„Yra žmonių, kurie gyvenamą aplinką tartum savo šešėliu pridengia, bet yra ir tokių, kurie tartum švyturiai šviečia. Prie pastarųjų priklausė ir buvusio Šilutės dvaro savininkas, krašto ekonomijos patarėjas, filosofijos garbės daktaras Hūgas Šojus“, – skaitome Petro Jakšto knygoje „Senoji Šilutė“, išleistoje 1994 m.

Balandžio 1 d. Šilutėje minimos 177-osios H. Šojaus gimimo metinės

„Teesie jo siela įpinta į amžinybės vainiką, nes jo kūnas ilsėtis ramybėje negalėjo“, – taip knygos „Senoji Šilutė“ paskutinį skyrių, skirtą H. Šojui, užbaigia šviesios atminties Petras Jakštas, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, švietėjas, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, bibliografas ir bibliofilas, apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakties jubiliejiniu medaliu už knygą „Senoji Šilutė“ ir „Sidabrinės nendrės“ premija – už ilgametę kraštotyros veiklą. 1995 m. Šilutės rajono savivaldybė įsteigė šį iki šiol kasmet teikiamą garbingiausią apdovanojimą, kuris teikiamas už ypatingus nuopelnus ir krašto garsinimą. P. Jakštas, sporto laimėjimais garsus Liudas Čičirka ir dailininkė Eva Labutytė buvo pirmieji „Sidabrinės nendrės“ premija įvertinti asmenys.

Sutapimas, kad tais 1995 m. „Sidabrinės nendrės“ premija apdovanota ir knygos „Senoji Šilutė“ iliustratorė  Eva Labutytė – dailininkė, sukūrusi M. Mažvydo, L. Rėzos, Vydūno, D. Kleino, J. Bretkūno, K. Donelaičio, M. Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių portretus.

Kasmet balandžio 1 d. miestelėnai susirenka prie kapo pagerbti mecenato H. Šojaus (vok. Hugo Sheu) atminimo.

H. Šojus buvo Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios mecenatas, dovanojęs žemės gabalą šio pastato statybai. H. Šojus kalbėjo vokiškai, tačiau domėjosi ir lietuvių kultūra, rinko lietuvių tautosaką, kūrė muziejų. Ant H. Šojaus dovanotos žemės stovi ir Šilutės pirmoji gimnazija. Mirus žmonai, H. Šojus vienas pats augino savo du sūnus ir dukrą.

Šviesios atminties šilutiškis Julius Balčiauskas šalia H. Šojaus kapo pasodino paties skiepytų medelių, šiandien jau išaugusių į medžius. Visa šių dvaro kapinių teritorija – tik žalia žolė su taku ir ilgaamžiais medžiais. Tik gatvelė skiria parkelį nuo Šilutės pirmosios gimnazijos, kurios bendruomenė rūpinasi H. Šojaus amžinojo poilsio vieta,  iš kitos pusės – Atgimimo alėja.

Šiek tiek liūdnų gaidų

P. Jakštas knygoje „Senoji Šilutė“ rašo: „Šojus mielai leido miestui plėstis savo žemėje. Pagal Klaipėdos – Tilžės plentą nusausino žemę, nutiesė kelius – būsimąsias gatves, žemę suskirstė sklypais, palei Šyšą supylė apsauginį pylimą, kad potvynio vandenys nebeužlietų Šilutės. Visi tie darbai jam kainavo apie 35 000 aukso markių. Apie 50 margų geriausios žemės išdalijo nemokamai: apskrities ligoninei, pradinei mokyklai, savivaldybės įstaigai bei gaisrinei, klebonijai ir bažnyčiai statyti, Zudermano aikštei įrengti, uostui ir turgaus aikštei praplėsti ir siaurajam geležinkeliui į uostą nutiesti. Labai gražų atminimą Šilutės miestui jis paliko įrengdamas parką“. 1926 m. minėdamas savo 80 metų amžiaus sukaktį, H. Šojus šį gražų parką su daugybe jo mėgtų beržų prie Šyšos padovanojo miestui.

H. Šojus dirbdavo dieną ir naktį, kartais net iki 3-4 valandos. Tada jis rašydavo. Prieš gyvenimo pabaigą ėmė rūpintis amžinojo poilsio vieta. 1932 m. rugpjūtį parašė laišką Šilutės evangelikų parapijos klebonui, prašydamas po mirties kūną palaidoti šioje Šilutės bažnyčioje ir specialioje lentoje įrašyti nurodytą tekstą, kurio pabaigoje turėjo būti: „Šios bažnyčios įkūrėjas“.

H. Šojus mirė 1937 m. liepos 25 d., būdamas 92 metų. Klaipėdos krašte jau siautėjo hitlerininkai. Parapijos bei bažnyčios įkūrimo nuopelnus ėmė savintis kiti… Tad H. Šojų palaidojo senose dvaro kapinėse. Ant kapo buvo pastatytas juodo švediško granito paminklas.

Pasibaigus karui, 1945 m. gegužės mėnesį šios kapinės buvo panaikintos. Paminklai nuversti, kapai sulyginti buldozeriu… P. Jakštas knygoje mini, kad verčiant H. Šojaus paminklą, traktorius įlūžęs ir sutraiškęs rūsį, kuriame buvo karstas. Kur dingo paminklas, nėra žinoma. O kapinėse buvo įkurta Šilutės pavarų gamyklos liejykla.

Buvusias kapines primena tik šimtametės liepos ir įspūdingo dydžio ąžuolas. P. Jakštas knygoje rašo: „Žmogui, kuris per savo gyvenimą tiek daug gero padarė, kuris net 250 margų geriausios žemės visuomeniniams reikalams padovanojo, pagailėjo dviejų kvadratinių metrų žemės, kuri jo kūną dengė“.

P. Jakštas knygą užbaigia viltinga gaida, jog kada nors „kas nors prisimins tą kuklų, ramų, dorą, darbštų, teisingą ir sąžiningą žmogų, palikusį gilius pėdsakus Šilutės istorijoje. Gal tada jo atminimas bus pagerbtas plačia monografija ir tinkamu paminklu. Redde quod debes – atiduok, ką privalai. Taip, Šilutė turi jam grąžinti pagarbą“.

Iš „Vikipedijos“

H. Šojus gimė 1845 m. balandžio 1 d. Klaipėdoje, Prūsijos karalystėje.

Mirė 1937 m. liepos 25 d. būdamas 92 metų, Šilutėje. Buvo vokiečių ir Šilutės krašto kultūros ir visuomenės veikėjas, Šilutės miesto mecenatas, Mažosios Lietuvos lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas bei pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas.

1884 m. buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, kurioje išdirbo beveik 35 metus. 1889 m. nusipirkęs Šilutės dvarą, H. Šojus 1892 m. buvo išrinktas į Šilutės apskrities valdybą, vėliau tapo Žemės ūkio rūmų steigėju bei prezidentu.

Savo kultūrine ir visuomenine veikla H. Šojus nusipelnė ne tik dvaro, bet ir viso Šilutės miestelio gerovei. Daugelį savo žemės sklypų H. Šojus padovanojo miestui. Išmoko lietuvių kalbos, susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka. Drauge su Aleksandru Kuršaičiu 1913 m. vokiečių ir lietuvių kalbomis išleido knygą „Žemaičių pasakos“.

Kita H. Šojaus aistra buvo muziejininkystė. Jis turėjo sukaupęs įvairių etnografinių daiktų rinkinį, kurio pagrindu įkurtas Šilutės muziejus. H. Šojus aktyviai propagavo lietuvininkų rankdarbius, vežė juos į įvairias parodas, dovanojo juos draugams ir garbingiems svečiams.

1922 m. už visuomeninį darbą ir lietuvių kultūros, lietuvių kalbos ir papročių saugojimą H. Šojui suteiktas Karaliaučiaus universiteto garbės daktaro laipsnis. 1931 m. Šilutės Herderio realinėje gimnazijoje buvo pritvirtintas jo bareljefas.

Šilutės dvaras iki Hugo Šojaus

1889 m. už beveik 540 tūkstančius markių senąjį Šilutės dvarą įsigijo H. Šojus. Jis sutvarkė dvarvietę, išplėtė rūmus, pastatė naujus mūrinius (išskyrus daržinę) pagalbinius bei ūkinius pastatus. Į pietus nuo rūmų pasodino parką, įrengė keturis tvenkinius, užveisė sodą.

Po dvarininko H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą paveldėjo jo anūkas Verneris Šojus. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, V.  Šojus dvarą paliko ir su šeima pasitraukė į Vokietiją. Per karą dvaras smarkiai nukentėjo.

1959–1985 m. Šilutės dvare buvo įsikūręs Žemės ūkio technikumas. Dvaro pastatai buvo pritaikyti mokyklos poreikiams: rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai, berniukų ir mergaičių bendrabučiai. Arklidės buvo paverstos sporto ir aktų sale, karvidėje buvo įrengti kabinetai, garažas ir nedidelė salė, o tarnų name – biblioteka.

Dvaro rūmų ir pačios dvaro aplinkos architektūrinis ansamblis ne kartą kito. Pergyvenęs keletą gaisrų, jis buvo atstatinėjamas.

1997 m. gruodžio 31 d. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turintis Šilutės dvaras įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Prie dvaro 2001 metais šilutiškiai miesto mecenatui H. Šojui pastatė paminklą.

Rekonstravus dvarą, jame įsikūrė Šilutės muziejus, kuriam suteiktas Hugo Šojaus vardas. Yra Šilutėje ir H. Šojaus vardu pavadinta gatvė.

Stasė Skutulienė