Šilutė turi jam grąžinti pagarbą

„Yra žmonių, kurie gyvenamą aplinką tartum savo šešėliu pridengia, bet yra ir tokių, kurie tartum švyturiai šviečia. Prie pastarųjų priklausė ir buvusio Šilutės dvaro savininkas, krašto ekonomijos patarėjas, filosofijos garbės daktaras Hūgas Šojus“, – skaitome Petro Jakšto knygoje „Senoji Šilutė“, išleistoje 1994 m.

Rudame lauko akmenyje iškaltos raidės sunkiai įskaitomos. Parašyta, kad čia ilsisi garbusis Pamario krašto mecenatas Hugo Sheu.

Balandžio 1 d. Šilutėje paminėtos 174–osios H. Šojaus gimimo metinės.
„Teesie jo siela įpinta į amžinybės vainiką, nes jo kūnas ilsėtis ramybėje negalėjo“, – taip knygos „Senoji Šilutė“ paskutinį skyrių, skirtą H. Šojui, užbaigia šviesios atminties Petras Jakštas, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, švietėjas, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, bibliografas ir bibliofilas, apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakties jubiliejiniu medaliu už knygą „Senoji Šilutė“ ir „Sidabrinės nendrės“ premija – už ilgametę kraštotyros veiklą. 1995 m. Šilutės rajono savivaldybė įsteigė šį iki šiol kasmet teikiamą garbingiausią apdovanojimą, kuris teikiamas už ypatingus nuopelnus ir krašto garsinimą. P. Jakštas, sporto laimėjimais garsus Liudas Čičirka ir dailininkė Eva Labutytė buvo pirmieji „Sidabrinės nendrės“ premija įvertinti asmenys.
Sutapimas, kad tais 1995 m. „Sidabrinės nendrės“ premija apdovanota ir knygos „Senoji Šilutė“ iliustratorė Eva Labutytė – dailininkė, sukūrusi M. Mažvydo, L. Rėzos, Vydūno, D. Kleino, J. Bretkūno, K. Donelaičio, M. Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių portretus.

Kalba evangelikų liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis.

Susirinko ir prisiminė
Balandžio 1 d., pirmadienį, per pietus prie H. Šojaus kapo, esančio senosiose dvaro kapinėse netoli Šilutės pirmosios gimnazijos, pagiedoti susirinko Vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choras, vadovaujamas Valterio Matulio, gimnazistės su kanklėmis ir gausus būrys gimnazijos bendruomenės, kuri ir rūpinasi bei prižiūri H. Šojaus kapą. Dalyvavo Šilutės H. Šojaus muziejaus atstovų, nes būtent restauruotame H. Šojaus dvare dabar veikia Šilutės muziejus.
Ceremonijai vadovavo pora gimnazistų, kurie priminė, kad kasmet balandžio 1 d. miestelėnai susirenka prie šio kapo pagerbti mecenato H. Šojaus atminimo: prisiminti jo darbus ir atsakyti į klausimą, kiek mes esame verti tų darbų, kaip mes galime pratęsti juos, kad miestas gyvuotų, gražėtų, klestėtų.

Kuo šiandien pradžiugintume H. Šojų?
Pirmasis atsakyti į šį klausimą pakviestas Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus tik pasidžiaugė susirinkusiųjų gausa ir padėkojo Pirmosios gimnazijos bendruomenei už rūpinimąsi H. Šojaus kapo priežiūra – direktorei Laimai Spirgienei ir ypač gimnazistams, kurie neužmiršta šios šventos vietos, aplanko, tvarko. Ant kapo padėta žvakučių, gėlių.
H. Šojus buvo Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios mecenatas, dovanojęs statybai žemės, o šių metų birželio 5 d. bažnyčia skaičiuos pamatinio akmens padėjimo 106-ąsias metines. Ar H. Šojus dar galėtų didžiuotis mūsų bažnyčia ir jos parapijiečiais? Atsakyti į šį gimnazistų klausimą paprašyta bažnyčios kunigo Remigijaus Šemeklio.

„Šojus kalbėjo vokiškai, tačiau domėjosi ir lietuvių kultūra, rinko lietuvių tautosaką, kūrė muziejų, manau, jam buvo brangūs ir šio krašto žmonės, ir brangus tikėjimas, kad Dievui pagarbinti buvo statoma ir bažnyčia“, – sakė R. Šemeklis primindamas, kad ateidami prie šio žmogaus kapo prisimename visus tuos darbus, jo ūkiškumą ir puikias idėjas, kaip šią vietą iš pelkių paversti gražiu ir klestinčiu miestu.

Pagerbti garbųjį šilutiškį Hugo Šojų kasmet jo gimimo dieną – balandžio 1-ąją – ateina muziejininkai, Šilutės seniūnas, Pirmosios gimnazijos bendruomenės nariai, keletas šilutiškių.

Ant H. Šojaus dovanotos žemės stovi ir Šilutės pirmoji gimnazija. H. Šojus buvo puikus tėvas savo dviem sūnums ir dukrai, mirus žmonai, vienas augino savo vaikus. Jis buvo tarsi mokytojas. Ar nenusiviltų šiandien H. Šojus dėl šių dienų mokyklos? Į tokį klausimą atsakyti teko gimnazijos direktorei L. Spirgienei, kuri pacitavo H. Šojaus žodžius: „Aš visą gyvenimą nugyvenau daug dirbdamas“. Tarnavęs apskrities, parapijos ir šalia gyvenančių žmonių labui, anot L. Spirgienės, jis padovanojo daug žemės bendruomenės reikmėms, dvaras klestėjo, buvo pavyzdinis ūkis ir kultūros centras, plėtėsi ir turtėjo ir Šilutės miestas.

Kuo galėtų pasidžiaugti mecenatas H. Šojus, pasivaikščiojęs po šiandieninį Šilutės H. Šojaus muziejų? Į tai atsakė muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė, priminusi aptiktą 1931 m. balandžio 1 d. straipsnį, kuriame rašoma, kad vėlyvą keliautoją visada pasitinka rūmų langų šviesa, kuri dega iki vėlumos, čia dirba nepavargstanti siela, kuri dovanoja gyvenimui savo įvairiapusį triūsą. Anot I. Skablauskaitės, ir šiandien H. Šojus galėtų didžiuotis dabartine Šilokarčema, Šilute, ir pravėręs dvaro, dabartinio muziejaus duris, rastų kuo pasididžiuoti.
H. Šojus rinko tautosaką – dainas, patarles ir kitką. Tuo naudojamės ir dabar. Gimnazistai, pritardami sau kanklėmis, užtraukė vieną iš tų senovinių dainų.
Visi susirinkusieji sustojo tylos minutei.

Gal 350 metų?
Šviesios atminties šilutiškis Julius Balčiauskas šalia H. Šojaus kapo pasodino paties skiepytų medelių, jau išaugusių į medžius. Visa šių dvaro kapinių teritorija – tik žalia žolė su taku ir ilgaamžiais medžiais. Atokiau nuo H. Šojaus kapo rymo ąžuolas, kurio kamieno apimtis – 5,20 metro. Anot sutikto šilutiškio Egidijaus Vidrinsko, jam galėtų būti 350 metų. Pažvelgus į šį milžiną, lyg ir kyla klausimas, kodėl toks gamtos paminklas nepažymėtas? Paliekame šį klausimą specialistams.

Gimnazistai atliko senovinę anų laikų dainą.

Šiek tiek liūdnų gaidų
P. Jakštas knygoje „Senoji Šilutė“ rašo: „Šojus mielai leido miestui plėstis savo žemėje. Pagal Klaipėdos – Tilžės plentą nusausino žemę, nutiesė kelius – būsimąsias gatves, žemę suskirstė sklypais, palei Šyšą supylė apsauginį pylimą, kad potvynio vandenys nebeužlietų Šilutės. Visi tie darbai jam kainavo apie 35 000 aukso markių. Apie 50 margų geriausios žemės išdalijo nemokamai: apskrities ligoninei, pradinei mokyklai, savivaldybės įstaigai bei gaisrinei, klebonijai ir bažnyčiai statyti, Zudermano aikštei įrengti, uostui ir turgaus aikštei praplėsti ir siaurajam geležinkeliui į uostą nutiesti. Labai gražų atminimą Šilutės miestui jis paliko įrengdamas parką“. 1926 m. minėdamas savo 80 metų amžiaus sukaktį, H. Šojus šį gražų parką su daugybe jo mėgtų beržų prie Šyšos padovanojo miestui.
H. Šojus dirbdavo dieną ir naktį, kartais net iki 3-4 valandos. Tada jis rašydavo. Prieš gyvenimo pabaigą ėmė rūpintis amžinojo poilsio vieta. 1932 m. rugpjūtį parašė laišką Šilutės evangelikų parapijos klebonui, prašydamas po mirties kūną palaidoti šioje Šilutės bažnyčioje ir specialioje lentoje įrašyti nurodytą tekstą, kurio pabaigoje turėjo būti: „Šios bažnyčios įkūrėjas“.

Kraštovaizdžio specialistas Egidijus Vidrinskas išmatavo, kad už jo stūksančio senųjų dvaro kapinių ąžuolo kamienas yra 5,20 m storio. Apie 300 metų gyvuojantis galiūnas tikrai vertas gamtos paminklo statuso.

H. Šojus mirė 1937 m. liepos 25 d., būdamas 92 metų. Klaipėdos krašte jau siautėjo hitlerininkai. Parapijos bei bažnyčios įkūrimo nuopelnus ėmė savintis kiti… Tad H. Šojų palaidojo senose dvaro kapinėse. Ant kapo buvo pastatytas juodo švediško granito paminklas.
Pasibaigus karui, 1945 m. gegužės mėnesį šios kapinės buvo panaikintos. Paminklai nuversti, kapai buldozeriu sulyginti. P. Jakštas knygoje mini, kad verčiant H. Šojaus paminklą, traktorius įlūžęs ir sutraiškęs rūsį, kuriame buvo karstas. Kur dingo paminklas, nėra žinoma. O kapinėse buvo įkurta Šilutės pavarų gamyklos liejykla.

Buvusias kapines primena tik šimtametės liepos. P. Jakštas knygoje rašo: „Žmogui, kuris per savo gyvenimą tiek daug gero padarė, kuris net 250 margų geriausios žemės visuomeniniams reikalams padovanojo, pagailėjo dviejų kvadratinių metrų žemės, kuri jo kūną dengė“. P. Jakštas knygą užbaigia viltinga gaida, jog kada nors „kas nors prisimins tą kuklų, ramų, dorą, darbštų, teisingą ir sąžiningą žmogų, palikusį gilius pėdsakus Šilutės istorijoje. Gal tada jo atminimas bus pagerbtas plačia monografija ir tinkamu paminklu. Redde quod debes – atiduok, ką privalai. Taip, Šilutė turi jam grąžinti pagarbą“.

Stasė SKUTULIENĖ, Petro Skutulo nuotr.

Vienas komentaras

  • Vytautas

    Dar daug reikia save pratinti prie senųjų miesto gyventojų ir jų paveldo.
    Reikia knygos “Šilutės įkūrėjas Hugo Šojus”. Sutelkti visas intelektualines pajėgas ir atlikti garbingą reikalą. Knygos papuošimui tiktų dailininkės Evos Erikos Labutytės estampai, Paties H. Šojaus piešiniai, o taip pat atvirukai, fotografijos…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Joninių simbolis – papartis: ieškosime jo žiedo…

Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninių šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daugelyje šalių švenčiama šv. Jono išvakarėse, naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo. 2003 m. Rasos ir Joninių diena Lietuvoje paskelbta nedarbo

Ar šiemet lis per Jonines?   

Antradienį lijo beveiki visoje Lietuvoje, buvo vėsu. Jau suabejota, ar sinoptikų prognozės, jog ilgasis Joninių savaitgalis bus šiltas, yra tiesa. Tačiau sinoptikai ragina atostogauti, nes artėja karščiai ir gražios vasaros dienos. Tokios Joninės kaip bus šiemet Lietuvoje retai pasitaiko Liaudies išmintis byloja, kad per Jonines visada lyja. Ar tikrai šis faktas teisingas galima patikrinti naudojant lietingų dienų pasikartojimą 1991-2020 m. laikotarpiu, teigia Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos specialistai. Pasak jų, peržiūrėjus duomenis matyti, kad vidutiniškai Lietuvoje birželio 23 ir 24 dienomis dažniau

Birželio 23-ioji – ne tik Valstybės tarnautojo diena              

2002 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja birželio 23 dieną paskelbė Valstybės tarnautojo diena. Šią dieną siekiama paminėti valstybės tarnybos privalumus ir svarbą visuomenei, apdovanojant viešojo sektoriaus organizacijas už indėlį stiprinant valstybės tarnybos vaidmenį, prestižą ir matomumą. Taip norima pabrėžti valstybės tarnybos vaidmenį šalies plėtros procese, pripažinti valstybės tarnautojų darbą bei paskatinti jaunus žmones siekti karjeros viešajame sektoriuje.   Birželio 23-ioji – ir Birželio sukilimo diena, Tarptautinė olimpinė diena, Tarptautinė našlių diena. 1941 m. birželio 22–28 d. įvyko

Dažniausi klausimai apie miško pirkimo paslaugas

Turite mišką, kuris Jums neneša jokios naudos ir tuo pačiu neturite laiko, kurį galite skirti jo priežiūrai? Tokiu atveju siūlome pasinaudoti miško pardavimo paslaugomis, kurios leis Jums uždirbti daug. Miško pirkimas turėtų būti paliekamas tų rankose, kurie supirkimą atlieka kasdien. Kadangi jie dažniausiai pasiūlo didesnes sumas nei fiziniai asmenys, o natūralu, kad to daugelis ir siekia. Galiausiai, jie su tuo susiduria kasdien, tad ir dirba greičiau nei profesionaliau. Svarbiausia kuo daugiau žinoti apie supirkimą. Tai ramina dėl gaunamų paslaugų. Kiek

Taip pat skaitykite