redakciją. Darbas ėjo labai sunkiai. Tačiau numatėme, kad, atsižvelgiant į Europos Žmogaus teisių teismo praktiką, apylinkės teismai nesvarstys kardomųjų sankcijų, visos jos bus perduodamos apygardos teismams. Jeigu pareigūnai norės sankcijas gauti kitoje apygardoje, privalės tokį norą suderinti su Apeliacijos teismo pirmininku, nes reikia žinoti tokio pageidavimo motyvus. Dar vienas pokytis – trumpesni sankcijų galiojimo terminai.

Taip pat siekiame, kad teismuose piliečiai galėtų apsiginti nuo įtarimų, pateiktų specialiųjų tarnybų parašytose pažymose. Nes šiuo metu nėra labai aišku, nei kas yra pažymos autorius, nei koks tikras jos turinys, nors dėl to randasi rimtų trukdžių konkretaus žmogaus karjerai.

Rudenį, tikiuosi, šią įstatymo redakciją priimsime.

– Jeigu sakote, kad teisėsaugos institucijų reguliavimo modelis šiuo metu yra kažkiek iškreiptas, ar nevertėtų jį peržiūrėti iš esmės ir pakeisti?

– Diskutuotinas klausimas. Tačiau kol kas net mažiausias užuominas apie tai prezidentūra vertina kaip bandymą atimti įtaką, konstitucines galias iš šalies vadovo. Nors tokių ketinimų niekas neturi. Tačiau dabar įsivyravusioje sistemoje trūksta logikos ir, kaip minėjau, – politinės institucijų kontrolės. Kad prezidento paskirti pareigūnai neapsiribotų paradiniais pranešimais šalies vadovui, o jaustų atsakomybę už savo ir savo pavaldinių veiksmus, ypač kada kyla abejonių dėl nepagarbos žmogaus teisėms. Jeigu jau prezidentui pagal pareigą priklauso reguliuoti STT, teismų vertikalę, šalies vadovas turėtų būti atsakingas už šias sritis.

– Kai dirbau vienoje redakcijoje, kartu su kolegomis svarstėme – kada pareigūnai tyrimo medžiagą teikia žiniasklaidai. Ir sutarėme, kad iš esmės – dviem atvejais: kada prokuroras arba tyrėjas patiria spaudimą „iš viršaus“ kreipti tyrimą kažkuria linkme, kuri neatitinka tiesos arba kada tyrimas yra atliktas nekokybiškai, todėl reikia išankstinės nuomonės visuomenėje ir tam tikro viešojo spaudimo formos teismui. Kita vertus, kriminalinio proceso metu visi ikiteisminio tyrimo dalyviai pasirašo pasižadėjimus jo detalių neatskleisti. Tačiau atrodo, kad pasižadėjimai riboja tik įtariamuosius ir jų gynybą. Tyrimo ir kaltinimo pareigūnai viešojoje erdvėje laisvai dėsto savo poziciją ir niekas jų dėl to neriboja. Ar tokią padėtį galima pakeisti?

– Kadangi paminėjote prokurorus, galiu pasakyti, kad prokuratūrai pradėjus vadovauti naujai vadovei, kurią aš labai gerbiu – Nida Grunskienė yra XXI a. prokurorė – tokios praktikos prokurorai ėmė vengti. Tačiau problema egzistuoja. Mano nuomone, didesnį kontroliuojantį vaidmenį galėtų atlikti Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija. Ji būtų veiksnesnė, jeigu būtų sudaroma ne pagal aritmetines pozicijos ir opozicijos kvotas, o panašiai, kaip šiuo metu veikia Etikos ir procedūrų komisija. Kada Parlamento pozicija nurodo, kuriuos opozicijos politikus ten norėtų matyti, o opozicija – kolegas iš valdančiųjų. Taip rastųsi daugiau tarpusavio pasitikėjimo ir savikontrolės kažką prasminga nuveikti, ne vien rengti pasikalbėjimus.