Sociologė Rasa Ališauskienė: „Susiformavo dvi didžiulės, tačiau labai skirtingos minios“

Rytas Staselis, įtraukiosios žurnalistikos platforma „Bendra“

Su Rasa Ališauskiene, rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vadove, kalbamės apie pasitikėjimo valdžia stokos priežastis, iki šiol neregėtą visuomenės susiskaldymą, požiūrį į partnerystę, migrantus ir galimybę protesto judėjimui virsti nauja politine jėga.

 

Rasa Ališauskienė. Juditos Grigelytės nuotr.

– Nuo Seimo rinkimų prabėgo vos vieneri metai, o Vyriausybės, jos narių pasitikėjimo visuomenėje rodikliai spėjo nuvažiuoti žemyn. Kokios pagrindinės to priežastys?

– Vienos priežasties nėra. Prisiminkime tų pačių rinkimų rezultatus, jie matuojami nuo atėjusių rinkėjų. Ta pati Laisvės partija pagal tai gavo gal 4,5 proc. sąrašinių rinkėjų balsų. Konservatoriai irgi gavo apie 11 proc. Rinkėjai, kurie nėjo balsuoti (jiems tai nėra svarbu arba visi dalyvaujantys rinkimuose nepatinka), yra tam tikros protesto formos išraiška prieš visas partijas. Arba gyvena šiek tiek kitokioje politinėje tikrovėje. Kalbant apie šį rinkimų ciklą galima sakyti, kad pradinis pasitikėjimo kreditas buvo pakankamai mažas. Kita vertus, koalicijos rinkėjai yra labai skirtingi. Laisvės partijos ir konservatorių rėmėjai daugelį dalykų vertina skirtingai.

Visos trys partijos rinkimuose kritikavo valstiečius-žaliuosius dėl draudimų, ribojimų, tačiau suformavusios daugumą visuomenei pasiūlė dar daugiau draudimų. Priežastys ir aplinkybės šiuo atveju svarbios mažiau. Kampanijos retorika ir realūs veiksmai pasirodė skirtingi.

Kita vertus atsirado tam tikrų mokestinių siūlymų, parama verslams pandemijos metu nebebuvo taip aiškiai formuluojama. Sunku pasakyti, ar tikrai daugiau paramos dalijo Sauliaus Skvernelio vyriausybė, tačiau komunikuojama apie tai buvo daug dažniau.

Atkreipkite dėmesį, kokia buvo S. Skvernelio kabineto komunikacija: jis pats kalbėjo apie bendresnius reikalus, o apie sveikatos apsaugos problemas – dažniausiai Aurelijus Veryga, kuris yra medikas. O tai kelia visuomenės pasitikėjimą, nes tokių krizių metu pasitikėjimas medikais yra didesnis nei etatiniais politikais arba valdininkais. Dabar Vyriausybė neturi tokio mediko. Nei Ingridos Šimonytės, nei Arūno Dulkio nelaiko specialistais. Tai – valdininkai, biurokratai, „buhalteriai“. Taigi pasitikėjimo šia Vyriausybe kritimas yra grįstas labiau iracionaliais, emociniais motyvais.

Paprastai valdančiųjų populiarumas imdavo važiuoti žemyn maždaug po dvejų metų valdymo. Nors lyginti su ankstesne patirtimi būtų nelabai teisinga, nes ir laikai yra nenormalūs. Mano nuomone, šitoje užsitęsusioje krizėje jokia politinė jėga neturėjo daug galimybių išsilaikyti viršūnėse.

 

– Šiai valdančiajai daugumai dažnai priekaištaujama dėl to, kad jos politinės iniciatyvos sukelia aštrias takoskyras visuomenėje. Pirma tokia, ko gero, buvo smurto artimoje aplinkoje arba Stambulo konvencijos klausimas.

– Dabar jau ją visi pamiršo…

 

– O koks yra vyraujantis visuomenės požiūris šiais klausimais?

– Pirmoji problema – konvenciją mažai kas skaitė. O problema tapo požiūris į vaikų ugdymą ir LGBT+. Mažiau dėmesio buvo skiriama smurtui prieš moteris. Tie, kurie skaitė konvenciją, išsitraukė po politines preferencijas atitinkantį jos gabaliuką. Manau, kad ištakos – švietimo, išsilavinimo spragos. Nes skirtumas tarp biologinės lyties ir socialinės lyties sąvokų yra nesuprantamas, nes tai – humanitarinių socialinių mokslų sritis.

Iš to kyla sąmokslo teorija, esą iš ryto tu galėsi apsibrėžti vyru, o vakare – moterimi, nors problema ne tai. Kalbama juk apie vaidmenis, o ne fizinius procesus. Tam reikia kelių metų mokslo, kad atskirtum, apie ką tai. Nebuvo apie tai aiškiai kalbama. O iš nežinojimo galima prikurti daugybę mitų, esą kažkas kišasi į mūsų tradicinį gyvenimą. Nors kas ir kaip kišasi, nėra aišku. Aš daryčiau išvadą, kad konvencija buvo pretekstas piktintis, o ne priežastis. Nes tos pačios Laisvės partijos politiniai šūkiai, einant į rinkimus, buvo ir LGBT+ teisės, kanapės, ir pan.

 

– O koks yra požiūris ne į konvenciją, o į smurtą artimoje aplinkoje?

– Jeigu būtų kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje – prieš moteris bei vaikus, tai rezultatas būtų apie 80 proc. neigiamas.

– O ar nėra taip, kad laikoma, esą šeima yra  itin privatus reikalas, į kurį valdžia ar kas iš išorės neturėtų kištis?

– Kaip minėjau, nuostata prieš smurtą yra stipri. Tačiau vertinant niuansus, pamažu randasi klausimų, kas gali kištis, iki kokios ribos. Ypač dėl vaikų. Dėl to, kad mušti vaikus yra negerai, sutinka dauguma, tačiau auklėjimo klausimais „valdžia man nenurodinės“, nes be diržo vaikas nesupranta.

Atrodo, būta pranešimų, kad šiuo pretekstu kažkas pranešė policijai, nes siekė pertvarkyti anksčiau teismo nustatytus vaiko globos algoritmus, gviešėsi turto. Negaliu pasakyti, kad vyraujantis požiūris yra – „savo troboje darau, ką noriu“. Nors kalbant apie vaikų problemą, tai vienu metu viešojoje erdvėje buvo suaktyvėję pasakojimai apie „norvegiškus“ vaikų atėmimus. Nors faktologijos buvo minimaliai, tačiau pasakojimai kūrėsi gerai – kaip atima, kaip močiutės nebegali pamatyti anūkų, atiduotų tos pačios lyties poroms.

 

– Kita takoskyra: partnerystė neformalioje šeimoje, kadangi pagal Konstituciją šeima yra tik heteroseksuali. Partnerystės oponentai tvirtina, esą tai greitkelis į homoseksualių porų santuokos įteisinimą, nors heteroseksualių porų, gyvenančių „susimetus“, yra neišmatuojamai daugiau…

– Problema, manau, yra ta, kad žmonės nejaučia skirtumo tarp šeimos ir santuokos. Nes santuoka yra bendrabūvio forma, o šeima yra socialinis reiškinys. Mama su vaiku, vyras su savo mama. Daryčiau prielaidą, kad nemažai aršių partnerystės kritikų zylioja tarp kelių šeimų. Blogai, kad abi ginčo pusės to klausimo neišgrynina. Apklausose atsiskleidžia požiūris, esą gyventi su kuo nori yra normalu. Problemos prasideda sulig įvaikinimo klausimu: ar gali homoseksualios poros įsivaikinti. Be to, kai kuriems žmonėms atrodo, kad LGBT+ reikalauja ne lygių su visais, o specialių teisių. Kodėl esą heteroseksualai į savo paradus neina, o homoseksualams būtinai reikia demonstruoti… Ko jie čia triukšmauja, kad jiems neleidžia gyventi kaip jie nori.

 

– Dar viena krizė – Jeigu gerai prisimenu, jau prieš keletą metų Lietuvos visuomenė negarsėjo didele tolerancija svetimšaliams. Ar tai keičiasi?

Sakyčiau, ne svetimšaliams, o kai kuriems. Jeigu prie lietuvio lenkas katalikas, tai viskas tvarkoj. Didelę simpatiją jaučiame ukrainiečiams. Kyla problemų, kad nenorima išnuomoti būsto. Bet ne dėl to, kad nuomininkai būtų ukrainiečiai ar baltarusiai, bet dėl to, kad jie dažniausiai yra darbininkai, kurie gyvens netvarkingai, girtaus. O su neteisėtais migrantais yra kitaip. Musulmonai, galbūt „teroristai“ – jų bijoma, nes nepažįstama.

Vyraujantis požiūris blogėja. Tačiau ne nuo dabar, o nuo visų Angelos Merkel (pabėgėlių priėmimo politiką vykdžiusios politinę karjerą baigiančios Vokietijos kanclerės, – red. past.) istorijų prieš keletą metų. Kad į Europą ateina ne politiniai, o ekonominiai pabėgėliai, kurie prievartauja moteris. Kita vertus, svarbios tampa aplinkybės: jie gauna stogą virš galvos, maitinimą už 30 Eur, o mūsų pensininkai skursta. Valdžia pasakoja, kaip sėkmingai migrantus perkelia iš nešildomų patalpų į šildomas tuo metu, kada visa Lietuva dar nešildoma. Skiriami ištekliai apsaugai, o vis tiek 700 žmonių ieškoma ir gaudoma.

Šie dalykai labai erzina, nes kelia klausimą, koks yra mūsų valdžios prioritetas. Tačiau bendriau vertinant, Lietuvoje dėl to nematoma didesnės problemos, nebent rytinio pasienio regionuose, o Žemaitijoje, giliau, tasai klausimas yra ketvirtoje vietoje. Manau, kad, jeigu valdžia apie migrantus mažiau šnekėtų, būtų mažiau aktuali problema. O ji pati dėl to ją susikuria kaip pagrindą neigiamam vertinimui.

 

– Atrodo, kad visi save gerbiantys apžvalgininkai ir ne tik kritikavo dabartinę valdžią dėl komunikacijos ydų. O kokia komunikacija būtų teisinga, jeigu kas prašytų Jūsų patarimo?

– Reikėtų atlikti atskirų gyventojų grupių analizę, nes kas tinka vieniems, absoliučiai netinka kitiems. Dabartiniams valdantiesiems akivaizdžiai yra daug sunkiau nei kažkada buvo valstiečiams-žaliesiems. Tokio skilimo nebuvo niekada. Iš to sektų, kad nemėgstančiųjų šios valdžios reikalinga informacija nepasieks. Vyrauja selektyvumas su užsidarančiomis langinėmis: įjungi televizorių, pamatai Aušrinę Armonaitę, Agnę Bilotaitę ir jungi jį lauk. Nes valdančiųjų oponentai nenori nei girdėti, nei matyti. Palaikantieji valdžią klausys, susitaikys su sunkumais ir gyvens tikėdami. Susiformavo dvi didžiulės, tačiau labai skirtingos minios. Gal valdžiai svarbią informaciją galėtų dažniau pranešti ne politikai, o autoritetą turintys žmonės.

Vertinant kitų šalių  – ne tik Skandinavijos ar Izraelio – patirtį, manau, kad neblogai pandeminiu laikotarpiu susitvarkė Sakartvelas. Nors situacija ten buvo prastesnė nei Lietuvoje. Ten komunikacija buvo daug ramesnė. Nebuvo informacijos kasdien apie galimus ar įvedamus draudimus. Informacija apie suvaržymus būdavo pateikiama politikų pasisakymų pabaigoje ir ne kasdien. Visų pirma apie gyvenimą, ekonomiką ir tik tada apie pandemiją, jeigu ji reikalinga. Sakartvele apie pandemiją nuo pat pradžios komunikavo profesionalus ir gerbiamas medikas, kuris net nėra ministrų kabineto narys. Jis visąlaik daugiau ramino nei gąsdino. Net tada, kai vienos bangos metu užsikrėtimų skaičius siekė 4 ar 5 tūkstančius, buvo labiau kalbama apie tai, kaip pertvarkomos ligoninės, plečiami specialūs skyriai, o ne apie tai, kad teks riboti būtinas paslaugas ir galbūt tam tikras žmonių skaičius turės mirti. Buvo sakoma, kas bus daroma, kad situacija pagerėtų, tačiau jokiu būdu nekaltinti žmonės, kurie nesisaugoja, elgiasi netinkamai.

O pas mus tos neigiamos informacijos yra akivaizdžiai per daug. Žmonės nesugeba jos adekvačiai priimti, todėl reaguoja – „ak, čia tie biurokratai sugalvojo vėl, kaip pagąsdinti ar suvaržyti mūsų gyvenimą“.

Kita vertus, konservatoriai puikia komunikacija niekada nepasižymėjo. Prisiminkime kad ir Andrių Kubilių, kuris būdamas premjeras visas neigiamas naujienas pranešinėjo pats. Nors bet kurio komunikacijos vadovėlio antrame puslapyje yra parašyta, kad premjeras turėtų pranešti geras naujienas, o blogesnes – jo pavaduotojai, patarėjai ar padėjėjai.

 

– Dar vienas išskirtinis vienerių metų bruožas – kilę aršūs protestai, kuriuose dalyvavo labai skirtingų pažiūrų ir interesų žmonių grupės. Kai kas sako, kad iki naujos politinės jėgos susikūrimo tėra vienas neišvengiamas žingsnis. Ar turėtų perspektyvų naujas politinis projektas Lietuvoje?

– Labai priklauso nuo to, kas to projekto kūrimo imtųsi. Prielaidų aš matau, tačiau kol kas, vertinant maršininkų judėjimą, pagrindinis juos vienijantis bendrumas ir yra pats protestas prieš valdžią. Įtarčiau net, kad tie žmonės net į rinkimus nelabai eina. Todėl čia labai svarbūs yra lyderis ir idėja. Dauguma ryškių lyderių Lietuvoje jau yra viešojoje erdvėje. Dabartiniai protestai labiau panašūs į akcinius flešmobus (angl. flashmob – žaibiškas sąspietis, sulėktuvės) nei rimtas politines akcijas. Sukviesti žmones į protestus kuo toliau tuo labiau yra trijų kapeikų darbas, bet iš to išvystyti naują politinį vienetą – visai kitokio sudėtingumo užduotis. Iš tos serijos kaip kadaise su Arvydo Juozaičio plyta. Plytą tu gali iškelti, o kas toliau?

Jau nekalbant apie tai, kad tokie protestai gali atsisukti prieš tave patį.

 

– O kalbant apie idėjas… Regis, jau seniai arba niekad nebuvo, kad protestuose buvo raginama sugriauti tą „landsberginį tvarinį“. Ar galima įžvelgti potencialo, kad vienų rinkimų metu tokia idėja suvienytų konstitucinę daugumą politikų? Juolab LVŽS valdymo laikais buvo šiokių tokių mėginimų koreguoti konstitucines normas. Regis, ir Darbo partija nebūtų prieš prie to prisidėti progai pasitaikius…

Jeigu būtų struktūra, kuri galėtų prigaminti netolimoje praeityje sėkmingai pasirodžiusių politinių komitetų tinklą, kuriems vadovautų žinomi vietos lyderiai, gal tada ir būtų kažkokia galimybė. Bet kol nėra tokios jėgos, tai yra tik protestas be siūlymo, ką reikia daryti kitaip.

 

– Žiniasklaidoje pasirodė siūlymų prailginti pensinį amžių iki 72 metų. Ir nors valdančiosios daugumos atstovai (Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė) kategoriškai paneigė planus tokią idėją svarstyti, kas lauktų trijų partijų koalicijos, jeigu vis dėlto tokią tarptautinių organizacijų pateiktą rekomendaciją būtų imtasi svarstyti?

– Viskas priklauso nuo daugelio dalykų. Svarbu, kad dabartinės valdžios rinkėjai nėra pensininkai. Ne tik dėl liberalų ar Laisvės partijos. Jeigu anksčiau pensininkai sudarė apie 68 proc. konservatorių rinkėjų, tai sulig Gabrieliaus Landsbergio, Ingridos Šimonytės iškilimu rinkėjų portretas pasikeitė. Tai tikriausiai vienintelė politinė partija Lietuvoje, turinti horizontalią elektorato struktūrą nuo jaunimo iki tų pačių pensininkų. Vienodomis proporcijomis.

Pensijų amžiaus prailginimas nebūtų aktualus esamiems pensininkams. Labiau – vidutinio amžiaus 45-55 metų amžiaus žmonėms. Jeigu politinė opozicija sumaniai baksnotų šiuo klausimu, pridurdama kitas konservatorių praeities nuodėmes, pvz. „sugriautus kolūkius“, gal ir būtų prasminga. Nors diduma šalių imasi tokių žingsnių ir bent jau Vakaruose tai nesukėlė skausmingų politinių pasekmių.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Broniaus Bagdono knygos „Pagėgių krašto kaimai. II dalis“ sutiktuvės Stoniškiuose

Spalio 23 d., stoniškiečiai ir buvę gyventojai, šiuo metu gyvenantys Klaipėdoje, Kaune, rinkosi į jaukiai papuoštą Stoniškių seniūnijos kultūros namų salę. Įvykis neeilinis – pristatoma jau antroji stoniškiečio kultūrininko, pedagogo, literato Broniaus Bagdono surinktos kraštotyrinės medžiagos pagrindu išleista knyga ,,Pagėgių krašto kaimai“ 2 dalis. Pernai, Pagėgių savivaldybės kultūros centro pastangomis, buvo išleista pirmoji leidinio dalis, o šįmet suspėjome išleisti ir antrąją. Didžiausias dėmesys ir pagarba buvo skirta garbaus amžiaus knygos autoriui. Vilniaus folkloro ansamblis „Labingis“ (vad. Milda Ričkutė) savo dainomis,

Norite atrodyti jaunai ir visuomet pasitikėti savimi? Pradėkite nuo rankų… 

Darbo sauga yra labai svarbi, todėl turime darbe ir ne tik elgtis atsakingai. Renkantis darbo drabužius, reikia atkreipti dėmesį į patogumą, prigludimą prie kūno ir palaikymui skirtą temperatūrą. Svarbios drabužių medžiagos ir dizainas padės prisitaikyti prie visų reikalingų įrankių. Renkantis darbo batus, svarbu pasirinkti tinkamą batų dydį ir patogumo lygį, taip pat pasirinkti batus, tinkamus ilgalaikiam nešiojimui.  Turime atkreipti dėmesį ir į savo rankas darbe Svarbu nepamiršti pasirūpinti savo rankomis drėkinamuoju kremu. Jis gali apsaugoti nuo saulės, drėkinti ir apsaugoti

Produktyvumo priešai darbe

Darbo vieta turi skatinti produktyvumą, bet neįmanoma tikėtis, kad darbuotojas taip jausis visas 8 darbo valandas. Deja, tikrovėje darbuotojai išbūna tikrai darbingi vos kelias valandas. Užsitęsus darbui iš namų taip pat pastebėta, kad darbingumas krito. Kokie dalykai labiausiai trukdo susikaupti darbui? Asmeninės žinutės ir pokalbiai. Nebent tai rimtas atvejis, darbo metu telefonu geriau nesinaudoti. Net kelios minutės asmeninei žinutei ar pokalbiui atima iš jūsų produktyvumo. Darbo metu apsiribokite tik komunikacija, reikalinga darbui, o asmeninius reikalus stenkitės palikti iki darbo pabaigos.

Kokybiškos nerūdijančio plieno jungtys

Reikalingos nerūdijančio plieno jungtys, kitos metalo vamzdžių izoliacinės dalys? Pas specializuotus tiekėjus rasite labai daug ir įvairių sau tinkamų. Jungtys iš nerūdijančio plieno yra tvirtos ir patikimos, užtikrina  vamzdžių sandarumą ir gali būti pritaikytos pagal jūsų specifinius pramonės poreikius. Apie visa tai – toliau šiame straipsnyje.   Nerūdijančio plieno privalumai Nerūdijantis plienas yra vienas iš patvariausių ir aplinkos sąlygoms atspariausių metalų, kuriuo galima pasikliauti. Nerūdijančio plieno jungtys atsparios korozijai, jos užtikrina visokeriopą vamzdžių apsaugą ir sandarumą, todėl sistemos veikia sklandžiai,

Taip pat skaitykite