Šilutė turi jam grąžinti pagarbą

„Yra žmonių, kurie gyvenamą aplinką tartum savo šešėliu pridengia, bet yra ir tokių, kurie tartum švyturiai šviečia. Prie pastarųjų priklausė ir buvusio Šilutės dvaro savininkas, krašto ekonomijos patarėjas, filosofijos garbės daktaras Hūgas Šojus“, – skaitome Petro Jakšto knygoje „Senoji Šilutė“, išleistoje 1994 m.

Rudame lauko akmenyje iškaltos raidės sunkiai įskaitomos. Parašyta, kad čia ilsisi garbusis Pamario krašto mecenatas Hugo Sheu.

Balandžio 1 d. Šilutėje paminėtos 174–osios H. Šojaus gimimo metinės.
„Teesie jo siela įpinta į amžinybės vainiką, nes jo kūnas ilsėtis ramybėje negalėjo“, – taip knygos „Senoji Šilutė“ paskutinį skyrių, skirtą H. Šojui, užbaigia šviesios atminties Petras Jakštas, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, švietėjas, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, bibliografas ir bibliofilas, apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakties jubiliejiniu medaliu už knygą „Senoji Šilutė“ ir „Sidabrinės nendrės“ premija – už ilgametę kraštotyros veiklą. 1995 m. Šilutės rajono savivaldybė įsteigė šį iki šiol kasmet teikiamą garbingiausią apdovanojimą, kuris teikiamas už ypatingus nuopelnus ir krašto garsinimą. P. Jakštas, sporto laimėjimais garsus Liudas Čičirka ir dailininkė Eva Labutytė buvo pirmieji „Sidabrinės nendrės“ premija įvertinti asmenys.
Sutapimas, kad tais 1995 m. „Sidabrinės nendrės“ premija apdovanota ir knygos „Senoji Šilutė“ iliustratorė Eva Labutytė – dailininkė, sukūrusi M. Mažvydo, L. Rėzos, Vydūno, D. Kleino, J. Bretkūno, K. Donelaičio, M. Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių portretus.

Kalba evangelikų liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis.

Susirinko ir prisiminė
Balandžio 1 d., pirmadienį, per pietus prie H. Šojaus kapo, esančio senosiose dvaro kapinėse netoli Šilutės pirmosios gimnazijos, pagiedoti susirinko Vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choras, vadovaujamas Valterio Matulio, gimnazistės su kanklėmis ir gausus būrys gimnazijos bendruomenės, kuri ir rūpinasi bei prižiūri H. Šojaus kapą. Dalyvavo Šilutės H. Šojaus muziejaus atstovų, nes būtent restauruotame H. Šojaus dvare dabar veikia Šilutės muziejus.
Ceremonijai vadovavo pora gimnazistų, kurie priminė, kad kasmet balandžio 1 d. miestelėnai susirenka prie šio kapo pagerbti mecenato H. Šojaus atminimo: prisiminti jo darbus ir atsakyti į klausimą, kiek mes esame verti tų darbų, kaip mes galime pratęsti juos, kad miestas gyvuotų, gražėtų, klestėtų.

Kuo šiandien pradžiugintume H. Šojų?
Pirmasis atsakyti į šį klausimą pakviestas Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus tik pasidžiaugė susirinkusiųjų gausa ir padėkojo Pirmosios gimnazijos bendruomenei už rūpinimąsi H. Šojaus kapo priežiūra – direktorei Laimai Spirgienei ir ypač gimnazistams, kurie neužmiršta šios šventos vietos, aplanko, tvarko. Ant kapo padėta žvakučių, gėlių.
H. Šojus buvo Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios mecenatas, dovanojęs statybai žemės, o šių metų birželio 5 d. bažnyčia skaičiuos pamatinio akmens padėjimo 106-ąsias metines. Ar H. Šojus dar galėtų didžiuotis mūsų bažnyčia ir jos parapijiečiais? Atsakyti į šį gimnazistų klausimą paprašyta bažnyčios kunigo Remigijaus Šemeklio.

„Šojus kalbėjo vokiškai, tačiau domėjosi ir lietuvių kultūra, rinko lietuvių tautosaką, kūrė muziejų, manau, jam buvo brangūs ir šio krašto žmonės, ir brangus tikėjimas, kad Dievui pagarbinti buvo statoma ir bažnyčia“, – sakė R. Šemeklis primindamas, kad ateidami prie šio žmogaus kapo prisimename visus tuos darbus, jo ūkiškumą ir puikias idėjas, kaip šią vietą iš pelkių paversti gražiu ir klestinčiu miestu.

Pagerbti garbųjį šilutiškį Hugo Šojų kasmet jo gimimo dieną – balandžio 1-ąją – ateina muziejininkai, Šilutės seniūnas, Pirmosios gimnazijos bendruomenės nariai, keletas šilutiškių.

Ant H. Šojaus dovanotos žemės stovi ir Šilutės pirmoji gimnazija. H. Šojus buvo puikus tėvas savo dviem sūnums ir dukrai, mirus žmonai, vienas augino savo vaikus. Jis buvo tarsi mokytojas. Ar nenusiviltų šiandien H. Šojus dėl šių dienų mokyklos? Į tokį klausimą atsakyti teko gimnazijos direktorei L. Spirgienei, kuri pacitavo H. Šojaus žodžius: „Aš visą gyvenimą nugyvenau daug dirbdamas“. Tarnavęs apskrities, parapijos ir šalia gyvenančių žmonių labui, anot L. Spirgienės, jis padovanojo daug žemės bendruomenės reikmėms, dvaras klestėjo, buvo pavyzdinis ūkis ir kultūros centras, plėtėsi ir turtėjo ir Šilutės miestas.

Kuo galėtų pasidžiaugti mecenatas H. Šojus, pasivaikščiojęs po šiandieninį Šilutės H. Šojaus muziejų? Į tai atsakė muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė, priminusi aptiktą 1931 m. balandžio 1 d. straipsnį, kuriame rašoma, kad vėlyvą keliautoją visada pasitinka rūmų langų šviesa, kuri dega iki vėlumos, čia dirba nepavargstanti siela, kuri dovanoja gyvenimui savo įvairiapusį triūsą. Anot I. Skablauskaitės, ir šiandien H. Šojus galėtų didžiuotis dabartine Šilokarčema, Šilute, ir pravėręs dvaro, dabartinio muziejaus duris, rastų kuo pasididžiuoti.
H. Šojus rinko tautosaką – dainas, patarles ir kitką. Tuo naudojamės ir dabar. Gimnazistai, pritardami sau kanklėmis, užtraukė vieną iš tų senovinių dainų.
Visi susirinkusieji sustojo tylos minutei.

Gal 350 metų?
Šviesios atminties šilutiškis Julius Balčiauskas šalia H. Šojaus kapo pasodino paties skiepytų medelių, jau išaugusių į medžius. Visa šių dvaro kapinių teritorija – tik žalia žolė su taku ir ilgaamžiais medžiais. Atokiau nuo H. Šojaus kapo rymo ąžuolas, kurio kamieno apimtis – 5,20 metro. Anot sutikto šilutiškio Egidijaus Vidrinsko, jam galėtų būti 350 metų. Pažvelgus į šį milžiną, lyg ir kyla klausimas, kodėl toks gamtos paminklas nepažymėtas? Paliekame šį klausimą specialistams.

Gimnazistai atliko senovinę anų laikų dainą.

Šiek tiek liūdnų gaidų
P. Jakštas knygoje „Senoji Šilutė“ rašo: „Šojus mielai leido miestui plėstis savo žemėje. Pagal Klaipėdos – Tilžės plentą nusausino žemę, nutiesė kelius – būsimąsias gatves, žemę suskirstė sklypais, palei Šyšą supylė apsauginį pylimą, kad potvynio vandenys nebeužlietų Šilutės. Visi tie darbai jam kainavo apie 35 000 aukso markių. Apie 50 margų geriausios žemės išdalijo nemokamai: apskrities ligoninei, pradinei mokyklai, savivaldybės įstaigai bei gaisrinei, klebonijai ir bažnyčiai statyti, Zudermano aikštei įrengti, uostui ir turgaus aikštei praplėsti ir siaurajam geležinkeliui į uostą nutiesti. Labai gražų atminimą Šilutės miestui jis paliko įrengdamas parką“. 1926 m. minėdamas savo 80 metų amžiaus sukaktį, H. Šojus šį gražų parką su daugybe jo mėgtų beržų prie Šyšos padovanojo miestui.
H. Šojus dirbdavo dieną ir naktį, kartais net iki 3-4 valandos. Tada jis rašydavo. Prieš gyvenimo pabaigą ėmė rūpintis amžinojo poilsio vieta. 1932 m. rugpjūtį parašė laišką Šilutės evangelikų parapijos klebonui, prašydamas po mirties kūną palaidoti šioje Šilutės bažnyčioje ir specialioje lentoje įrašyti nurodytą tekstą, kurio pabaigoje turėjo būti: „Šios bažnyčios įkūrėjas“.

Kraštovaizdžio specialistas Egidijus Vidrinskas išmatavo, kad už jo stūksančio senųjų dvaro kapinių ąžuolo kamienas yra 5,20 m storio. Apie 300 metų gyvuojantis galiūnas tikrai vertas gamtos paminklo statuso.

H. Šojus mirė 1937 m. liepos 25 d., būdamas 92 metų. Klaipėdos krašte jau siautėjo hitlerininkai. Parapijos bei bažnyčios įkūrimo nuopelnus ėmė savintis kiti… Tad H. Šojų palaidojo senose dvaro kapinėse. Ant kapo buvo pastatytas juodo švediško granito paminklas.
Pasibaigus karui, 1945 m. gegužės mėnesį šios kapinės buvo panaikintos. Paminklai nuversti, kapai buldozeriu sulyginti. P. Jakštas knygoje mini, kad verčiant H. Šojaus paminklą, traktorius įlūžęs ir sutraiškęs rūsį, kuriame buvo karstas. Kur dingo paminklas, nėra žinoma. O kapinėse buvo įkurta Šilutės pavarų gamyklos liejykla.

Buvusias kapines primena tik šimtametės liepos. P. Jakštas knygoje rašo: „Žmogui, kuris per savo gyvenimą tiek daug gero padarė, kuris net 250 margų geriausios žemės visuomeniniams reikalams padovanojo, pagailėjo dviejų kvadratinių metrų žemės, kuri jo kūną dengė“. P. Jakštas knygą užbaigia viltinga gaida, jog kada nors „kas nors prisimins tą kuklų, ramų, dorą, darbštų, teisingą ir sąžiningą žmogų, palikusį gilius pėdsakus Šilutės istorijoje. Gal tada jo atminimas bus pagerbtas plačia monografija ir tinkamu paminklu. Redde quod debes – atiduok, ką privalai. Taip, Šilutė turi jam grąžinti pagarbą“.

Stasė SKUTULIENĖ, Petro Skutulo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Pasaulio parodoje – nuo lietuviško deserto iš agurkų iki Šri Lankos kokoso vandens

Lygiai prieš savaitę Berlyne duris atvėrė 85–oji tarptautinė žemės ūkio, maisto produktų ir sodininkystės paroda „Žalioji savaitė 2020“, kurioje Lietuvai atstovauja dvylika gamintojų. Lietuva šioje parodoje dalyvauja jau 18 kartą. „Pamario“ korespondentas šioje parodoje lankėsi jos atidarymo dieną. Oficialioji pradžia Iš labo ryto Lietuvos delegacija su žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu priešakyje laukė Vokietijos maisto ir žemės ūkio ministrės Julios Kloeckner (Julia Klöckner) mandagumo vizito. Pasigirdęs nemenko būrio žiniasklaidininkų erzelis buvo ženklas, kad ministrė artėja. Spaudžiančią ranką mūsų ministrui federalinę

Klaipėdos sukilėlių keliais patraukė ir vydūniečiai

Sausio 17-osios vakarą Gargžduose, prie „Kranto“ pagrindinės mokyklos startavo jau devynioliktasis tradicinis žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais”. Šįkart jis skirtas ne tik Klaipėdos krašto prijungimo metinėms, bet ir Lietuvos kariuomenės atkūrimo 30–mečiui paminėti. Šiemet sukvietė beveik 3 tūkstančius įvairaus amžiaus žygeivių iš visos Lietuvos, tarp jų ir 105 žygeivius iš Vydūno gimnazijos bendruomenės. Susirinkusieji įveikė 25 kilometrų atstumą iš Gargždų į Klaipėdą 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvių keliu. Žinoma, kad žygio išvakarėse užsiregistravusiųjų buvo 2880 įvairaus amžiaus žygeivių, kurie kelionę baigė

Kodėl verta investuoti į malkų skaldiklį?

Vis dažniau ir dažniau galima išgirsti sakant, jog žmogus dar niekada tiek daug nevartojo, kaip tai daro šiandien. Iš vienos pusės didelis vartojimas yra vertinamas teigiamai: kuo daugiau įvairesnių gaminių galime leisti sau įsigyti, tuo patogesne buitimi galime mėgautis, taip pat sutaupome labai daug laiko. Taip svarbu akcentuoti, kad didelis vartojimas prisideda ir prie ekonomikos spartėjimo. Tačiau galima įžvelgti ir tam tikrų grėsmių – pernelyg daug vartodami, naikiname ir labai svarbius išteklius. Taigi, kai pastebimi ne tik privalumai, bet ir

Ar grąžins Šilutėje žaliąją rodyklę?

Nuo šių metų sausio 1-osios prie šviesoforų nebeliko lentelių su žaliomis rodyklėmis, kurios dar gruodį buvo nuimtos. Neliko ir vienintelės Šilutėje, buvusios prie šviesoforo Lietuvininkų gatvėje. Kilus didmiesčiuose sumaiščiai ir vairuotojų pasipiktinimui, Vyriausybė nusprendė sugrąžinti papildomas žaliąsias rodykles. Šiems pokyčiams neprieštaravo rajonų gyventojai. Skundų nepateikė ir šilutiškiai, kuriems, pasirodo, žalioji rodyklė ir nebus grąžinta. Kodėl? Šilutės r. savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Šeputis „Pamariui“ patvirtino, kad Šilutėje prie vienintelio mieste veikiančio šviesoforo nebus grąžinta žalioji rodyklė. Planuojama keisti šviesoforą nauju, mat