Gruožio 21 d. sukanka penki mėnesiai, kai Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriumi dirba Sigitas Šeputis. Spausdiname jo interviu „Pamario“ laikraščiui.

Laimos Putriuvienės nuotr.

– Tik penkis mėnesius vadovaujate Savivaldybės administracijai. Būtų įdomu išgirsti, ką svarbaus ir reikšmingo pavyko nuveikti per šį trumpą laiką, kuo jau galima pasidžiaugti krašto žmonėms, kuo džiaugiatės jūs?
– Verta pasidžiaugti, kad pavyko sumažinti Savivaldybės skolas. Iki minimumo sumažinome skolą Šilutės autobusų parko bendrovei už moksleivių pavėžėjimą – beliko 150 tūkstančių litų. Nebūdamas didelis optimistas, manau, kad iki sausio nebeliks ir šios skolos. 460 tūkstančių litų sumažinome biudžetinių įstaigų skolas už šildymą. Rajono Tarybai pateikėme sprendimo projektą su įstaigų sąrašu, politikai pritarė, Šilutės šilumos tinklų bendrovei pinigai jau sumokėti.
Labai džiaugiuosi, kad pagaliau į kitų metų valstybės investicijų programą per Kūno kultūros ir sporto departamentą įtrauktas Šilutės daugiafunkcis sporto centras su baseinu. Bus skirta lėšų projektavimo darbams. Naujas sporto centras rasis priešais Šilutės ligoninę, Rusnės g. 8A, o ten esantis apleistas pastatas bus rekonstruotas – ten bis baseinas ir maniežas.
Ką reiškia patekti į valstybės investicijų programą? Ten patekus, pradėti darbai nenutraukiami, jie tampa tęstiniais: įtraukimas – startas, pradžia, o po to jau visi reikalai juda nesustodami. Lėšų šaltiniai gali būti įvairūs. Jau turime atliktus ikiprojektinius šio objekto siūlymus. Bendra suma gali siekti 24 milijonus litų. Dideli pinigai.
Kitas pavyzdys: Vydūno gimnazijos sporto salės statyba. Bendromis Seimo nario Artūro Skardžiaus ir Savivaldybės vadovų pastangomis šis objektas pateko į valstybės investicijų programą, jau pradėtos statybos, kitų metų pabaigoje tikimės įkurtuvių. Kai kalbama, kad kažkas „pramušė“ pinigų, aš tai pavadinčiau kitaip – talkinant Seimo nariui, Vilniuje mums pavyko įrodyti, pagrįsti ir įtikinti atsakingus asmenis, kad Šilutei tikrai reikalinga ir sporto salė, ir sporto centras su baseinu. Norų, svajonių gali būti įvairių, tačiau finansavimas skiriamas tik tam, kas pagrįsta, realu, būtina.
Džiaugiuosi gera dvasia Savivaldybės pastate. Kodėl taip sakau? Kai buvo pareikštas nepasitikėjimas meru, iš daugelio darbuotojų išgirdau, kad politikai elgiasi neteisingai. Administracija yra politikų pagalbininkė. Kai administracijos darbuotojai kas metus ar dažniau išgyvena rajono vadovybės keitimus, sutrinka darbas, randasi nepageidautinų pertraukų, savotiškas vakuumas ir net stabdžių. Administracijos skyrių vedėjai, specialistai to nenori, aš juos suprantu. Malonu, kad mano bendravimas su skyrių vedėjais, specialistais yra be nesusipratimų, dirbame darniai, esame stipri komanda, gerai sutariame, atmosfera – darbinga.
Kasdienybė? Per mėnesį išrašau po du rašiklius vien parašams… Niekada neįsivaizdavau, kad administracijos direktoriui tenka toks krūvis, kai reikia paieškoti minučių atokvėpiui…
– Ko gero, pirmą ir kol kas vienintelį kartą rajono Taryba pademonstravo tokį vieningumą – jums patikint administracijos direktoriaus pareigas, už tai slapto balsavimo metu pasisakė visi posėdyje dalyvavę politikai. Kuo galėtumėte tai paaiškinti?
– Paprastai: ir jie mane labai gerai pažįsta, ir aš juos. 25 metus dirbu Savivaldybėje. Jaučiu jų pasitikėjimą ir visa administracija, ir manimi. Visada tai branginsiu.
– Kas lėmė, kad jūs sutikote kandidatuoti į šias pareigas? Juk šią kadenciją visiems rajono vadovams tebuvo leista padirbėti labai trumpai…
– Viskas prasidėjo nuo to, kai daugiau negu pusė rajono socialdemokratų surinko parašus ir pareiškė nepasitikėjimą tuometiniu skyriaus pirmininku Alvidu Šimelioniu. Taip išreikštą partiečių nuomonę teko perduoti Socialdemokratų partijos prezidiumui. Ten iš išgirdau klausimą, ar sutikčiau imtis pirmininko pareigų, nes partijoje esu buvęs ir skyriaus primininku, daug metų – pirmininko pavaduotoju. Ten išgirdau padrąsinimą dalyvauti skyriaus lyderio rinkimuose. Pažadėjau, tačiau pirmininko perrinkimas nusikėlė po prezidento ir Europos Parlamento rinkimų. Tiesiog buvo daug darbo. O susirinkimo belaukiant, staiga – nepasitikėjimas meru, naujos koalicijos, kurią pasirinko ir socialdemokratai, formavimas. Gavę pageidavimą siūlyti kandidatą į administracijos direktoriaus pareigas, partiečių skyriaus taryba vienbalsiai pritarė mano kandidatūrai. Man nebeliko kur trauktis. Taip ir tapau administracijos direktoriumi, o jau einant šias pareigas įvyko rajono socialdemokratų susirinkimas, kuriame buvau išrinktas skyriaus pirmininku.
– Šią besibaigiančią ketverių metų kadenciją rajonui vadovauja jau ketvirtas meras ir ketvirtą kartą suformuota vietinės valdžios komanda. Jūsų nuomone, ar pelnytai pasišaipoma iš Šilutės už tokį savotišką rekordą?
– Visos interpeliacijos yra ne dėl to, kad rajono žmonių labui būtų padaryta daugiau gerų darbų… Tikrasis siekis – būti valdžioje, valdančiojoje daugumoje, svarbiausia – asmeniniai tikslai. Ar ne taip? Interpeliacijos kyla iš noro išspręsti savo problemas. Jas diktuoja asmeniniai interesai. Juk savivaldybė turi skolų, o keičiant rajono vadovus, jiems išmokamos tūkstantinės išeitinės kompensacijos. Tai piktina gyventojus. Kai atleidžiamas meras, du jo pavaduotojai, keičiasi Tarybos sekretorius, administracijos direktorius, du jo pavaduotojai – visos išmokėtos kompensacijos sudaro didelę sumą.
– Turite dvi kėdes – administracijos direktoriaus ir rajono socialdemokratų lyderio. Kuri „karštesnė“?
– „Karštesnė“ turbūt socialdemokratų skyriaus pirmininko kėdė, nes skyriuje egzistuoja dvi stovyklos, mano uždavinys – suvienyti skyriaus narius. Yra žmonių, kurie pralaimi, bet nesugeba su tuo susitaikyti. O man visi skyriaus nariai, visi rajono socialdemokratai tarsi vienos rankos pirštai – jei kas, skauda vienodai. Dar yra trinties, bet jos mažėja ir aš tuo labai džiaugiuosi.
– Ką vertėtų keisti, kad susigrąžinus žmonių pasitikėjimą vietos valdžia?
– Sunkus klausimas. Labai sunkus. Žmonės tiek nusivylę valdžia, kad neverta tikėtis staigaus trokštamo rezultato. Tačiau viskas pasiekiama. Tik reikia laiko ir permainų. Žmonės labiausiai nori teisybės, gero žodžio ir nepakenčia melagysčių. Manau, žmonėms dar trūksta tikro dėmesio. Ne paslaptis, kad ne visi valstybės tarnautojai maloniai priima atėjusį žmogų, kantriai jį išklauso, nuoširdžiai pasikalba, viską paaiškina. Kartais tik tiek ir tereikia, kad žmogus išeitų šypsodamasis, suprastas, gavęs atsakymą. Kita vertus, ne viskas priklauso vien nuo Savivaldybės, nes mes privalome laikytis įstatymų, vykdyti Vyriausybės nutarimus ir kitus norminius aktus. Kartais net Tarybos nariams pasitaiko nepriimtinų teisės normų, bet… Kas privaloma, tą privalai vykdyti.
– O kaip šiuos didelius jūsų karjeros vingius priėmė žmona Birutė, savarankiškai gyvenančios dukros Odeta, Renata ir Asta?
– Mano žmona Birutė – irgi socialdemokratė. Ji tik partiečių susirinkime išgirdo, kad sutinku kandidatuoti tiesioginiuose mero rinkimuose. Neslėpsiu, šeima nebuvo labai patenkinta visomis šiomis permainomis. Aš pasakiau, kad taip reikia. Suprato. Tiesiog gyvenime būna momentų, kai turi galvoti ne tik apie save.

Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ