Šilutė turi jam grąžinti pagarbą

„Yra žmonių, kurie gyvenamą aplinką tartum savo šešėliu pridengia, bet yra ir tokių, kurie tartum švyturiai šviečia. Prie pastarųjų priklausė ir buvusio Šilutės dvaro savininkas, krašto ekonomijos patarėjas, filosofijos garbės daktaras Hūgas Šojus“, – skaitome Petro Jakšto knygoje „Senoji Šilutė“, išleistoje 1994 m.

Rudame lauko akmenyje iškaltos raidės sunkiai įskaitomos. Parašyta, kad čia ilsisi garbusis Pamario krašto mecenatas Hugo Sheu.

Balandžio 1 d. Šilutėje paminėtos 174–osios H. Šojaus gimimo metinės.
„Teesie jo siela įpinta į amžinybės vainiką, nes jo kūnas ilsėtis ramybėje negalėjo“, – taip knygos „Senoji Šilutė“ paskutinį skyrių, skirtą H. Šojui, užbaigia šviesios atminties Petras Jakštas, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, švietėjas, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, bibliografas ir bibliofilas, apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakties jubiliejiniu medaliu už knygą „Senoji Šilutė“ ir „Sidabrinės nendrės“ premija – už ilgametę kraštotyros veiklą. 1995 m. Šilutės rajono savivaldybė įsteigė šį iki šiol kasmet teikiamą garbingiausią apdovanojimą, kuris teikiamas už ypatingus nuopelnus ir krašto garsinimą. P. Jakštas, sporto laimėjimais garsus Liudas Čičirka ir dailininkė Eva Labutytė buvo pirmieji „Sidabrinės nendrės“ premija įvertinti asmenys.
Sutapimas, kad tais 1995 m. „Sidabrinės nendrės“ premija apdovanota ir knygos „Senoji Šilutė“ iliustratorė Eva Labutytė – dailininkė, sukūrusi M. Mažvydo, L. Rėzos, Vydūno, D. Kleino, J. Bretkūno, K. Donelaičio, M. Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių portretus.

Kalba evangelikų liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis.

Susirinko ir prisiminė
Balandžio 1 d., pirmadienį, per pietus prie H. Šojaus kapo, esančio senosiose dvaro kapinėse netoli Šilutės pirmosios gimnazijos, pagiedoti susirinko Vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choras, vadovaujamas Valterio Matulio, gimnazistės su kanklėmis ir gausus būrys gimnazijos bendruomenės, kuri ir rūpinasi bei prižiūri H. Šojaus kapą. Dalyvavo Šilutės H. Šojaus muziejaus atstovų, nes būtent restauruotame H. Šojaus dvare dabar veikia Šilutės muziejus.
Ceremonijai vadovavo pora gimnazistų, kurie priminė, kad kasmet balandžio 1 d. miestelėnai susirenka prie šio kapo pagerbti mecenato H. Šojaus atminimo: prisiminti jo darbus ir atsakyti į klausimą, kiek mes esame verti tų darbų, kaip mes galime pratęsti juos, kad miestas gyvuotų, gražėtų, klestėtų.

Kuo šiandien pradžiugintume H. Šojų?
Pirmasis atsakyti į šį klausimą pakviestas Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus tik pasidžiaugė susirinkusiųjų gausa ir padėkojo Pirmosios gimnazijos bendruomenei už rūpinimąsi H. Šojaus kapo priežiūra – direktorei Laimai Spirgienei ir ypač gimnazistams, kurie neužmiršta šios šventos vietos, aplanko, tvarko. Ant kapo padėta žvakučių, gėlių.
H. Šojus buvo Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios mecenatas, dovanojęs statybai žemės, o šių metų birželio 5 d. bažnyčia skaičiuos pamatinio akmens padėjimo 106-ąsias metines. Ar H. Šojus dar galėtų didžiuotis mūsų bažnyčia ir jos parapijiečiais? Atsakyti į šį gimnazistų klausimą paprašyta bažnyčios kunigo Remigijaus Šemeklio.

„Šojus kalbėjo vokiškai, tačiau domėjosi ir lietuvių kultūra, rinko lietuvių tautosaką, kūrė muziejų, manau, jam buvo brangūs ir šio krašto žmonės, ir brangus tikėjimas, kad Dievui pagarbinti buvo statoma ir bažnyčia“, – sakė R. Šemeklis primindamas, kad ateidami prie šio žmogaus kapo prisimename visus tuos darbus, jo ūkiškumą ir puikias idėjas, kaip šią vietą iš pelkių paversti gražiu ir klestinčiu miestu.

Pagerbti garbųjį šilutiškį Hugo Šojų kasmet jo gimimo dieną – balandžio 1-ąją – ateina muziejininkai, Šilutės seniūnas, Pirmosios gimnazijos bendruomenės nariai, keletas šilutiškių.

Ant H. Šojaus dovanotos žemės stovi ir Šilutės pirmoji gimnazija. H. Šojus buvo puikus tėvas savo dviem sūnums ir dukrai, mirus žmonai, vienas augino savo vaikus. Jis buvo tarsi mokytojas. Ar nenusiviltų šiandien H. Šojus dėl šių dienų mokyklos? Į tokį klausimą atsakyti teko gimnazijos direktorei L. Spirgienei, kuri pacitavo H. Šojaus žodžius: „Aš visą gyvenimą nugyvenau daug dirbdamas“. Tarnavęs apskrities, parapijos ir šalia gyvenančių žmonių labui, anot L. Spirgienės, jis padovanojo daug žemės bendruomenės reikmėms, dvaras klestėjo, buvo pavyzdinis ūkis ir kultūros centras, plėtėsi ir turtėjo ir Šilutės miestas.

Kuo galėtų pasidžiaugti mecenatas H. Šojus, pasivaikščiojęs po šiandieninį Šilutės H. Šojaus muziejų? Į tai atsakė muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė, priminusi aptiktą 1931 m. balandžio 1 d. straipsnį, kuriame rašoma, kad vėlyvą keliautoją visada pasitinka rūmų langų šviesa, kuri dega iki vėlumos, čia dirba nepavargstanti siela, kuri dovanoja gyvenimui savo įvairiapusį triūsą. Anot I. Skablauskaitės, ir šiandien H. Šojus galėtų didžiuotis dabartine Šilokarčema, Šilute, ir pravėręs dvaro, dabartinio muziejaus duris, rastų kuo pasididžiuoti.
H. Šojus rinko tautosaką – dainas, patarles ir kitką. Tuo naudojamės ir dabar. Gimnazistai, pritardami sau kanklėmis, užtraukė vieną iš tų senovinių dainų.
Visi susirinkusieji sustojo tylos minutei.

Gal 350 metų?
Šviesios atminties šilutiškis Julius Balčiauskas šalia H. Šojaus kapo pasodino paties skiepytų medelių, jau išaugusių į medžius. Visa šių dvaro kapinių teritorija – tik žalia žolė su taku ir ilgaamžiais medžiais. Atokiau nuo H. Šojaus kapo rymo ąžuolas, kurio kamieno apimtis – 5,20 metro. Anot sutikto šilutiškio Egidijaus Vidrinsko, jam galėtų būti 350 metų. Pažvelgus į šį milžiną, lyg ir kyla klausimas, kodėl toks gamtos paminklas nepažymėtas? Paliekame šį klausimą specialistams.

Gimnazistai atliko senovinę anų laikų dainą.

Šiek tiek liūdnų gaidų
P. Jakštas knygoje „Senoji Šilutė“ rašo: „Šojus mielai leido miestui plėstis savo žemėje. Pagal Klaipėdos – Tilžės plentą nusausino žemę, nutiesė kelius – būsimąsias gatves, žemę suskirstė sklypais, palei Šyšą supylė apsauginį pylimą, kad potvynio vandenys nebeužlietų Šilutės. Visi tie darbai jam kainavo apie 35 000 aukso markių. Apie 50 margų geriausios žemės išdalijo nemokamai: apskrities ligoninei, pradinei mokyklai, savivaldybės įstaigai bei gaisrinei, klebonijai ir bažnyčiai statyti, Zudermano aikštei įrengti, uostui ir turgaus aikštei praplėsti ir siaurajam geležinkeliui į uostą nutiesti. Labai gražų atminimą Šilutės miestui jis paliko įrengdamas parką“. 1926 m. minėdamas savo 80 metų amžiaus sukaktį, H. Šojus šį gražų parką su daugybe jo mėgtų beržų prie Šyšos padovanojo miestui.
H. Šojus dirbdavo dieną ir naktį, kartais net iki 3-4 valandos. Tada jis rašydavo. Prieš gyvenimo pabaigą ėmė rūpintis amžinojo poilsio vieta. 1932 m. rugpjūtį parašė laišką Šilutės evangelikų parapijos klebonui, prašydamas po mirties kūną palaidoti šioje Šilutės bažnyčioje ir specialioje lentoje įrašyti nurodytą tekstą, kurio pabaigoje turėjo būti: „Šios bažnyčios įkūrėjas“.

Kraštovaizdžio specialistas Egidijus Vidrinskas išmatavo, kad už jo stūksančio senųjų dvaro kapinių ąžuolo kamienas yra 5,20 m storio. Apie 300 metų gyvuojantis galiūnas tikrai vertas gamtos paminklo statuso.

H. Šojus mirė 1937 m. liepos 25 d., būdamas 92 metų. Klaipėdos krašte jau siautėjo hitlerininkai. Parapijos bei bažnyčios įkūrimo nuopelnus ėmė savintis kiti… Tad H. Šojų palaidojo senose dvaro kapinėse. Ant kapo buvo pastatytas juodo švediško granito paminklas.
Pasibaigus karui, 1945 m. gegužės mėnesį šios kapinės buvo panaikintos. Paminklai nuversti, kapai buldozeriu sulyginti. P. Jakštas knygoje mini, kad verčiant H. Šojaus paminklą, traktorius įlūžęs ir sutraiškęs rūsį, kuriame buvo karstas. Kur dingo paminklas, nėra žinoma. O kapinėse buvo įkurta Šilutės pavarų gamyklos liejykla.

Buvusias kapines primena tik šimtametės liepos. P. Jakštas knygoje rašo: „Žmogui, kuris per savo gyvenimą tiek daug gero padarė, kuris net 250 margų geriausios žemės visuomeniniams reikalams padovanojo, pagailėjo dviejų kvadratinių metrų žemės, kuri jo kūną dengė“. P. Jakštas knygą užbaigia viltinga gaida, jog kada nors „kas nors prisimins tą kuklų, ramų, dorą, darbštų, teisingą ir sąžiningą žmogų, palikusį gilius pėdsakus Šilutės istorijoje. Gal tada jo atminimas bus pagerbtas plačia monografija ir tinkamu paminklu. Redde quod debes – atiduok, ką privalai. Taip, Šilutė turi jam grąžinti pagarbą“.

Stasė SKUTULIENĖ, Petro Skutulo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Europos automobilių kroso meistrų triumfas

Sekmadienį Vilkyčiuose baigėsi dvi dienas trukęs trečiasis Europos automobilių kroso čempionato etapas. Po finalinių važiavimų paaiškėjo prizininkai, pasidalinti itin svarbūs šio sezono taškai. Finaliniai važiavimai buvo intriguojantys, žiūrovams nestigo neišdildomų įspūdžių. Užfiksuota ir aštrių akimirkų: susidūrimų, liepsnų. Galiausiai viską vainikavo ąžuolų vainikai ir šampano purslai. „Junior Buggy“ įskaitoje po atkaklios kovos nugalėtoju tapo beveik visą savaitgalį tempą diktavęs olandas Bartas van der Puttenas. Finale jam ant kulnų lipo, tačiau lyderio aplenkti nesugebėjo Čekijos lenktynininkas Jakubas Novotny. Trečią poziciją išsikovojo kitas

Į Rusnę – vis dar aplinkkeliu

Pamarys informavo, kad gegužės 18-ąją iškilmingai atidaryta Rusnės estakada. Deja, po savaitės ji ir vėl buvo „uždaryta“, mat prasidėjo antrasis kelio rekonstrukcijos darbų etapas. Rusniškiai ir jų svečiai į salą keliauja dulkėtu aplinkkeliu… „Estakada šiuo metu yra sujungta su senuoju tiltu ir ja gali tiek rusniškiai, tiek svečiai naudotis. Toliau vykdysime darbus, susijusius su žemės sankasos stabilumu ir pagerinimu, vėliau įrengsime kelią nuo estakados iki Šilutės“, – po oficialaus Rusnės estakados atidarymo kalbėjo Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Vitalijus Andrejevas.

Juknaičių vasaros šventė „Visada jauni“

„Čia šiandien jaučiama ypatinga atmosfera, matau besišypsančius veidus, puikiai nusiteikusius šventės svečius ir dalyvius. Tai labai gražu! Jūs esate darni bendruomenė ir tai jaučiasi. Gražių jums šventinių akimirkų šiandien. Visada jauni juknaitiškiai, tegul geros nuotaikos jums nepritrūksta visą šią vasarą!“, – į šventę susirinkusius juknaitiškius pasveikino Šilutės r. savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Šeputis. Šios šventės proga atidengtas ypatingas statinys – senąjį Juknaičių vietovardį žymintis ženklas. Tradiciškai pagerbti Juknaičiams nusipelnę žmonės. Šiemet Juknaičių garbės knygoje pasirašė minėto ženklo autorius medžio drožėjas

Naujagimiams siūlo kūdikio kraitelius

Siūloma iš sutaupomų socialinėms reikmėms lėšų įsteigti specialų fondą, iš kurio būtų finansuojamas naujagimio kraitelis. Tokią galimybę apsvarstyti iki rudens pasiūlė Tarybos narys Audrius Endzinas. Tai nėra didelė naujiena. Anot A. Endzino, dalis savivaldybių turi panašius fondus. „Mes to neturime, tačiau vertėtų, nes demografinė situacija viena iš blogesnių“, – sakė Tarybos narys. VšĮ Šilutės ligoninėje nebėra akušerijos–ginekologijos skyriaus, todėl moterys vyksta gimdyti į Klaipėdą ar Tauragę. „Moterys važiuoja gimdyti kitur, kitaip tariant, ligonių kasų pinigai nepasiekia mūsų gydymo įstaigos, mes