Šilutiškis atrado Gruziją
Europos Sąjungos politikai neilgai trukus planuoja įvesti bevizį režimą Gruzijai ir Ukrainai. Kol kas ES šalių piliečiams įvažiuoti į šias šalis paprasčiau negu vietiniams, todėl nenuostabu, kad daugėja išvykų į minėtąsias šalis. Šilutiškis verslininkas Edvardas Jurjonas per pastaruosius trejus metus net 6 kartus pabuvojo Gruzijoje. Ten lankėsi ir Šilutės baikerių klubo „Hellions“ nariai, neseniai ten viešėjo grupelė šilutiškių. Kuo įdomi tolima kalnuotoji Gruzija pamariškiams?
Kodėl susižavėjo Gruzija?
Edvardas Jurjonas Gruzijoje pirmą kartą apsilankė prieš trejus metus, kai su žmona Jūrate nuvyko pas ten gyvenančius jos giminaičius. Nuo to laiko į Gruziją stengiasi nuvykti, kai tik suranda laiko ir galimybę pigiai įsigyti lėktuvo bilietą. Kelionė ten ir atgal paprastai atsieina iki 100 eurų.
Kodėl taip pamėgo Gruziją?
E. Jurjonas vardija tris pagrindinius dalykus: visų pirma, draugiški, vaišingi ir nuoširdūs žmonės; žavi tenykštė gamta – kalnai, upės, palankus klimatas; galiausiai, skanus, natūralus ir įvairus maistas.
„Viskas prasideda nuo paso patikros oro uoste. Dėdamas antspaudą į pasą (beje, vykstant į Gruziją lietuviams reikia turėti būtent pasą, nes asmens tapatybės kortelės netinka), gruzinų pareigūnas įteikia išlaikyto vyno butelaitį. Už tai, kad atvykome“, – pasakoja E. Jurjonas.
Jo požiūriu, Gruzija – tai Lietuva prieš 20, o gal ir daugiau, metų. Žinant, kaip viskas vyko Lietuvoje, Gruzijoje dabar būtų galima įgyvendinti savo verslo sumanymus. Užsienio kompanijos šią šalį tik dabar po truputį atranda. Atsiranda reklamų, tvarkomos patalpos. Kalbant apie verslą, būtina atsižvelgti į gruzinų mentalitetą, įpročius, gyvenimo būdą ir kitas subtilybes, kurių neįvertinus verslas čia neturės jokios perspektyvos.
Geriausiai gyvena policija
Labai svarbios pažintys su valdžios atstovais, rekomendacijos, giminystės ryšiai. Apie Gruzijos pramonę šilutiškis nedaug tegali papasakoti – tuo nesidomėjo. Pasak jo, vieną eurą Gruzijoje keičia apie 2,6 gruziniško lario. Kainos maždaug tris kartus mažesnės negu Lietuvoje, atlyginimai taip pat nedideli. Prekybos centrai į Gruziją dar tik ateina, vyrauja turgaus lygio smulkusis verslas. Kaip lietuviai vyksta uždarbiauti į turtingesnes ES šalis, taip gruzinai važiuoja į Turkiją. Tik iš bėdos važiuoja, nes nelabai tuos savo turkiškus darbdavius myli ir gyventi pasilikti ten nesiruošia.
Anot Edvardo, bene geriausiai ten gyvena policija… Naujos policijos būstinės pastatytos net mažiausiuose miesteliuose. Policininkai važinėja naujais automobiliais, kyšių neima, mat vertina gerai apmokamą darbą. Paklaustas apie kaukazietiško vairavimo ypatumus, šilutiškis sakė, kad nė karto nematęs didesnės avarijos, o ypatumų esama. Gruzijoje tabu vairuoti išgėrus, neprisisegus, kalbėti mobiliuoju telefonu vairuojant ir kirsti ištisinę kelio žymėjimo liniją mieste, kur įrengtos kameros. Tai esančios pagrindinės taisyklės, kurių čia laikomasi, o į visa kita žiūrima pro pirštus. Net eidami pėsčiųjų perėja žmonės turi saugotis, nes praleisti jų niekas nesiruošia, tad ir pėstieji nesijaučia įpareigoti kirsti gatvę nurodytoje vietoje. Gruzinai labai rūpinasi savo automobiliais ir nori pasirodyti, kad juos turi, todėl kad ir trumpiausią atstumą stengiasi nuvažiuoti.
Padės kuo galėdami
Ypač šiltai E. Jurjonas atsiliepia apie Gruzijos žmones. Anot jo, ten posakis: „Kuo galėsiu, tuo padėsiu“ turi ne simbolinę, o tiesioginę prasmę. „Tai tikrai veikia, net jeigu su žmogumi kalbiesi pirmą kartą ir telefonu. Ne kartą įsitikinau pats. Kalnuose patiko viena sodyba, kuri buvo labai patogioje mano maršruto vietoje. Atsiradus galimybei apsistoti toje sodyboje, nebereikėtų kiekvieną kartą leistis nuo kalno. Parašiau ant pliauskos telefono numerį ir palikau. Po dviejų dienų paskambino ir susitarus pavyko ten apsistoti kelioms dienoms. Sakė: „Jokių problemų! Kuo galėsim, tuo padėsim, atvešime kiek reikia maisto, ar dar ko reikės. Sutikime – pas mus tokių dalykų nėra gal nuo pat Sąjūdžio laikų. O ten pas kiekvieną. Iš pradžių tuo netikėjau, bet realybė įtikino…“ – pasakojo apie gruzinus E. Jurjonas.
Pasak pašnekovo, gruzinai žino apie Lietuvą, vyresnieji mūsų šalyje yra buvę sovietiniais laikais ir mini lietuvius geru žodžiu. Beje, didžiulį vietinių žmonių susidomėjimą kelia kiekvienas Europos Sąjungos pilietis. Šilutiškis pasakojo, kad patekęs į vienos gyvenvietės šventę jis buvo draugiškai priimtas jos valdžios atstovų ir dar teko duoti interviu vietinei žiniasklaidai. Tik apie politiką su gruzinais geriau nekalbėti, nes nežinia, kur gali nuvesti ginčas…
Patys gruzinai abejoja, ar jiems kada pavyks išsivaduoti iš Rusijos „globos“, tačiau palengva eina keliu Europos link.
Gėrimas iš erškėčių
Ne vien gražių įspūdžių iš Gruzijos parsivežė Šilutės verslininkas. Būdamas Gruzijoje jis paragavo erškėčių uogų gėrimo, kurį verda ir pats pardavinėja tenykštis vietos profesorius. Tai natūralus, ekologiškas produktas, turintis gausybę vitaminų. Edvardas Jurjonas mano, kad jis galėtų mūsų mokyklose pakeisti vaisvandenius su saldikliais, kuriuos mėgsta moksleiviai.
Pasak verslininko, gruzinas mielai pasidalino savo erškėčių gėrimo receptu ir technologija. Na, gal tik žaliavas iš ten vertėtų eksportuoti. Svarbu, kad tuo kas nors susidomėtų Lietuvoje.
Vaidotas VILKAS