Poezija ir prozos skaitymas Virginiją Kochanskytę neša lyg ant sparnų

Besibaigiantys 2017 metai nusineša ir Ievos Simonaitytės metus. Šiais metais minėjome 120–ąsias Klaipėdos krašto rašytojos, Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureatės, liaudies rašytojos gimimo metines. Žymiausi rašytojos kūriniai – romanai „Aukštujų Šimonių likimas“ ir „Vilius Karalius“.

Aktorė Virginija Kochanskytė su susitikimo dalyviais.

Dedikacija Ievai Simonaitytei
Antradienio vakarą šilutiškiai džiaugėsi susitikimu su aktore, skaitove Virginija Kochanskyte, I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureate. Aktorė skaitė ištraukas iš romano „Vilius Karalius“ ir apysakos „Pikčiurnienė“, pasidalijo savo įžvalgomis apie rašytojos gyvenimo faktus, prisiminimais, atskleidžiančiais rašytojos portretą. Netikėtai pasirodė, kad jos kažkuo panašios – savo talentais, pomėgiais, noru būti savarankiškomis.
Pakilią susitikimo laukimo nuotaiką kūrė baltais žaisliukais papuošta žaliaskarė, ant staliukų degančios žvakelės ir balti kavos puodeliai. Virginija Kochanskytė išėjo susitikti su susitikimo dalyviais pasipuošusi ryškiai raudonu ilgu kostiumėliu, tuoj pat sustatė dekoracijas į reikiamas vietas, pasidarydama daugiau erdvės ir pasakydama, kad puodeliai primena tai, kad Ieva Simonaitytė savo brangius svečius visada vaišindavo kafija ir mėgo puoštis, mat jaunystėje buvo puiki siuvėja.
Vaikystė buvo sunki
V. Kochanskytė pakiliu balsu papasakojo apie rašytojos vaikystę, kai jai teko žąsis ganyti, prižiūrėti mažus vaikus, apie tai, kad augo be tėvo, kad penkerių metukų susirgo tuberkulioze ir turėjo vaikščioti pasiremdama ramentu, kuris pažastyje sutrindavo dėvimus rūbelius.
„Tai kaip nepasidarysi pikta? – klausė aktorė. – Mano universitetai – mano pačios gyvenimas. Padėk pats sau, ir ir dievas tau padės“, – citavo V.Kochanskytė rašytoją.
Talentas ir užsispyręs charakteris, alinantis, kantrus darbas formavo rašytoją. Skaityti ją išmokė motina, ir biblija, maldaknygės, giesmynai buvo jos nuolatiniai palydovai, iš kurių ištraukas mokėdavo cituoti atmintinai. Aktorė pasakojo, kad tėvas Jurgis Stubra nepripažino Ėvikės, su ja nebendravo, savo antrąją dukrą taip pat pavadinęs Ėve. Giminaitės parginta ji susiranda tėvą, turtingą ūkininką, kuris padeda jai persikelti į Klaipėdą. Čia I. Simonaitytė 1935 metais išleido savo pirmąjį romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, už kurį jai paskirta valstybinė literatūros premija. Romane daugelio veikėjų likimai tarsi nurašyti nuo I. Simonaitytės mamos lūpų.
„Ak, buvo visko…“
Žvelgdama į bibliotekos skaitykloje eksponuojamą parodą apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą, V. Kochanskytė, tarsi atremdama nusistovėjusį požiūrį į amžininkų prisiminimus apie rašytojos charakterį, sakė: „Ieva Simonaitytė buvo kvatoklė, žalios spalvos akių, nuolat besišypsanti, labai mėgstanti puoštis ir fotografuotis. Ji kunkuliavo gyvenimo meile. Klaipėdoje I. Simonaitytė buvo uola, kurios niekas neįveikė. Ji puikiai atlikdavo savo darbą, ją visi vertino. Kodėl ji nė vieno vyro nenusivedė prie altoriaus? Virti valgyti, gimdyti vaikus, dirbti lauko darbus?.. O kada rašyti?“
Įtaigiai V.Kochanskytė papasakojo apie I. Simonaitytės ir operos solisto Ernsto Šumano draugystę: „Tai jis kvietė Ievą Simonaitytę važiuoti į Vokietiją, tačiau ji atsisakė: „Nenoriu į tą Vokietiją. Čia viena žemė, viena tauta, viena kalba“.
Susitikimo dalyviai išgirdo meilės istoriją, kuri tęsėsi vėliau dvi nuostabias vasaras. 1977 metais E. Šumanas, gyvenęs tuo metu Vokietijoje, atvyko į Lietuvą. Gyveno Klaipėdoje, Priekulėje. Jie vaikštinėjo pajūriais. Ona Pajėdaitė, fotografavusi tuos susitikimus, knygoje „Ji buvo Simonaitytė“ rašo, kokie nepakartojami buvo tie susitikimai.Tačiau gyvenimo viešnagė jau ėjo į pabaigą. 1978 metais, po paskutinio susitikimo, E. Šumanui išvykus, po dviejų savaičių rašytoja mirė.
Ji niekada nerašė testamento, tik po savo 80–mečio su humanitarinių mokslų daktaru Domu Kaunu fantazavo, kokia „šlebe“ bus apsirengusi per savo laidotuves. Yra žinoma, kad dar 1961 metais rašytoja yra prisakiusi: „Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite net kryžiaus dėl to, kad visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo, tegu neslegia manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo namo gyvenimas…“
Ievą Simonaitytę palaidojo Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.
Proza kaip poezija
Virginija Kochanskytė perskaitė dvi ištraukas: pirmąją iš romano „Vilius Karalius“, antrąją iš apysakos „Pikčiurnienė“. Ne vien puikiu skaitymu aktorė pakerėjo auditoriją, bet ir giliu Ievos Simonaitytės asmenybės ir kūrybos bei veikėjų charakterių pažinimu. Įdomu buvo klausytis komentarų, kodėl buvo pasirinkta viena ar kita ištrauka, kaip kūrinius ir rašytojos kūrybą skaitovė vertina jau po pakartotinio kūrinių skaitymo. Kiekvienas ištraukos skaitymas buvo paįvairinamas atskira mizanscena, didžiavimusi, kad nors Mažoji Lietuva gal ir nežinoma visame pasaulyje, tačiau gali didžiuotis turinti rašytoją Ievą Simonaitytę. Pasamprotavo, koks I. Simonaitytės santykis buvo su Dievu – per kūrybą, per Vydūno asmenybę.
Kai Virginijai Kochanskytei įteikė gėlių, pasigirdo garsūs plojimai. Taip buvo sutrikdyta tyla, kuri vyravo visą susitikimo laiką, kai aktorė atmintinai skaitė ištraukas, dalijosi savo įspūdžiais apie skaitytus kūrinius, čia pat kreipdamasi į susitikimo dalyvius. O paskui paprašė nusifotografuoti salėje kartu su bibliotekos darbuotojomis ir susitikimo dalyviais, dėkodama už pakvietimą atvykti į Šilutę.

Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Savininką piktina jo miške verčiamos svetimos šiukšlės

Klaipėdietis Antanas nebesistebi savo privačiame miške netoli Šilutės aerodromo vis randąs šiukšlių. Kaskart jas kantriai surenka ir išveža į konteinerius. Deja, šįsyk miško savininkas griebiasi už galvos – 41 ha ploto miške atsirado stambių automobilių atliekų, kažkas išvertė seną stogo dangą, sutręšusias lentas, kilimus… Antanas miške praleidžia daug laiko, ypač pavasariais. Žmogus pasakojo, kaip rūpestingai gražina ir puoselėja savo mišką: geni ąžuoliukus, sodina jaunus medžius (ypač žavisi bukais), renka sulą, samdo miško kirtėjus. Ir praėjusią savaitę Antanas vyko į mišką

H. Šojaus muziejuje – vėl rūbai iš A. Vasiljevo kolekcijos

Gegužės 15-ąją Šilutės Hugo Šojaus muziejuje svečiavosi vienas iš garsiausių pasaulio mados istorikų Aleksandras Vasiljevas – kolekcininkas, interjero dizaineris, meno kritikas, scenografas iš Rusijos. Trečiadienį muziejuje atidaryta A. Vasiljevo fondo kolekcijos paroda „Mada tarpukario metais 1918-1938“ skirta priminti tarpukario Europos madą ir jos pokyčius. Tai antroji kolekcininko paroda, eksponuojama H. Šojaus muziejuje. Iš viso rodoma 57 suknelės ir vyriški kostiumai, aksesuarų, fotografijos, atspindinčios Europos mados permainas 1920–1930 metais. Tuo metu vyravo art deco stilius, pakeitęs ne tik architektūrą, interjero apdailą,

16-oji Pagėgių literatūrinio pavasario šventė

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė pakvietė kraštiečius į 16-ąjį Pagėgių literatūrinį pavasarį „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“. Šiemet į Pasaulio lietuvių metams paminėti dedikuotą šventę atvyko iškilmingiausios šio tradicinio renginio dalies – nominacijų „Pagėgių krašto garsintojas“ ir „Jaunoji viltis“ steigėja bei mecenatė, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros reikalų komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen (Jablonskytė). Viešnią ir kitus renginyje dalyvavusius garbius svečius pristatė bei vakaro metu skambėsiančiais poezijos posmais sušildyti širdis kraštiečiams palinkėjo Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos

Šilutės gimnazistai šoko Turkijoje

Šilutės pirmosios gimnazijos liaudies šokių kolektyvas „Atlaja“ Savivaldybės sprendimu balandžio pabaigoje vyko į Turkiją, Alanijos miestą, su kuriuo bendradarbiauja Šilutės r. savivaldybė, paminėti Turkijos nacionalinio suvereniteto ir Vaikų dienos. Į savaitės viešnagę vyko 12 mokinių, šokančių lietuvių liaudies šokius (vadovė R. Kurpeikytė), ir Pamario pagrindinės mokyklos mokytojos Asta Grigalienė (vertėjavo kelionės metu) ir Virginija Macijauskienė. Alanijos miesto svečiais buvo pakviestos šokių grupės iš Murmansko, Saratovo (Rusijos Federacija), Latvijos, Suomijos, Tuniso, Azerbaidžano, Lenkijos ir dar viena Lietuvos grupė iš Trakų. Tautiniais