Sodo keliu į nuoširdų žmonių bendravimą, draugystę, įveikiant susvetimėjimą…

Sodas, sodyba, sodžius, sodietis ir t. t. Rastume dar daugiau giminiškų žodžių iš tos pačios šaknies  – sodinti. Sodinti – auginti…

Augti kartu su skirtiniu medžiu, tėvų pasodintu vaikui gimus. Gal medis padėjo suprasti, kad žmogus, kaip ir medis, auga, pražysta, užaugina vaisių ir ilgainiui išeina. Kaip ir medis įleidžia šaknis į savo aplinką, savo žemę, ima iš jos gyvastį, geria saulės šviesą, šypsosi ar linksta siūbuojamas vėjų, suima visa į save ir suvokia turįs ne tik kamieną – kūną, bet ir sielą, ko neapčiuopsi, nesulaikysi tarp pirštų, net neapkabinsi, bet visada jausi, kad kaip tik toji siela jungia tave su visuma – pasauliu, žmonėmis, galop su visata.

To ryšio pojūtį dar mūsų proseniai bandė sudėti į dainas, žodžius ir melodiją, išausti juostų ir drobių raštais, šiaudelių trikampiais ir kvadratais, papuošę žiedais ir paukštelių figūromis, narstė į sodus. Sodus, kurie laisvai pakabinti palubėje virš stalo seklyčioje, virš kūdikio vygės, jaunavedžių sosto, skleidė meilės, šeimos santarvės, laimingos kūdikystės šviesą, supdamiesi nuo menkiausio oro virpesio linkėjo kiekvienam dvasinės ramybės ir gerumo. Tai tik keli žodžiai. Nuoširdžiai kviečiu apmąstyti kartu įvairiapusę sodo prasmę. Galbūt šįkart labiau susitelkiant į buvimą kartu sode. To didžiojo buvimo kartu, kai atsiveria siela, kai net paprasčiausiais žodžiais išsikalbėdami, pajuntame žmogaus su žmogumi ryšį, kai tarp eilučių ar tylos akimirką juntame esą toliau už kasdienybę, o ir ta kasdienybė bešviečianti kitomis spalvomis. Nemoku kitaip nusakyti to dvasios artumo jausmo. Jausmo, kurio nebuvimą ar netektį įvardijame susvetimėjimo žodžiu. Koks būtų pasaulis, jei mums pavyktų susvetimėjimą nugalėti?

Zina ir Veronika.

Nesakysiu: mes – TAU literatai. Ne, nesame išsišokėliai, skubantys į spaudos puslapius, tiesiog kartais pasisakome, kuo gyvename, kas rūpi, kaip ir šiuo atveju. Sakykim, kad esame nedidelis literatūros mėgėjų  „Vėdryno“ sambūris, susirinkęs į vasaros palydėjimo popietę tikrame sode, kurį merkia bene stipriausias šios vasaros lietus. Jis – taip pat mūsų sambūrio narys, nes be perstojo, bet neįkyriai groja verandos, namo stogo dangos lakštais, šokdamas su vėju atsitrenkia į sieną ar H. Radausko žodžiais: „Stiklinėm kojom po visą sodą bėginėja“.

Šit stabtelėjo sodo kamputyje, kur net dvi vasaras su visais senoviniais papročiais pakartojome rugiapjūtę. Rinkdamos paskui kirtėją rugelius į pėdą, rišdamos jį, dar kartą išgyvenome, kam jaunystėje patirtą, kam tik dabar gautą rugių glėbio jausmą. Ypatingą momentinį grūdo kelio į duoną patyrimą.

Iš ilginių (nesulamdytų) šiaudų, sugėrusių vasaros saulės šviesą, kas nors, kur nors supins tradicinį sodą, o mes jau žinome, kokia yra Ievaro tilto prasmė, kaip skamba tos rugiapjūtės dainos melodija.

Ji jau gyvena mūsų sieloje, kaip  išgyventa senolių atmintis, kaip mus jungianti bendrystė. Tie sugrįžimai į praeitį,  gyvai išgyvenant agrarinės kultūros laikų papročius, keičia knyginę patirtį ir keistai veikia tarpusavio artumo jausmą. Prisimename saulėtą šienapjūtės dieną. Tam tikslui sodo pakraštyje šeimininkė leido išaugti ir sužydėti natūralios pievos ploteliui.

Šienapjūtė su dainomis, su kvepiančiomis pradalgėmis, su dalgio ir žirgelio pagerbimu – dar viena sodo šventė, o juk  ir pasidžiaugimo žydėjimu būta. Tik suimk į širdį ir apmąstyk, viso, kas duota, prasmę, palydint vasarą. Ilgas baltas stalas, nes mūsų nemažai. Klausomės subtilaus Tatjanos muzikavimo, Birutės ir Vidos naujausių vasarą parašytų eilėraščių. Mūsų pokalbį papildo Zinos skaitomas vasaros ir trapios meilės baigties Salomėjos Nėries dramatinis eilėraščių ciklas. Lietui akomponuojant pravirksta Rimanto smuikas.

Taip trumpai galėtume nusakyti Vasaros palydų vyksmą Aldonos Sapronaitienės sode, kuris turi didelę tarpusavio jungties ir aukšto dvasinio išgyvenimo patirčių jėgą. O kaip kitaip, jei ir pati sodo šeimininkė yra sakmiškos sielos eilėraščių knygos „Kai rasoja rugiai“ autorė – veikėja.

O dabar grįžkim į rašinio pradžią: kurgi tas visumos ryšys, ar nors ką apmąstėme?

Iš tiesų, tai buvo tik siūlymas, nes, manau, jog kiekvienam norisi bendravimo šilumos, artumo ir vienybės su visuma jausmo. Kelių į tai labai daug, vienas iš jų yra sodas. Ir nesvarbu, ar jis tik mūsų žemės sklypelis, ar sodnelis prie namų, ar saule švytintis, sukurtas iš šiaudelių, tradicinis liaudies sodas viršum mūsų kasdieninio stalo, visi jie gali būti keliu į nuoširdų žmonių bendravimą, draugystę, įveikiant susvetimėjimą.

Irena Arlauskienė

 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Aldonos Sapronaitienės knygos „Kai rasoja rugiai…“ sutiktuvės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Joninių simbolis – papartis: ieškosime jo žiedo…

Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninių šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daugelyje šalių švenčiama šv. Jono išvakarėse, naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo. 2003 m. Rasos ir Joninių diena Lietuvoje paskelbta nedarbo

Ar šiemet lis per Jonines?   

Antradienį lijo beveiki visoje Lietuvoje, buvo vėsu. Jau suabejota, ar sinoptikų prognozės, jog ilgasis Joninių savaitgalis bus šiltas, yra tiesa. Tačiau sinoptikai ragina atostogauti, nes artėja karščiai ir gražios vasaros dienos. Tokios Joninės kaip bus šiemet Lietuvoje retai pasitaiko Liaudies išmintis byloja, kad per Jonines visada lyja. Ar tikrai šis faktas teisingas galima patikrinti naudojant lietingų dienų pasikartojimą 1991-2020 m. laikotarpiu, teigia Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos specialistai. Pasak jų, peržiūrėjus duomenis matyti, kad vidutiniškai Lietuvoje birželio 23 ir 24 dienomis dažniau

Birželio 23-ioji – ne tik Valstybės tarnautojo diena              

2002 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja birželio 23 dieną paskelbė Valstybės tarnautojo diena. Šią dieną siekiama paminėti valstybės tarnybos privalumus ir svarbą visuomenei, apdovanojant viešojo sektoriaus organizacijas už indėlį stiprinant valstybės tarnybos vaidmenį, prestižą ir matomumą. Taip norima pabrėžti valstybės tarnybos vaidmenį šalies plėtros procese, pripažinti valstybės tarnautojų darbą bei paskatinti jaunus žmones siekti karjeros viešajame sektoriuje.   Birželio 23-ioji – ir Birželio sukilimo diena, Tarptautinė olimpinė diena, Tarptautinė našlių diena. 1941 m. birželio 22–28 d. įvyko

Dažniausi klausimai apie miško pirkimo paslaugas

Turite mišką, kuris Jums neneša jokios naudos ir tuo pačiu neturite laiko, kurį galite skirti jo priežiūrai? Tokiu atveju siūlome pasinaudoti miško pardavimo paslaugomis, kurios leis Jums uždirbti daug. Miško pirkimas turėtų būti paliekamas tų rankose, kurie supirkimą atlieka kasdien. Kadangi jie dažniausiai pasiūlo didesnes sumas nei fiziniai asmenys, o natūralu, kad to daugelis ir siekia. Galiausiai, jie su tuo susiduria kasdien, tad ir dirba greičiau nei profesionaliau. Svarbiausia kuo daugiau žinoti apie supirkimą. Tai ramina dėl gaunamų paslaugų. Kiek

Taip pat skaitykite