Rusniškį Simą Knapkį pakerėjo senieji kurėnai

Būdamas paaugliu, Simas Knapkis Nidos uoste tarp baltų jachtų pamatė didelį juodą lentinį laivą nuleistomis burėmis. Tai buvo senasis kurėnas. Burvaltės vaizdas pakerėjo berniuką. Kas galėjo patikėti, kad vėliau būtent jis prikels plaukiojimui primirštą Kuršių marių žvejų naudotą plokščiadugnį kurėną. Vieno ar trijų stiebų burlaivis, nors sveria šešias tonas, pasikinkęs „šilkinį vėją“, gali skrosti nurimusius vandenis 12 km per valandą greičiu. Velnioniškai smagu buriuoti ir valdyti senovišką laivą, kuris tampa tarsi kapitono dalimi, primena praėjusius šimtmečius.

Šiaurės jūra. Prie jachtos „Lietuva“ šturvalo, plaukiant iš Dublino į Klaipėdą.

Šiaurės jūra. Prie jachtos „Lietuva“ šturvalo, plaukiant iš Dublino į Klaipėdą.

 

Kurėno sargas – marių dievas Vėjopatis
Niekas nežino, kas ir kada pastatė pirmąjį kurėną arba kuršvaltę. Ilgai išlikęs paprotys stiebe įtvirtinti pagonių dievybės Vėjopačio arba Bangpūčio medinę sparnuotą skulptūrėlę liudija, kad dramblotus, daug keliančius kurėnus meistravo vietos gyventojai. Ant stiebo smaigo – vėjarodė-vėliukas. Drobinė burė – keturkampė. Virves vydavo iš kanapių. Didvaltės paskuigalyje – paaukštinimas vairininkui sėdėti. Vairas – po vandeniu, mentės pavidalo. Jo kotas ir rankena vadinta elmentu. Pastarojo galas galėjo būti įspraudžiamas į specialias įrantas borte. Bangavimo metu laivo pastovumą užtikrindavo dvi šoninės šliūžės (švertai). Patvarus, ilgaamžis kurėnas sykiu buvo žvejybos bei transporto laivas. Tiko gyvuliams, šienui, medienai vežti. Neperkrautas neapvirsdavo. 9-12 metrų ilgio ir 2-3 metrų pločio burlaivis, suręstas iš ąžuolo ir pušies, keliauninkui nebuvo itin patogus: pirmagalyje ir gale – žemos kajutės, paragėje – krosnelė. Didžiausiomis bradinėmis žvejojo Šarkuvos ir Labguvos žvejai. Žūklaudavo dažniausiai poromis po dvi bradines valtis kelias dienas, bet šeštadienį žvejai būtinai grįždavo.
Kurėnų meistrai traukdavo iš kaimo į kaimą siūlydami savo paslaugas. Brėžinių neurėdavę, dirbdavo iš atminties. Kiekvienas kurėnas atspindėjo jo kūrėjo darbo stilių ir kažkiek skyrėsi nuo kitų. Visus medinių laivų statytojus vienijo svarbiausias dalykas – meilė savo amatui. Beje, 1880 metais Rusnės medienos pirklys Ernstas Ankeris tarptautinėje žvejybos parodoje Berlyne pristatė kurėno (Kurenkahn arba Memelkhan) modelį. Šiandien šis modelis eksponuojamas Vokietijos jūrų muziejuje Bremerhavene.

Žemaitis neslepia simpatijų ir Vokietijai
Simas Knapkis – šilutiškis. Iš tėvelių – Albino ir Irenos – paveldėjo darbštumą, racionalumą, kritinį mąstymą ir gerumą. Bendrauja atvirai, nesistengdamas pasislėpti po kokia nors kauke. Jo senelio proprosenelis Kristoforas Knap atkilo į Lietuvą iš pietryčių Vokietijos. Žygaičiuose vedė žemaitę. Taigi, Simas – žemaitis su germaniško kraujo priemaiša. Jam patinka vokiečių pareigingumas, dalykiškumas, neslepia simpatijų Vokietijai, bet ne jos kanclerei. Kitoms valstybėms pavyzdžiu stato Izraelį, veikiantį žydų tautos labui. Šios šalies piliečiai valstybei atsilygina savanoriška pareiga skirti dalį asmeninio laisvalaikio bendruomenės gerovei, saugumui. Mums iki jų suvokimo toli.
Anot Simo, tautų likimai priklauso nuo to, į kurią pusę pasisuka politinio gyvenimo girnos. Sovietmečiu jo tėvas nesutarė su vietos komunistų viršūnėle, įsmilkusią svaigintis alkoholiu, – taip tiesiai aniems ir drėbė, todėl gavo keltis ketveriems metams į Marijampolę.
Šilutėje baigęs pirmąją vidurinę mokyklą S. Knapkis pasirinko turizmo administravimo studijas Klaipėdos aukštesniojoje technikos mokykloje (dabar Klaipėdos valstybinė kolegija), o po to Klaipėdos universitete įgijo rekreacijos bakalauro laipsnį, tapo vadybininku, specialistu, kaip atstatyti, koreguoti žmogaus fizinį-dvasinį procesą. Simo akimis ši specialybė labiau susijusi su verslu nei su sveikata.
Juodas laivas tarp baltų jachtų
Simui buvo gal 14-15 metų, kai Nidos uoste tarp baltų jachtų, panašių į gulbes, pamatė didelį lentinį laivą nuleistomis burėmis. Laivo juodais šonais siluetas giliai įsirėžė paauglio atmintin. Vaikėzas neištvėrė neįlipęs į burlaivį, nepalietęs ranka jo bortų. Tuomet Simas nežinojo, jog laivas – svetima teritorija, kažkieno namas, nepasiprašęs neturi teisės kelti į jį kojos, nors labai smalsu būtų. Dėl to galėjo ir kliūti… Pasirodo, Simas Knapkis nekviestas pasisvečiavo Eduardo Jonušo kurėne – tylia galia tvieskiantis plokščiadugnis burlaivis užkodavo jaunam lankytojui, prisiskaičiusiam knygų apie piratus, laivininko, buriuotojo ir medinių laivų statytojo ateitį. Beje, jo dėdė yra profesionalus jūreivis-kariškis. Daugiau laivininkų giminėje nėra.

Simas Knapkis Rygoje prie vokiečių apšviestos epochos filosofo, teologo, poeto, humanisto J. G. Herderio (1744-1803) paminklo. Dar mokydamasis Šilutės pirmoje vidurinėje mokykloje Simas  pagalvodavo, jog J. G. Herderio vardo gimnaziją itin pritiktų turėti Šilutei, nuosekliai puoselėjančiai Pamario krašto įvairių tautų etnografinės kultūros paveldą.

Simas Knapkis Rygoje prie vokiečių apšviestos epochos filosofo, teologo, poeto, humanisto J. G. Herderio (1744-1803) paminklo. Dar mokydamasis Šilutės pirmoje vidurinėje mokykloje Simas pagalvodavo, jog J. G. Herderio vardo gimnaziją itin pritiktų turėti Šilutei, nuosekliai puoselėjančiai Pamario krašto įvairių tautų etnografinės kultūros paveldą.

Sodyba tarpupyje
Simo ir Birutės Knapkių sodyba Rusnėje, Skirvytėlės gatvėje Nr. 9, remiasi į pylimą palei pilkąją Pakalnę. Iš kitos pusės, už keliasdešimt metrų – platesnė, sraunesnė Nemuno atšaka Skirvytė. Smarkesnis potvynis atneša vandenis iki kiemo. Sodybą, kurios seniausia tamsrudė troba baltomis langinėmis ir nendrių stogu statyta 1884 metais, supa teisybės medžiai uosiai. Jie ir kiečiausi. Uosio vardą Knapkiai išrinko jauniausiajam sūnaitėliui, jau šeštokui, lankančiam dziudo treniruotes Šilutėje. Jaunylis seka tėvelio pėdomis – savo laiku Simas žavėjosi karatė, dziudo. Laisvalaikiu sportuoja kieme – šulinio svirtis su inkaro atsvaru sujungta su krepšinio skydu. Juk lietuviai pasivaržo, kuris taiklesnis.
Dukra Gabrielė – Klaipėdos valstybinės kolegijos studentė. Knapkiai šiek tiek pinigėlio prisiduria apgyvendindami turistus, pasiilgusius kaimo tylos bei archaiškos buities. Lėbautojų netrokšta. Vaikų labui augino žąsis, ožkas, kad maistas būtų ne iš pakuočių. „Duona ant žemės nesimėto, reikia triūsti“, – sako Simas. Vidutiniškai per metus pastatyti 1-2 laivai šeimos biudžetui toli gražu ne lobių sala. Vien tuo gyvas nebūsi. Skolintis Knapkiai nemėgsta, sukasi patys. Birutės atlygis – socialinės darbuotojos alga.

Pirmasis Simo kurėnas – „Baltis“
Kurėną pastatyti – ne kelmą perskelti. Pirmasis Simo mokytojas – a.a. Vidmantas Petras Ulinskas iš Kidulių (Jurbarko r.), kurį laiką gyvenęs Rusnėje. Juos supažindino Algis Dirsė. V. P. Ulinskas buvo geras stalius ir neblogas laivadirbys. Kitas mokytojas – rusniškis Viktoras Belakopytovas. Jie – praktikai. Teorinių žinių, laivų brėžinių teko ieškoti senose vokiečių istoriniuose leidiniuose. Rimčiausią studiją apie kurėną parašė Verneris Jėgeris (Werner Jaeger, „Fischerkahne auf dem Kurischen Haff“). Joje yra per 20 brėžinių. Bet prieš imdamasis meistrauti kurėną S. Knapkis 2002-aisiais pasistatė paprastesnės konstrukcijos burinį laivelį buriuoti vienam – etnografinę venterinę dviejų stiebų valtį. Šios valties proporcijos panašios į kurėno, tik ji greitesnė. Dar po poros metų nuleistas į vandenį pirmasis Simo padirbdintas kurėnas „Baltis“. Dviejų stiebų ir trijų burių burlaivį statė 4 mėnesius. Jo ilgis – 11 metrų, plotis – 3,30 m. „Balčiu“ galėjo plaukti daugiau kaip 40 žmonių. Kurėnas pasitarnavo populiarios dainininkės vestuvėms.

Dervos – į Saremos salą
Kurėnai yra kelių modelių. Jų pavadinimai priklauso nuo turimų tinklų. Pavyzdžiui, venterinė valtis skirta venteriams statyti, bradinė – žvejoti 300 metrų ilgio tinklu, leidžiamu iš dviejų burinių valčių. Kurėno kaina: nuo 14 iki 43 tūkst. Eur. Vien kalvystės darbų vertė – arti 3 tūkst. Eur. Kaustytoms detalėms panaudojama apie 3000 trijų dydžių vinių. Pagrindinė statybos medžiaga – ąžuolinės, pušinės lentos. Pušų kelmų dervos atsivežama iš Saremos salos (Estija). Kartais dervos spalva panaši į raudonąjį gintarą, bet, laikui bėgant, tamsėja. Dar priklauso, ant kokios medienos tepama.
Kurėno pastatymo rekordas – du mėnesiai, venterinės valties – vienas mėnuo. Kurėną dažniausiai meistrauja keturiese. Simo talkininkai – švėkšniškiai. Švėkšniškis Vaidotas Bliūdžius kuria vėtrunges. S. Knapkis gražiai bendradarbiauja ir su kalviais – šilutiškiu Valdu Jurkšaičiu, vilniečiu Egidijumi Latėnu. Kiek pastatė kurėnų, neskaičiuoja, nes nelygu kiek prie kiekvieno įdėjo darbo. Didesnius laivus statant dažniausiai būna darbų vadovu, priešokiais pameistraudamas. Mažesnius laivus daro, pasak jo, nuo A iki Z. Save laiko dailide, ne staliumi, nes stalo ar kėdės nesiimtų daryti. Su meile statytas burlaivis visuomet gerai plaukia. Nors kurėnas sunkus ir gana gremėzdiškai atrodo, tačiau ant seklumos užplaukęs nenutupia – kartimi pastūmus, anot Simo, vos ne pirštu galima patempti, slenka žmogaus žingsnio greičiu. Štai toks stebuklas. Kuršių marias vagoja vienas Simo statytas kurėnas, du – Eduardo Jonušo ir Vaidoto Bliūdžiaus. Yra jo laivų Galvės ežere. Itin originaliai kurėnas panaudotas Rusnėje: uoste tapo scena spektakliui pagal H. Zudermano knygą „Kelionė į Tilžė“. Vaidino ir kurėno statytojas. Simas – veiklus Rusnės kultūrinio gyvenimo dalyvis.
Klaipėdoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje S. Knapkis skaitė paskaitą apie užmarštin grimztantį lietuvišką burlaivį, vadintą vytine. Vytinė net 4 kartus didesnė už kurėną, vien jos dugnas sveria 9 tonas. Apie šį burlaivį ne tik pasakojo, bet ir septyniese statė. Vytinė šiandien – Trakų pažiba.

Kurėnas pernykštėje regatoje „Burpilis-15”, kuri vyko rugpjūčio mėn.

Kurėnas pernykštėje regatoje „Burpilis-15”, kuri vyko rugpjūčio mėn.

Minčių skrydis po bure
Kelionės, regatos, buriavimas – S. Knapkio pomėgis. Venterine valtimi yra nuplaukęs apie 300 kilometrų Nerimi ir Nemunu nuo Valakampių paplūdimio iki Rusnės. Buriavo Kuršių mariose, Aistmarėse, Lenkijos pusėje. Buvo patekęs į audrą.
Įdomiausia jam buriuoti jūroje, kai nesimato kranto, kai orientuotis prisieina pagal kompasą, jūrlapį. Tuomet, anot Simo, pradedi kitaip mąstyti, nebeatsipalaiduoji. Gal pajunti, kad nebesi toks didelis, kaip retsykiais pamanydavai. Žmogaus protas per menkas pažinti Visatą. Painūs filosofiniai klausimai Simui neatrodo tuščias reikalas. Studijavo antikos išminčių Platono, Sokrato, Aristotelio veikalus, parašė referatą sunkia tema „Savižudybės per laiko prizmę“. Simo išvada: mažiausiai savižudžių tarp tikrų katalikų. Tikėjimas – asmeninis pasirinkimas. Svarbiausia, kad žmogus nedarytų blogio savo artimui. Simas kritiškai vertina televizijos laidas, išskirdamas tik nacionalinio kanalo specializuotas programas, prisipažįsta esąs provincijoje rūgstantis pesimistas, kreivai žiūrintis į valdžios elitą, apleidžiantį tautiškumą. Tiesa, jo draugai randa ir kitokių pavyzdžių apie daug potencialo bei pilietiškumo turintį jaunimą. Simas neužsisklendęs savyje, narcisizmu neserga, bet paikų draugysčių neieško.

Nauji užsakymai
Nacionalinės ekspedicijos Nemunu dalyviai istorikai neseniai aplankė Knapkius su filmavimo grupe. 2016-ųjų metų ekspedicijai nuo Nesvyžiaus (Baltarusija) reikalinga sielininkų valtis, nes kurėnui pasirinktas vandens kelias būtų per seklus. Ekspedicija vyks dviem etapais. Dvi valtis mokslo vyrai turi, bet dar vienos trūksta. Ją užsakė padaryti Simui. Kitas užsakovas – vietos verslininkas Kęstutis Demereckas. Jam statys mažąją irklinę valtį – mažiausią burinio laivo modelį.

R. Mažutis

Hits: 636

Vienas komentaras

  • Laima

    Pagaliau ir šilutiškiai prisiminė Simą Knapkį – ačiū Nacionalinei ekspedicijai. Gal PAMARYS kitąmet susivoks ir pasiūlys Simą garbingam krašto apdovanojimui – juk pats jis sau rekomendacijos tikrai nerašys (ir kažin ar apie tai galvoja), bet profesionaliausias ilgametis Šilutės laikraštis galėtų pasielgti tiesiog gražiai ir garbingai. Gal tada ir rusniškiai atsitokėtų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite