Antradienį Šilutėje, parke netoli Šilutės pirmosios gimnazijos, negausiai susirinkę miestelėnai paminėjo Šilutės miesto mecenato, visuomenės ir kultūros veikėjo dvarininko Hugo Šojaus 80-ąsias mirties metines. Padėta gėlių, uždegta žvakelių. Pasigirdo ir pasiūlymų.

Taip dabar atrodo Šilutei nusipelniusio Hugo Šojaus kapas.
Stasės Skutulienės nuotr.

2000 m. balandžio 1 d. ant Hugo Šojaus kapo buvusiose Šilutės dvaro kapinėse atidengtas paminklinis akmuo, žymintis Pamario krašto mecenato amžinojo poilsio vietą. 1830 m. įkurtos kapinės yra prie dabartinių H. Šojaus gatvės ir Atgimimo alėjos sankirtos. Po karo 1945 m. jas pradėta naikinti. Šeštajame–septintajame dešimtmetyje čia iškilo hidraulinių pavarų gamyklos sandėlis su priestatais. 1990-1991 m. gamyklos tvoros buvo nugriautos, kapinių vieta sulyginta ir užsėta veja. 2003 m. Šilutės dvaro kapinės, kurių tik vieta žinoma, įtrauktos į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Dabar
Buvusių kapinių vietoje išlikę daug matę seni medžiai, žaliuoja veja ir matomas vienintelis kapas – Šilutės dvaro valdytojo Hugo Šojaus. Netoli šio kapo praeina trinkelėmis grįsti pėsčiųjų takai. Prie pat tako veda žolėje išmintas takelis.
Žemaūgės eglaitės ant kapo gerokai ūgtelėjo, išsikerojo ir jau užstoja rausvą lauko riedulį su įrašais. Liepa ir didelis dekoratyvinis spygliuotis su retomis šakomis taip pat prašosi išmanančių rankų… Aplink kapą auga stambialapių gėlių krūmai su ilgais žiedkočiais, kai kurie dar su žiedais, kai kurie jau nužydėję. Tarp šių aukštokų krūmelių išstypusios ir išvirtusios kantriai žydi menkutės našlaitės. Prie lauko riedulio vazelėje pamerkta plastikinė orchidėja. Pro eglaičių šakas išsiveržę trys ramunių žiedai…
Reikia sutvarkyti
Kol rinkosi žmonės, šilutiškė mokytoja Irena Arlauskienė, „Verdainės“ folkloro kolektyvo vadovė Regina Jokubaitytė ir kitos moterys aptarinėjo mecenato kapą: jau reikėtų patvarkyti…
Anot I. Arlauskienės, gal šilutiškis kraštovaizdžio architektas Egidijus Vidrinskas parengtų projektą, jei kas paprašytų. Viską padarius taip, kaip dera, Šilutės pirmosios gimnazijos jaunimas ir toliau prižiūrėtų šį kapą, kaip daro ir dabar.
Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Šeputis sutiko: „Sutvarkyti būtina. Tai, kas yra, savo atgyveno. Tiktų kitokios gėlės, dabar toks jų žydėjimas… Reikia tvarkyti.“
Kultūros skyriaus vedėja Vilma Girškevičienė priminė, kad už kapinių priežiūrą yra atsakinga Šilutės seniūnija.

Antradienį – prie Hugo Šojaus kapo Šilutėje.

Pagerbimas
H. Šojaus paminėjimas pradėtas Mažosios Lietuvos tautiniais rūbais pasipuošusių „Ramytės“ folkloro ansamblio dainininkų ir visų susirinkusiųjų giesme „Taigi, imk mano ranką ir vesk mane…“
Šilutės H. Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė pacitavo šilutiškio, šviesios atminties Petro Jakšto knygos „Senoji Šilutė“ H. Šojui skirto skyriaus kelis sakinius: „Yra žmonių, kurie gyvenamą aplinką tartum savo šešėliu pridengia, bet yra ir tokių, kurie tartum švyturiai šviečia. Prie pastarųjų priklausė ir buvusio Šilutės dvaro savininkas, krašto ekonomijos patarėjas, filosofijos garbės daktaras Hugo Šojus“.
„Prie tokio žmogaus kapo susirinkome paminėti jo 80–ųjų mirties metinių“, – kalbėjo I. Skablauskaitė.

Žolėje išmintas takelis veda kapo link.

Administracijos direktorius S. Šeputis šią dieną pavadino šilutiškiams neeiline: „Minime vieno iš įžymiausių Šilutės miesto žmogaus, kultūros, visuomenės veikėjo, mecenato, pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjo Hugo Šojaus 80–ąsias mirties metines. Savo kultūrine veikla Hugo Šojus yra nusipelnęs ne tik savo dvarui, bet ir miestelėnų gerovei. Ant dvarininko Hugo Šojaus dovanotos žemės stovi evangelikų liuteronų bažnyčia, Šilutės pirmoji gimnazija, Šilutės paštas, ligoninė, gaisrinė ir daugelis kitų pastatų. Hugo Šojaus surinkta etnografinė ir tautosakinė medžiaga šiandien naudojasi mokslininkai, etnografai, filmų kūrėjai, profesionalūs menininkai. Šis jo indėlis yra neįkainojamas, nes jis leidžia kurti, suprasti ir pažinti savo krašto išskirtinumą ir tradicijas. Tikiuosi, kad dėkingumas šiam žmogui niekuomet neišblės, nes tik jo dėka daugelis dalykų šiam kraštui buvo pradžia, kuri suteikia mums galimybę kurti nuostabią mūsų krašto, Šilutės miesto istoriją“.
S. Šeputis ant kapo padėjo juodu kaspinu perjuostą baltų rožių puokštę. Gėlių padėjo ir miesto gyventojai, Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus ir kiti uždegė žvakelių. Sustota tylos minutei.
I. Skablauskaitė pasakojo, kad H. Šojus visur ir visada matė prasmę: dovanojo miestui žemių, rinko tautosaką, domėjosi įvairiais dalykais, bet ir pats kūrė. Vieno iš jo sukurtų sonetų ir pakvietė pasiklausyti. Jį skaitė Šilutės pirmosios gimnazijos mokytoja Vaida Galinskienė. „Vidurnakčio nuotaika“, kurią nusakytų keletas šio soneto eilučių: „Į tavo sveikatą, mirtie, tu žiaurioji drauguže,/ Sėsk prie manęs – tačiau tik ne ant slenksčio./ Spruk iš namo, ten ant suolo/ Lauk kantriai, nes aš dar ilgai gyvensiu./ (…) Bet aš dar turiu daug triūsti ir plėšytis./ Aš mačiau, kad gyvenimas žydi ir kvepia./ Daugiau vertinu moteriškos rankos paspaudimą/ Negu gėlių puokštę ant kapo. (…) Mirtie, stok ir nešdinkis.“

Iš P. Jakšto knygos
„Šojus mielai leido miestui plėstis savo žemėje. Pagal Klaipėdos – Tilžės plentą nusausino žemę, nutiesė kelius – būsimąsias gatves, žemę suskirstė sklypais, palei Šyšą supylė apsauginį pylimą, kad potvynio vanduo neužlietų Šilutės. Visi tie darbai jam kainavo 35 000 aukso markių. Apie 50 margų geriausios žemės išdalijo nemokamai: apskrities ligoninei, pradinei mokyklai, savivaldybės įstaigai bei gaisrinei, klebonijai, bažnyčiai statyti, Zudermano aikštei įrengti, uostui, turgaus aikštei praplėsti ir siaurajam geležinkeliui į uostą nutiesti.
Labai gražų atminimą Šilutės miestui jis paliko, įrengdamas parką, vadinamąjį Varnamiškį. Kairįjį Šyšos krantą nuo tilto dabartinėje Rusnės gatvėje iki Verdainės apželdino įvairiais medžiais, krūmais, nutiesė puikų taką pasivaikščioti ir abiejose tako pusėse prisodino beržų. 1926 m., minėdamas savo 80 metų amžiaus sukaktį, oficialiai jį padovanoja Šilutės miestui. (…) 1897 m. Šojus, Rytų Prūsijos provincijos valdžios padedamas, Šilutėje įsteigė žemės ūkio mokyklą. (…) Daugiausia Šojaus rūpesčiu ir pastangomis buvo įsteigta Šilutės evangelikų parapija ir pastatyta graži mūrinė bažnyčia. Šojus dovanojo didelį žemės sklypą klebonijai ir bažnyčiai statyti ir visokeriopai rėmė jų statybą“.

H. Šojus ne tik rašė, kūrė, bet ir rinko giesmes. Kaip pagarbos ženklą H. Šojui kartu su „Ramyte“ ir jos vadove Giedre Pociene visi pagiedojo „Dieve, arčiau tavęs…“
Šojus mirė 1937 m. liepos 25 d., 92 metų. Jis buvo vokietis dvarininkas. P. Jakštas pastebi: „Žmogui, kuris per savo gyvenimą tiek daug gero padarė, kuris net 250 margų geriausios žemės visuomeniniams reikalams padovanojo, pagailėjo dviejų kvadratinių metrų žemės, kuri jo kūną dengė.(…) Kai gyvenimas įeis į normalias vėžes, kai gyvenime bus vykdomas dėsnis žmogus žmogui draugas, bičiulis ir brolis, galbūt tada kas nors prisimins šį kuklų, ramų, dorą, darbštų, teisingą ir sąžiningą žmogų, palikusį gilius pėdsakus Šilutės istorijoje. Gal tada jo atminimas bus pagerbtas plačia monografija ir tinkamu paminklu. Redde quod debes – atiduok, ką privalai. Taip, Šilutė turi jam grąžinti pagarbą“, – rašoma P. Jakšto knygoje „Senoji Šilutė“.

Stasė SKUTULIENĖ